Žymų Archyvai: romanas

MICHAIL ŠIŠKIN „Veneros plaukas”

Kultūra (kt.), Literatūra, , ,

„Veneros plaukas“ — antroji Michailo Šiškino knyga, išversta į lietuvių kalbą. Po „Laiškų knygos“ žinojau, kad tikrai grįšiu prie šio rašytojo, tik nežinojau, jog taip greit. Dar nežinojau, kad „Veneros plaukas“ bus iš tų knygų, kurių pirmieji šimtas puslapių bus įveikinėjami tris kartus ilgiau ir sunkiau, nei likę trys šimtai, ir — jei tai nebūtų M. Šiškinas – greičiausiai būtų numesta net nespėjus įsivažiuoti. Todėl labai stebino faktas, kad 2005-aisiais Rusijoje šita knyga buvo įvertinta ne tik kritikų, bet ir gavo „Nacionalinio bestselerio“ literatūrinę premiją. Lietuvoje tokios knygos niekada nebus skaitomiausiųjų topuose, nes jos per daug sudėtingos masiniam skaitytojui, tad leidžiu sau daryti prielaidą, jog rusų tautos literatūrinis išsilavinimas ir mentalitetas gerokai skiriasi nuo lietuvių.

M. Šiškinas jau daug metų negyvena Rusijoje, šį romaną rašė Šveicarijoje, Prancūzijoje, Romoje ir tai jaučiasi. Savo kūryboje jis sujungia geriausias rusų ir Europos literatūros tradicijas. Panašu, kad Šiškinas, kaip ir jo tėvynainis Gogolis, gali rašyti apie Rusiją tik gyvendamas už jos ribų. Kaip tie įsimylėjėliai, kurie iš per didelės meilės ir ambicijų negali būti kartu, bet neišbūna ir ilgą laiką atskirai vienas be kito.

„Veneros plauke” pasakojama šimtai istorijų ir jos maišomos be jokių perskyrų: viena po kitos, pačiose netikėčiausiose vietose, kartais sunkiai atskiriant, kad čia jau vėl persikėlėm kažkur kitur — iš Rusijos į Šveicariją, tada į Romą, o iš Romos į senovės Persiją ir t.t.

Tekstas audžiamas iš Rusų vertėjo, dirbančio Šveicarijos imigracijos tarnyboje, monologų ir pabėgėlių istorijų, antra linija — liūdna vertėjo meilės istorija Italijoje, trečioji – laiškai sūnui, kuriuose persikeliama į mitologinius pasaulius, cituojamus iš vertėjo knygų, ir ketvirtoji — garsios dainininkės Izabelos dienoraščių ištraukos, kurios biografiją buvo įsipareigojęs parašyti vertėjas.

„Veneros plauke“, kaip ir „Laiškų knygoje“, nėra gyvų personažų — tik jų imitacija, meistriška kalba aprašyta dienoraščių, protokolų, laiškų pavidaluose. Pabėgėlių ir savo asmenines istorijas, vertėjas pateikia klausimų-atsakymų forma. Dažnai atsakymas skamba kaip klausimas, o klausimas — kaip atsakymas.

Romane ištisi puslapiai, pastraipos, sakiniai, žodžių junginiai skaitytojui gali neturėti tarpusavio ryšio. Dėl tokios pasąmonės srauto technikos kritikai suskubo „Veneros plauką“ prilyginti garsiajam Jameso Joyce’o „Ulisui“. Abu kūriniai turi daugybę panašumų: abiejuose kasdienybė susipina su mitologija, veiksmas vyksta keliose šalyse, praeitis persipina su ateitimi, keliaujama ne tik per pasąmonės zonas, bet ir per padriką kultūrinių, asmeninių ir kasdieninių prisiminimų kratinį, per visus nuotaikų ir atmosferos virpesių užkampius.

„Veneros plauko“ pavadinimas, kilęs iš lotyniško augalo Adiantum capillus-veneris, turi ir simbolinę reikšmę — tai meilė, kuri persmelkia viską, tai gyvybės dievas. Rusijoje šitas augalas puoselėjamas namuose, nes be žmogaus šilumos neišgyventų, o Italijoje – tai piktžolė. Palengva sau siūruoja vėjyje jau šimtmečių šimtmečius. „Augau čia iki jūsų Amžinojo miesto ir po jo augsiu.“

„Veneros plaukas” nėra meilės romanas, bet be abejonės — apie meilę.

„Šiame pasaulyje niekas neišnyksta… Liovęsi mylėti vieną, prieraišumą tučtuojau perkelia kitam – net šito nesuvokdami, o manydami, kad nieko nemyli,— paprasčiausia apsirinka. Jei net nemyli žmogaus, myli šunį ar baldus, ir su tokia pat jėga, tik kita forma.“

Vertėjas pasakoja savo meilės istoriją didingame Romos fone, mieste, kuris jo žmonai vis dar primena jos pirmąjį autoavarijoje žuvusį vyrą. Vyrą, kurį ji tikriausiai iki šiol tebemyli, ir, kad ir kaip besistengtų vertėjas jai atverti naujus, kitus pasaulius, kurie priklausytų tik jiedviems, ji visada pasirinks likti ten, kur buvo laiminga su kažkuo kitu.

Beje, ši istorija turi nemažai autobiografinių sutapimų su paties autoriaus gyvenimu. Ši linija man patiko ir dėl taiklių autoriaus įžvalgų apie pačią „kūniškąją Romą“, miestą, kuris prasideda tik tada „kai užeini į barą ir stovėdamas išgeri pirmąjį espreso puodelį“.

Tuo tarpu iš dainininkės Izabelos dienoraščių nedingsta jausmai ir aistros, keičiasi tik meilės objektų adresai ir miestai, kuriuose vyksta veiksmas, o lygiagrečiai atskleidžiamas ir jos virsmas scenos karaliene, užvaldančia pilnas koncertų sales, miestus.

Liūdnai nuostabi policininko ir Tanios bei jos sūnaus Romkos meilės istorija.

„Va žiūrėjau į telefoną ir ūmai pagalvojau: jei Tania dabar čia paskambins – būna gi pasaulyje stebuklų – ir paklaus: „yra naujienų?“ – žinai ką jai atsakyti.
Aš atsakysiu: „Yra. Aš dar labiau tave myliu“.

Stiliumi „Veneros plaukas“ ir „Laiškų knyga“ lyg ir panašios, bet pastaroji man pasirodė labiau išgryninta, labiau vientisa. „Veneros plaukas“ — daugiaplanis, daugialypis, fragmentins romanas, todėl vieningų nuomonių, manau, apie jį nebus ir negali būti. Šio romano stiprybės — rašymo stilių įvairovė, turtingas žodynas, intelektualus, kūrybingas teksto audinys, jaudinančios istorijos. Jau charakteringa Šiškino prozos ypatybe tampa žaidimas su laiku ir erdve, kurie galiausiai apsijungia į vieningą polifoniją. Todėl jo kūriniai labai muzikalūs, plastiški.

Vieninteliai „Veneros plauko” trūkumai — lėti minėti pirmieji šimtas puslapių ir tai, jog greičiausia po metų nieko neprisiminsiu iš šios knygos. Tokios knygos kaip „Veneros plaukas“ ar Elos Lentang „Akmeniai klevai“ yra skirtos momentiniam skaitymo malonumui. Jose nėra aiškaus, vientiso siužeto, nėra vienos istorijos, todėl atmintyje greičiausia išliks tik nuotrupos, menkniekiai. Bet, kaip rašė viena iš knygos herojų, „o gal kalbėtis apie menkniekius ir yra svarbiausia..?“

 —–

Informacija apie knygą: [romanas] / Michail Šiškin; iš rusų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. – Vilnius : Vaga, 2013. – 397, [2] p. – ISBN 978-5-415-02325-7

LENA ELTANG „Akmeniniai klevai”

Kultūra (kt.), Literatūra, , , ,

Kaltė apskritai neturi savo gyvenimo – tai taip pat tikra, kaip tai, jog ji gali atimti tavąjį. Kaltė – tai pats šulinys. (277).

Žmonės myli tave už tai, kad jog jiems nereikia įsitempti, stengiantis suvokti tavo žodžius ir poelgius. Atstumas tarp tavęs ir žmonių turi būti ankštai prikrautas, galvojo Saša, leisdamasi Harboro Keliu, žmonės nori remtis į pažįstamas komodas, aplenkti žinomus veidrožių užutėkius. (152).

O būna ir taip: puikaus rašytojo darbas yra neverčiamas, kadangi vertėjai bijosi, jog nesusidoros su tankiu kūrinio kalbos audiniu. Taip, anot vertėjo Vlado Braziūno, nutiko ir su rusų rašytojos Lenos Eltang kūryba: jos kūrybos sąskaitoje jau susikaupė keletas poezijos ir prozos kūrinių, o lietuvių skaitytojams nubyrėjo tik keletas eilėraščių vertimų. Laimei, kad Braziūnas šį nesklandumą ištaisė ir prieš keletą metų pasirodė antrojo Lenos Eltang romano „Akmeniniai klevai“ sklandus vertimas į lietuvių kalbą.

Asketišką „Akmeninių klevų“ viršelį puošia vienišaujančios moters profilis: sunku būtų įsivaizduoti tinkamesnį viršelio piešinį, nei Daivos Staškevičienės darbą pavadinimu „Kukli asmenybė“. Mat viršelio portretas, apipintas nedalijamais simboliais ir įvaizdžiais, rezonuoja su knygos pagrindinės veikėjos Sašos Sonli daugialypumu. O taip skaitytojas taip pat įspėjamas ir apie knygos „svorį“: besitikintiems, kad knyga tiks lengvam paskaitinėjimui prieš miegą, teks šiek tiek nusivilti. Nes šio romano skaitymas (kaip ir viršelio piešinio šifravimas) reikalauja atidos ir kruopštumo, bet skaitytojui už pastangas bus su kaupu atlyginta – pamažu atsivers sudėtingas ir gilus knygos personažų pasaulis.

„Akmeniniai klevai“ – pulsuojantis, iš laiškų, dienoraščių ir knygos „Paveiksluota žoliaknygė“ ištraukų sulipdytas dviejų žmonių susitikimo pasakojimas. Lena Eltang personažus kuria pamažu, kruopščiai, po dalelę: pagrindinių veikėjų Sašos Sonli ir Luelino Stounberio dabarties laikas fiksuojamas jų dienoraščiuose, o praeities eskizą piešia „Paveiksluotos žoliaknygės“ knygos ištraukos bei veikėjų laiškai.

Iš pradžių, tik panirus į teksto skaitymą, Luelino ir Sašos dienoraščiai, o taip pat įsiterpiantys Sašos pamotės, sužadėtinio ar Luelino kaimynės laiškai, rodos, visai nesusiję, tačiau galop veikėjai suartėja ir išryškėja rašytojos kuriamas sudėtingas, daugiasluoksnis pasaulis.

Knygos pagrindinė veikėja Saša Sonli – rusės ir anglo dukra, pensiono „Akmeniniai klevai“, kuriame neauga nė vienas klevas, šeimininkė. Nebeturinti tėvų ir net tolimų artimųjų (pamotė Heda ir netikra sesuo Drina – išvykusios), Saša lieka jaukintis pasaulio, kuriame pulsuoja jos vienatvė: „Paveiksluota žoliaknygė“, kurioje talpinama visas mamos išmanymas apie augalus, yra vienintelis likęs jos ir Sašos saitas, todėl knyga – brangi kaip niekad. Slėpdama savąjį jautrumą, Saša su išoriniu pasauliu bendrauja savaip: atstumia sužadėtinius, beveik neturi draugų, o galiausiai – netgi nustoja kalbėti. Jos dienoraštyje susikaupia neaiškios kaltės jausmas, juntamas „kitoniškumas“ (aplinkiniai, dėl Sašos didelio susidomėjimo augalais, laiko ją ragana), atsiribojimas, o kartu ir begalinis noras turėti artimą: „O tėtis mirė, nes Heda jo nemylėjo. Nuo šito daugelis miršta, štai aš, pavyzdžiui.“ (82 psl.).

Štai Luelinas Stounberis – profesionalus alkoholikas ir vairavimo instruktorius, bandantis gėrimu išplukdyti iš atminties nemalonius įvykius. Vaikystėje, pavyzdžiui, jis kiek gėdinosi mamos ir ilgėjosi šeimą palikusio tėvo. Suaugusį Lueliną kankinantys neryžtingumas, bejėgystė, prasiveržia judėjimu į niekur, nesugebėjimu keisti gyvenimo. Tačiau „Akmeninių klevų“ herojų nesinori sprausti į lentynėles „vienišius“ ar „keistuolė“ – tai būtų gėdingas sudėtingų personažų portretų susiaurinimas. Veikiau jau Luelinas ir Saša yra gyvenimo įvykiams jautrūs žmonės, dienoraščiuose negailestingai žvelgiantys į save ir į kitus, apmąstantys gyvenimą ir jų pačių roles jame.

Lena Eltang rašo tirštai, teksto audinys (ypač tai ryšku Sašos dienoraščio fragmentuose) užgrūstas citatomis iš kitų kūrinių: į „Akmeninių klevų“ pasakojimą pasibeldžia ir mitologiniai įvaizdžiui, ir šūsnis įvairių autorių, pvz. Dilano Tomo tekstų ištraukų. Vogtais tekstais autorė nužymi veikėjų situacijas, jų nuotaikas – intertekstai organiškai įaudžiami į neskubrų pasakojimą. Jį dailina ir nenuvalkioti, vaizdingi palyginimai, pvz.: „diena nutrūko nuo pavadėlio ir duodasi ratais tarytum nutrūkęs šunytis“ (126 psl.). Savita Lenos Eltang kalbėsena turbūt viena unikaliausių (ir, kaip jau pagirta anksčiau – puikiai išversta) iš šiuolaikinių rašytojų, ir galbūt vien tik dėl jos verta paskaityti „Akmeninius klevus“.

Ir dar – šį romaną sunku susodinti ant vieno suolo su kokia nors knyga, tačiau tikriausiai glausčiau jį prie kito sėkmingo rusų romanisto Michailo Šiškino „Laiškų knygos“ – tiek dėl abiejuose dominuojančio dviejų žmonių ryšio, tiek ir dėl nuosaikaus viršelio dizaino, tiek ir dėl paties pasakojimo konstravimo ypatybės: savotiško leidimo personažams kalbėti „patiems“, intymiai – laiškais ar dienoraščiais.

—-

Informacija apie knygą: [romanas]; iš rusų kalbos vertė Vladas Braziūnas. – Vilnius : Vaga, 2011. – 372, [3] p. ISBN 978-5-415-02233-5

GRAHAM GREENE „Galybė ir garbė”

Kultūra (kt.), Literatūra, , , ,

“Būna gerų kunigų ir blogų kunigų. Tiesiog aš esu blogas kunigas.”

Džiugu (nors ir be reikšmingos romanui Johno Updike’o 1990-aisiais parašytos įžangos) pagaliau skaityti Grahamo Greene’o “Galybę ir garbę” lietuviškai, nes vis kartojami “Tykiojo amerikiečio” ar “Garbės konsulo” leidimai jau atrodo juokingai. O tie kartojimai lyg ir turėtų rodyti, jog Lietuvos skaitytojai Greene’o neignoruoja, tad gal ateityje sulauksime ir daugiau šio anglo kūrinių vertimų.

Romanas “Galybė ir garbė”, kartu su “Tykiuoju amerikiečiu” laikomas vienu reikšmingiausių autoriaus kūrinių, kuris parašytas dar 1940-aisiais nukelia skaitytoją į Meksiką, į XX a. ketvirtąjį dešimtmetį, kai vietinė valdžia visomis išgalėmis kovojo prieš Katalikų Bažnyčią. Užsieniečiai dvasininkai buvo išsiunčiami iš šalies, bažnyčios turtas nusavinamas, o likę kunigai persekiojami už draudžiamų krikščioniškų apeigų atlikimą. Apie vieną tokį kunigą, keliaujantį po skurdo ir religinės nesantaikos nualintą šalį, pasakoja Greene’as.

Knygos herojus – nestandartinis dvasininkas – bevardis girtuoklis (“whisky priest”), kuris į skaitytojo akiratį pirmiau patenka kaip alkoholikas, o tik vėliau – kaip Dievo tarnas. Jį kamuoja abstinencijos sindromas (“Šią akimirką užvis labiausiai trokštu išgerti, labiau negu Dievo”), ant kulnų lipantys policininkai, premiją už jo galvą norintys gauti vietiniai ir pašaukimas, kuris pripratino prie šventinto vyno ir dabar grasina mirtimi.

Kunigas bėga per šalį lyg per savo gyvenimą: sugrįžta į vietas, kuriose nusidėjo, kur iš spintų išlenda numarinti praeities skeletai, kur likimas verčia pasitikrinti savo sąžinę ir tikėjimą. Jo kelionė – lyg piligrimystė link kūniškojo (pabėgimas nuo persekiotojų) ir dvasiškojo (galimybė atlikti išpažintį) išsigelbėjimo.

“Galybė ir garbė” ne kartą (ypač scena su šunimi ir kaulu) priminė C. McCarthy “Kelią” (žinoma, reikėtų sakyti atvirkščiai, tačiau skaitymo eiliškumas daro savo). Tokia pat apokaliptiška, bedieviška, antihumaniška, beviltiška. Kaip vienoje scenoje taikliai išsireiškė vienas veikėjas, rodanti “kaip senka visa pasaulio viltis”.

Daug keliavęs po pasaulį Greene’as puikiai išmano apie ką rašo, todėl “Galybės ir garbės” tekstas alsuote alsuoja autentiška aprašomo laikmečio Meksikos atmosfera. Tiesiog matai, kaip ant sukiužusių lūšnų stogų eilinės aukos lūkuriuoja grifai, kaip pokšėdami nuo lubų krinta tarakonai, kaip alinantis karštis ir visuotinis skurdas apsėda smegenis.

Greene’as taip pat žavi meistrišku rašymo stiliumi  – konkretus žodis, lakoniški gyvi dialogai, reikiamų aplinkos detalių akcentavimas, įtikinami žemiški charakteriai, gilus psichologizmas ir gebėjimas dramatiškas situacijas pateikti kasdieniškai, neperspaudžiant nereikalingomis scenomis, žodžiais, nesistengiant skaitytojui visko sukramtyti, nesmerkiant ir neteisinant, nemoralizuojant. Jis tiesiog pasakoja apie eilinius ribotus žmones (“Kaip dažnai kunigui tekdavo klausytis tos pačios išpažinties – žmogus toks ribotas, kad jam trūksta net išmonės naujai ydai išrasti; tiek pat težino ir gyvuliai.”), kurie savyje nuolat nešiojasi angelą ir velnią, ir tik nuo situacijos bei įvairiausių veiksnių priklauso, kuris – baltasparnis ar raudonuodegis – paims viršų. Čia ir šios knygos klasiškumas. Aktualumas šiandien. Nors reikia pripažinti, kad tik aname amžiuje toks kūrinys (tematikos prasme) galėjo sukelti pakankamą šurmulį, kad jį linksniuotų ir akademinė visuomenė, ir eiliniai žmonės, ir net popiežiai. Šiandien, kai apie tikinčiųjų ribotumą, kunigų ištvirkavimus, Bažnyčios “šventeiviškumą” galima šypsantis skaityti Račo bloge ar ironiškoje R. Dawkinso “Dievo iliuzijoje”, Greene’o blogasis kunigas atrodo eilinis ribotas žmogelis, nekeliantis ypatingų emocijų, per savo trumparegiškumą ir kvailumą vardan krikščioniškos pasakos paaukojęs gyvybę. Bet čia jau būtų visai kita tema.

ps. J. Updike anglišką įžangą galite rasti čia.

—–

Informacija apie knygą:  [romanas] / Graham Greene „The Power and the Glory”; iš anglų kalbos vertė Ona Daukšienė. – Vilnius : Sofoklis, 2013. – 334, [1] p. – ISBN 978-609-444-114-1. 

DAN BROWN „Inferno”

Kultūra (kt.), Literatūra, , , , ,

“Inferno” – dar vienas Dano Browno simbolinis blynas su jau iš “Da Vinčio kodo”, “Angelų ir demonų” bei “Prarasto simbolio” pažįstamu Robertu Lengdonu, Harvardo universiteto simbologijos profesoriumi. Šįkart Lengdonas gelbėja pasaulį pasitelkęs Dantės “Inferno”, arbą “Pragarą”, “Dieviškosios komedijos” pirmosios dalies tekstą. Laksto profesorius po Florenciją, Veneciją ir trumpam šokteli į Stambulą, seka pasaulį sunaikinti siekiančio piktadario pėdsakais, kurie, kaip nebūtų keista, vien simboliais grįsti…

Žodžiu, šabloniškas Browno trileriukas, kurio nei vienu puslapiu netiki, tik verti puslapius ir karts nuo karto panaršai internete, kad pamatytum ar prisimintum tekste minimas įžymybes. Skaitant „Inferno” eilinį kartą galima įsitikinti, kad tokioms knygoms – su intertekstualumu – būtinas hipertekstas ar bent iliustracijos, nuotraukos, kurios pakeltų knygos vertę bent informatyvumo lygmenyje. Taip pat pagelbėtų atsijoti fikciją nuo faktų, nes Browno tekstas persipina neaiškiu pramano ir realybės santykiu, tad visumą imi ir priskiri medui, pagadintam šaukštu deguto. Nors šiuo atveju, matyt, tiksliau būtų sakyti “deguto statinaitė su šaukštu medaus”. Medumi man pasirodė visi postringavimai apie žmonijos populiacijos besaikį didėjimą, kuris anksčiau ar vėliau pražudys ir planetą, ir pačią žmoniją; dialogai apie neigimą – žmogaus proto apsaugos mechanizmą, atmetantį bet kokią tikrovę, kurios sukelto streso nepakelia smegenys; mintys apie planetos lyderių ir eilinių žmonių abejingumą (nusigręžimą) žinioms apie tirpstantį arkties ledą ar biologinės rūšies išnykimą. Man džiugu, kad ir tokie popsistai kaip Brownas ima kalbėti apie šiuos dalykus.

Deja, minėta teorija, kaip ir puikiai romano siužetui tinkama mintis apie geranorišką savižudybę, buvo paliesta labai paviršutiniškai ir realių šaltinių, kuriais rėmėsi autorius rašydamas knygą nei knygos pabaigoje, nei išnašose nerasime. Brownas ne Michaelis Crichtonas ir net ne Ianas Flemingas, kurio Džeimsas Bondas daro gyvo žmogaus įspūdį. Browno Lengdonas ir kiti knygos veikėjai elgiasi ir mąsto holivudiniais šablonais, gelbėja pasaulį plikomis rankomis, stengiasi paveikti skaitytoją pigiais triukais, bet jam tai nepavyksta. Rašytojas geba prirankioti įdomių idėjų, faktų, prielaidų, interpretacijų, tačiau negeba to tinkamai sukomponuoti į visumą. Jis perkrauna romano siužetą, aplipina nereikalingomis atšakomis, personažais, kuriuos panaikinus romanas nieko neprarastų. Gal net liktų daugiau erdvės atsiskleisti charakteriams ir galima būtų labiau motyvuoti veikėjų poelgius. Pavyzdžiui, man visai neaišku, kam buvo reikalingas Lengdono atminties praradimas? Panašu, jog vien tam, kad galėtų „išmesti” informaciją apie benzodiazepininius preparatus. Bet tai neveikia. Ir tokių “perpildinių” knyga tikrai nestokoja.

Jeigu “Da Vinčio kodas” dar pajėgė išjudinti vaizduotę ir leido įtikėti Browno išplėtota sąmokslo teorija, tai “Inferno”, net prifarširuota istorinių žinių, meno ir architektūros, superslaptų korporacijų, genijų su 208 IQ, fantastiškų virusų, naujausių technologijų ir bondiškų gaudynių scenų, nusirito iki juokingai silpno ir nuspėjamo „Meteorito“ („Deception Point“).

Vienareikšmiškai negaliu teigti, kad “Inferno” neverta skaityti ir tik tuščiai sugaišite laiką – tikėtina, kad šį tą naudingo sužinosite, gal net kils noras imtis „Dieviškosios komedijos” teksto, tačiau trilerio žanre tikrai esti daug geresnių pasirinkimų. Pavyzdžiui, kad ir minėtas Crichtonas ar Frederickas Forsythas.

—–

Informacija apie knygą: [romanas] / Dan Brown ; iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas. – Kaunas : Jotema, [2013]. – 413, [2] p. – ISBN 978-9955-13-397-1 (įr.)

RENATA ŠERELYTĖ „Vardas tamsoje”

Kultūra (kt.), Literatūra,

Svarbiausia – tarnauti žmogiškumui, kad ir koks jis bebūtų. (5 psl.)
Nereikia veržtis kaip žvaliam bepročiui atskleisti nusikaltimo, nes niekad nežinai, ką jis tau atskleis. (45 psl.)

Renata Šerelytė man yra viena iš tų lietuvių rašytojų, kurių pavardės daug laiko šmėžuoja prieš akis, kol galiausiai sugalvoji, kad gal visai nieko būtų paimti ir paskaityti kokią nors knygą. Pavyzdžiui, kodėl ne tą romaną, kurį antrą kartą perleido leidykla, motyvuodama dideliu skaitytojų susidomėjimu?

Romano „Vardas tamsoje“ veiksmas sukasi mažame provincijos miestelyje, kuriame gyvena tardytoja – knygos pasakotoja ir pagrindinė veikėja. Gyvena, geria vyną ar ką nors stipresnio, šeria katę In Jang bei šiek tiek bijosi šefo. Kartą miestelyje įvykdomas paslaptingas nusikaltimas – viešbučio vonioje randamas jaunos merginos lavonas. Paaiškėja, kad ji paskandinta. Tirti bylą imasi pagrindinė veikėja – tardytoja (jos vardas lieka paslaptimi viso pasakojimo metu), tačiau kartu su bylos medžiaga į paviršių pradeda lįsti įvairiausios pagrindinės veikėjos praeities šmėklos.

Renatos Šerelytės pasakojimas šiek tiek spalvingesnis ir sudėtingesnis, nei pilko romano miestelio kasdienybė: visas romanas sudarytas iš daugelio pagrindinės veikėjos lūpomis transliuojamų jos gyvenimo „tekstų“. Pagrindinė veikėja ne tik pasakoja apie tiriamą bylą – taip pat kruopščiai ji nuolatos grįžta į savąją praeitį. O ten – ir skaudi našlaitystė (mamai mirus, geriantis tėvas gyvena su bjauria pamote ir kaip galėdami jiedu dergia namus), ir lolitiška meilės istorija – moksleivės ir muzikos mokytojo romanas, nutrūkęs, kai mergina tapo pilnamete. Be nuolatinių praeities, rodos, tokios gyvos, lyg šnopuotų į nugarą, intarpų, romane dar įpinami siurrealūs, sodrūs tardytojos sapnai ir policijos raportai apie nusikaltimus. Visa ši tekstų grandinė sukuria polifonišką romano audinį – iš susiliejančių dabarties, praeities, sapnų ir policijos kronikų.

Tačiau būtent neorganiškas praeities ir dabarties linijų derinimas romane, turbūt turėjęs būti viso pasakojimo stuburu, deja, labiausiai stringa. Atrodo, kad Renata Šerelytė visus du šimtus puslapių taip ir neapsisprendė, kaip jai rašyti – ar su taiklia ironija: Tačiau Šarkienė turėjo bjaurų įprotį neišgirsti protingų žodžių (16 psl.), kuri labai tinka pagrindinės veikėjos personažui, ir visai pasakojimo situacijai; ar atakuoti skaitytoją su banalybėmis, tikriausiai turinčiomis atskleisti tardytojos švelniąją, moteriškąją pusę, kai ji prisimena buvusį savo meilužį: Prisiglaudžiau prie švytinčio Budos kūno. Kažkur toli, sulaukėjusio sodo gilumoj, plakė širdis, nepajėgdama išsilaisvinti iš auksinio obuolio. (15 psl.). Tikriausiai toks teksto organizavimo principas pasirinktas tam, kad būtų sukurtas kuo stipresnis ir ryškesnis pagrindinės veikėjos psichologinis portretas. Ir autorei beveik būtų pavykę, jei tik ne vis lendantys tai pernelyg ornamentuoti, tai neskanūs įvaizdžiai ir simboliai, kurie, gal ir būtų kūrę prasmingą kontrastą tarp tardytojos kaip švelnios būtybės jaunystėje, ir kandžios moters dabartyje, jei tik nebūtų ne itin vykę, neišieškoti, pretenzingai įmantrūs.

Psichologiniam romanui su lengvais detektyviniais elementais labai pritrūko tolydumo, organikos – ir nors visai įdomus yra pagrindinės veikėjos portretas, tačiau kiti personažai – įprasti, paskaninti vos keliomis pikantiškomis detalėmis (pvz., policijos šefas turi mylimą katiną Omarą Chajamą ir labai juo rūpinasi). Nors siužetas visai greit ir nenuobodžiai bėga, pabaiga intriguoja, o provincijos vaizdas – gyvas ir liūdnai tikroviškas, tikrai nesigailiu, kad perskaičiau, bet visgi mėgstu kiek sunkesnės artilerijos kūrinius.

—–

Informacija apie knygą: romanas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 204, [1] p. – ISBN 978-9986-39-320-7

PIERRE CHARTIER „Įvadas į didžiąsias romano teorijas”

Kultūra (kt.), Literatūra,

“Romanu vadinamas toks fantazijos kūrinys, kuris pasakoja apie keisčiausius atsitikimus iš vyrų gyvenimo”.

Markizas de Sade’as “Mintys apie romaną”

Paryžiaus Denis Diderot universiteto šiuolaikinės literatūros katedros docento Pierre Chartier “Įvadas į didžiąsias romano teorijas” – naudinga ir įdomi studija kiekvienam knygiui.

Tik pavadinimas kiek atgrasantis eilinį grožinės literatūros rijiką, manantį, jog tai labiau akademiniam humanitarui skirtas tekstas, todėl knyga ilgus metus pratūnojo šešėlyje, bet pradėta nereikalavo daug valios pastangų pabaigti.

Knygos pratarmėje apibrėžiamos “Įvado” analizės sritys: romano kaip žanro ribos, jų kitimas istorinėje perspektyvoje, pasakojamojo žanro arba romano teorijos (nuomonių apie romano žanrą sistemos prasme) ir romano teorijų atsispindėjimas kai kurių didžiųjų romanų tekstuose.

Skamba kiek nuobodokai ir sausokai, tačiau man asmeniškai buvo labai smalsu nusikelti iš šiandienos kasdienio romano, tapusio romanu apie romaną, apsupties, kuriam enciklopedijos skiria po keliasdešimt puslapių, į tuos antikinius laikus, kai net “romano” sąvokos dar nebuvo, arba į renesansą, kai romanas buvo lakoniškai apibūdinamas kaip pramanų knyga, kurioje yra istorijų apie meilę, riterius ir karo nuotykius. Toliau skaityti PIERRE CHARTIER „Įvadas į didžiąsias romano teorijas” →

SALMAN RUSHDIE „Gėda”

Kultūra (kt.), Literatūra, , , ,

Bet gėda tokia pat, kaip ir visa kita: jei pakankamai ilgai gyveni apsigėdinęs, ji tampa baldų dalimi.

Susipažinti su šiuo indų kilmės anglu, atrodančiu kaip suktas žydelis, nebuvo paprasta. Prieš gerą dešimtmetį bandžiau ir vieną, ir kitą romaną, bet taip bandymai ir liko bandymais. Gerai, jog trečias kartas nemelavo ir kaip sugriebė, taip nepaleido iki pabaigos. Būtų buvę antraip, būtų jau tikrai gėda.

Apie ką rašo Salman‘as Rushdie‘s nelabai verta postringauti. Jis geba prikaustyti vien požiūriu ir pateikimu, pavyzdžiui, kad ir aukšto valstybės tarnautojo minčių kratiniu, kuriose šmėklos su musulmoniškais apdarais tyčiojasi iš žydų išguito paršelio, katras prisidengęs šydu vietoj kriuksėjimo gatvėse savo dvišaku liežuviu skelia monologus apie jį saugančius arkangelus.

Ne, romane „Gėda“ (Shame) nieko tokio nebuvo, bet tikrai viskas sukosi panašioje plotmėje, kurioje, kaip tikriausiai jau supratote, dera realybė ir prasimanymas – išmanančiųjų vadinamas magiškuoju realizmu. Rushdie savitu stiliumi vartosi G.G. Marquez‘o, J. L. Borges‘o ir G. Grass‘o išmintoje pievelėje, nors naudojami sarkazmas, ironija ir politinis kandumas verčia brėžti paralelę arčiau M. Bulgakovo. Toliau skaityti SALMAN RUSHDIE „Gėda” →

ALBERT CAMUS „Krytis”

Kultūra (kt.), Literatūra, ,

Advokato išpažintis arba kaltės anatomija

Kalbėti apie Albero Kamiu (Albert Camus) asmenybę ir biografiją nelabai yra tikslo – ko gero neatsirastų tarp išsilavinusių žmonių nė vieno, kuris jaunystėje nėra skaitęs jo romanų „Svetimas“ ar „Krytis“ (kitur verčiamo „Nuopolis”), ar esė „Sizifo mitas“, o be to visada yra galimybė viską rasti internete. Alberas Kamiu (rašytojas, filosofas) ir jo romanas „Krytis“ (parašytas 1956 m.) kviečia skaitytoją išklausyti advokato Klamanso išpažintį, kartu su juo pasvarstyti pamatines žmogaus egzistencijos problemas – kaltės jausmą, laisvės, kaip didžiausios atsakomybės tekusios žmogui, idėją, atgailos būtinumą, visuomenės neįgalumą žvelgti į gyvenimą neveidmainiaujant, apie Dievo ir religijos reikšmės sumenkėjimą ar visišką išnykimą. Romanas – monologas. Romanas, kuriame viskas vyksta lėtai, nuosekliai, atidžiai dėliojant sakinius, siekiant, kad kiekviena eilutė atgręžtų skaitytoją į patį save: „Ir portretas, kurį tiesiu savo amžininkams, tampa veidrodžiu.“ Bet apie viską nuo pradžių.

Ar įmanoma aprašyti knygos siužetą, kuriame kalba tik vienas žmogus? Kur vykstantis veiksmas taip persipina su prisiminimais, kad imi abejoti ar šalia pagrindinio veikėjo dar kažkas yra. O gal tai tiesiog seno, pavargusio žmogaus kliedėjimai, išsakomi keturioms sienoms? Toliau skaityti ALBERT CAMUS „Krytis” →