KNYGA: CORMAC McCARTHY „Kelias“.

Nepelnyta tyla žiniasklaidoje supa Cormac McCarthy romaną „Kelias“ (nors nelabai čia keista, mūsuose atgarsių gali sulaukti tik bevertės rašliavos, iš kurių su didžiausiu malonumu išsidergia tiek kritikai, tiek skaitytojai). Leidėjai matyt nesuvedė galų, kad filmas pagal McCarthy romaną „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (”No Country for Old Men”) šiemet laimėjo Oskarą ir tai galėjo būti „Kelio“ reklamos atspirties taškas. Man paskata imti į rankas „Kelią“ buvo dar du kriterijai: vertėja, kuria neteko nusivilti,- Violeta Tauragienė, ir 2007-ųjų Pulitzerio premija.

Toliau viskas vyko savaime: pradėjau, išsižiojau, apstulbau, baigiau, pradėjau iš naujo. Tai stipriausia ir pagauliausia, ką teko skaityti šiemet. R. Matheson „Aš esu Legenda“ visas siaubas nevertas poros puslapių „Kelio“.

Siužetas toks: tėvas ir sūnus eina keliu, kuriame vienas tikslas – išgyventi. Eina į pietus, lyg paukščiai nujausdami artėjančią žiemą, eina ten, kur turėtų būti šilčiau, kur būtų galima peržiemoti mirtinai nesušalus. O pelenų spalvos sniegas ir lietus, šaltis ir purvas lipa keliautojams ant kulnų ir dažnai užbėga už akių. Protu nesuvokiami gaivalai nepasirodo iš arti, bet gąsdina naktį vartydami medžius. Pasauliui kažkas atsitiko: viskas nušluota nuo žemės paviršiaus. Apokaliptinis, bergždžias, bedievis, padengtas plėnimis romano pasaulis šiurpina ir užduoda klausimus: kas atsitiko? kodėl? kas taip padarė? Sunku suvokti, ar tai šiandienis pasaulis, pavirtęs griuvėsiais, ar koks paralelinis pasaulis, ir vis kartu su kelio minėjais skaitant keliauja troškimas sužinoti atsakymus. Tačiau McCarthy nenusirita iki mokslinės fantastikos ar fantasy žanro ir atsakymų neduoda net knygai užsibaigus: lieka aišku tik, kad toks sudegęs griuvėsių pasaulis tai kur mes gyvename ir, kad tai mūsų pačių darbas. Autoriaus aprašoma vizija, į ką gali pavirsti šiandienis technologinis pasaulis, verčia susimąstyti labiau nei Al Gore „Nepatogios tiesos“ faktų rinkinys. Kiek nedaug laiko reikia, kad žmogus iš homo sapiens sugrįžtų į kanibalizmo amžius. Ir kokios reikia stiprybės, kad to nepadarytum, kai kelias dienas neturi maisto, negali užsibūti užuovėjoje, kad tavęs nesuvalgytų kiti užklydėliai, negali palūžti fiziškai ir dvasiškai, nes tai mato tavo mažametis sūnus, kuris gali pasiteirauti: „Tėveli, ar mes numirsim?“.

Velniop sentimentalumą, bet skaitant šitą romaną ne kartą buvo užėmę kvapą ir akyse tvenkėsi sūrus skystis. Ne, ne iš siaubo. Dėl to ryšio stiprumo , kuris palaiko tėvą ir sūnų pasaulyje be vilties.

Istorija parašyta moderniu literatūriniu stiliumi, kur neretai, rodos, padėti ne reikiami skyrybos ženklai (vietoj klaustuko randi tašką), pasakojimas iš dabarties netikėtai peršoka į praeitį, sakiniai ir dialogai lakoniški; dažnas buities detalių ir gamtinių sąlygų aprašymas (žinoma, nenusirita iki H.D. Toro „Voldeno“, bet panašumo yra); autorius minimaliai lenda į veikėjų vidų, nepateikia vardų, datų, dažnai nesukonkretina, kas kalba (vyras ar vaikas), piešia tik jų veiksmus ir pokalbius, kurių kiekvienas pasako daugiau nei kokio Stiveno Kingo dvidešimties puslapių tuščiažodžiavimas.

„Berniukas atsisuko ir pažiūrėjo. Atrodė taip, lyg vertų.
–    Tik pasakyk man.
–    Mes niekada nevalgysime žmogaus, ar ne?
–    Ne. Žinoma, kad ne.
–    Net jei badausime.
–    Mes jau dabar badaujame.
–    Juk tu sakei, kad ne.
–    Sakiau, kad mes nemirštame. Aš nesakiau, kad mudu nebadaujame.
–    Bet mes to nedarysime.
–    Ne. Nedarysime.
–    Kad ir kas nutiktų.
–    Ne. Kad ir kas nutiktų.
–    Nes mes – geri žmonės.
–    Taip.
–    Ir mes nešame ugnį.
–    Ir mes nešame ugnį.
–    Gerai.“

„Kelias“ – tai ne koks bevertis pramanas, o alegorija apie išlikimą žmogumi nežmogiškų sąlygų pasaulyje, kuriame Dievą, jei jis turėtų kaklą, sučiupęs galėtum pasmaugti. Jokių perspėjimų, moralizavimų, galimų ateities variantų, apgailestavimų dėl praeities, skatinimų elgtis vienaip ar kitaip. Viskas paliekama tavo sąžinei. Tavo žmoniškumui. Ne žmogiškumui.

—–

Romanas, Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008; 223 p.