MALIN PERSSON GIOLITO „Didžiausia iš visų“

Didžiausia iš visų buvo baimė – baimė mirti. Meilė nereiškia nieko, kai manai, jog gali mirti.

Švedų rašytojos Malin Persson Giolito romanas „Didžiausia iš visų“ (orig. Störst av allt) 2016-aisiais buvo pripažintas geriausiu Švedijos kriminaliniu romanu, dar po metų buvo įvertintas ir Glass Key premija, o dabar jau galima pamatyti ir jo ekranizaciją – švedai nufilmavo šešių dalių mini serialą „Quicksand“.

Giolito yra ir mums žinomo rašytojo Leif‘o G. W. Persson‘o dukra, bet romanu „Didžiausia iš visų“ ji neseka tėvo pėdomis, nekuria dar vieną standartinį, mums įprastą ir jau pabodusį skandinavišką trilerį, kokių kasmet nesuskaičiuojamu srautu teikia leidyklos. Tai yra ne toks kūrinys, kur be sveiko proto, su nepamatuotu, rafinuotu žiaurumu liejasi kraujai, bandoma įpinti neįtikinamos mistikos, o siužetas maizgomas sumaizgomas, kad tik pateisintų kažkodėl Šiaurės šalims priskiriamą noirinį kriminalinį detektyvą. Gioloto romanas visiškai neatitinka minėtų bruožų – jis paprastas, pasakojantis situaciją, kokių kasmet sutinkame informaciniuose kanaluose, be jokių įmantrybių siužete, be mistikos ir noiro.

Autorė jau pirmuose puslapiuose pristato teisminio proceso dalyvius: advokatus, prokurorę, teisėjus ir nusikaltimo įtariamąją Mariją Norberg. Skaitytojas, lyg nešališkieji tarėjai, pasirengia bylos svarstymui, kuris ir turi atsakyti į klausimą, ar Marija kalta ar ne. O Marijai metami kaltinimai ne tokie ir menki – nuo kurstymo nužudyti iki paties nužudymo. Marijos mokykloje buvo nušauti keli jos klasiokai ir klasės auklėtojas, o vieną iš dviejų ginklų laikė pati Marija. Ir ji to neneigia…

Visa romano intriga statoma ant Mariją šaudyti privertusių priežasčių ir tai visai tinkamai veikia. Bent iš pradžių. Skaitytojas supažindinamas su pagrindine veikėja, kurios lūpomis ir sekamas pasakojimas, jos draugais, tėvais, pažįstamais, vienaip ar kitaip įnešusiais savo indėlį į pasekmes, dėl kurių Marija jau devynis mėnesius leidžia moterų izoliatoriuje ir laukia bylos svarstymo pabaigos.

Giolito geba skaitytoją sudominti, įtraukti, net pasirinkta trumpų sakinių struktūra įtikina, kad tai paauglės mintys ir žodžiai, tačiau pasirinkta pasakojimo perspektyva nubraukia porą taškų. Autorė neleidžia skaitytojui būti tik teisėjo vaidmenyje, neleidžia skaitytojui išgirsti tik teismo salėje skelbiamą informaciją ir iš pačiam nuteisti ar išteisinti Mariją. Suprantama, kad rašytojui tokia pasakojimo forma būtų mažiau paranki, būtų sudėtingiau išlaikyti įtampą ir perteikti tas detales, kurias pasakoja skaitytojui Marija iš savo atminties. Būtent tai neleidžia vertinti romano, kaip visiškai pavykusio, nes visumoje, neatskleidžiant siužeto neskaičiusiems, likau neįtikintas, kad teismo salėje buvo galima perteikti tai, ką herojė savo galvoje atvirauja už uždarų teismo durų. Tad skaitytojas nebegali būti vienoje ložėje su tarėjais, ir iš pradžių daug žadantis kūrinys netrunka išsikvėpti ir kiek nuvargina.

Visgi romanas nėra vienpusiškas, susikoncentravęs tik į narpliojamą bylą. Jis aprėpia daugiau šiandien ypač skandinavams ir ne tik aktualių temų: paauglių savijautą šiandieniniame, socialinių tinklų valdomame, pasaulyje (Maja apibendrindama savo gyvenimą izoliatoriuje padaro išvadą, kad pasiilgo ne laisvės, o interneto (!); pasaulyje, kuriame vis mažiau reiškia šeima, nes susvetimėjimas jau seniai užvaldė namus ir tėvams labiau rūpi, ką apie juos galvoja kaimynai, verslo partneriai, o ne sutuoktinis ar vaikai; kuriame vis didėja turtiniai skirtumai, formuojasi naujos klasės pagal turtinę padėtį, o imigrantai tampa savotiška atstumtųjų kasta; kuriame mokyklose negali jaustis saugus, nes klasėje pardavinėjami narkotikai arba klasiokas gali ateiti į pamoką su šautuvu ar kardu. Marijos monologas puikiai atskleidžia tokio pasaulio įtaką paaugliui, jo brendimui, lūkesčiams, ateities siekiams, o socialinės nelygybės tema atveria ne tik skandinavų, bet visų Vakarų šalių piktžaizdę, kuri nė velnio negyja, o tik kasdien plečiasi.

Aš esu pakankamai protinga, kad suprasčiau, kaip beprasmiška būti protingai, kaip mažai tai reiškia ir kad tai yra problema.

Minėtų temų palietimas „Didžiausią iš visų“ daro ne tik eiliniu kriminaliniu skaitalu, bet kiek rimtesniu ir aktualiu paaugliams bei jų tėvams romanu, kuriems ir galima jį rekomenduoti.

Romaną iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė – kaip ir skaitoma, bet tekstui žiauriai reikia korektūros ir redaktoriaus rankos (kaip veik visoms „Jotemos“ knygoms), nes rašybos klaidų daug, o ir Ferdinandas net tame pačiame puslapyje yra tai moteris, tai vyras.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.