[namų kino teatras:] Tomas atvyko į kaimą (rež. Xavier Dolan, 2013)

Today a part of me died. And I cannot mourn. Because I forgot all the synonims of „sadness“. Now all that I can do without you is replace you.

Jaunajam režisieriui Xavierui Dolanui visai lengva pavydėti: kanadiečiui vos dvidešimt penkeri, o jau pasirodė ketvirtas jo filmas „Tomas atvyko į kaimą“. Dolaną lepina ir kritikai: jau pirmasis jo darbas J’ai tué ma mère („I killed my mother“), kuriam scenarijų Xavieras sukūrė būdamas šešiolikos, pelnė apdovanojimus ir nominacijas tiek Kanuose, tiek ir kituose kino festivaliuose. Debiutiniame darbe, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka pats Dolanas, nagrinėjami sudėtingi paauglio ir motinos santykiai. Po pusiau autobiografinės juostos gimsta filmas Les Amours Imaginaires („Heartbeats“), siužeto prasme – visiškai elementarus meilės trikampis. Bet Mari ir Fransio aistra Nikolui nufilmuota spalvingai ir manieringai. Jau šiame filme galima apčiuopti kanadiečių režisieriaus kino kalbos formavimąsi: kartais sulėtinami kadrai, kamera su pasimėgavimu tiria personažų profilius, nuotaiką kuria garso takelio ir vaizdo dermė. Šie bruožai sprogsta ambicingai ilgame Lawrence Anyways. Filmas dramatizuoja vyro ir moters santykių dinamiką ir problemas, iškylančias kuomet Lorensas nusprendžia, jog jis yra moteris, įkalinta vyro kūne. Kaip niekad smagiai ir pasimėgavimu filmuojamos karnavališkos scenos, natūraliai iššaukiamos ir pačios filmo problematikos. Pavyzdžiui, vakarėlio,į kurį vyksta Fredė, scena, galėtų būti viena iš filmo charakteringiausių – kruopštus vizualumas, maskaradiškumas, gyvumas, manieringumas, tempas – tai, kas būdinga Dolano estetikai.

Ketvirtajam filmui Dolanas adaptavo Michelio Marco Bouchardo pjesę Tom at the farm. Filmas pasakoja apie vyrą, kuris po partnerio mirties atvyksta į kaimą pas velionio šeimą. Motina Agata nieko nežino apie mirusio sūnaus seksualinę orientaciją, o antrasis sūnus siekia, kad ši iliuzija išliktų. Pagrindinis filmo personažas Tomas, kurį įkūnija jau gerokai subrendęs Dolanas, įklimpsta į keistos šeimos santykių pinkles. Filmas – tiek siužetu, tiek ir forma – kolkas kartu su Lawrence Anyways laikytinas rimčiausiu Dolano darbu: aštri problematika, niūri, baugi kinematografija, nevienareikšmiai personažai. Šia juosta režisierius tarsi susumuoja tai, kas jam įdomu: geismą ir jį lydinčias manipuliacijas (ne toks problematiškas kaip šios juostos, bet taip pat ryškus yra ir Nikolo iš Les Amours Imaginaires santykis su jį įsimylėjusia bičiulių pora) bei homoseksualumo stigmatizavimą (kaip „bausmė“ už netradicinę orientaciją filme tik kameros krašteliu, bet taikliai parodomas vaikinas kraupiai sužalotu veidu).

Jau pirmosios scenos tarsi įspėja, kad vieta, į kurią atvyksta Tomas, iš pažiūros rami, tačiau kažkaip baugi, apleista: čia nėra ryšio, visi namai tušti, nors lėkštės ant stalo su maistu liudija, kad neseniai čia kažkas pietavo. Iš pradžių Tomas sutinka iš pažiūros mielą partnerio motiną Agatą (Lise Roy). Epizodas, kuriame rodomas Tomas, apžiūrintis namus, labai hanekiška: iš pažiūros aplinka lyg ir rami, tačiau šalia kirba neapibrėžtos grėsmės nuojauta (užtenka prisiminti M. Hanekės Funny games tuos epizodus, kuomet šeima atvyksta į savo atostogų kampelį). Ir tikrai – vėliau, naktį iš tamsos išnyra Tomo partnerio brolis Fransis (Pierre-Yves Cardinal) ir griebia Tomą už gerklės. Nuo šio epizodo prasideda manipuliacijomis paremtas Fransio žaidimas su Tomu: iš pradžių Fransis neva siekia apsaugoti motiną nuo tiesos, jog jos miręs sūnus Gilemas buvo gėjus, vėliau ima lįsti ir paties Fransio dviprasmiškas charakteris. Tomas, turėjęs galimybę pasprukti, įsipainioja, mat jį masina tiek ir Fransio panašumas į mirusį mylimąjį (taip groteskiškai pildosi filmo pradžioje nevalingai numatyta Tomo „programa“ – žuvusįjį partnerį reikia pakeisti kitu), tiek ir dar neišaiškinta uždarų namų paslaptis.

Jokiame Dolano filme nebuvo tiek įtampos – todėl kritikai suskubo lyginti šį darbą su Alfredo Hičkoko, suspenso meistro, darbais. Taip, tai tamsus trileris, kuriame Dolanas geismą susieja su grėsme. Ir filme labai aiškiai parodoma, ką daryti šios grėsmės akivaizdoje.

P.s. Vienas pažįstamas kino kritikas laiku informavo, kad Dolano filmas – vėl Kanuose: festivalyje Xavieras šmėžuoja su naujausiu darbu Mommy. Reikia tikėtis, kad vien vaikščiojimu po raudoną kilimą Xavieras neužsiims ir toliau stebins ir augs kurdamas gerus filmus.

Filmo anonsas:

httpv://youtu.be/nO6PPKYpwPA

2 komentarai apie “[namų kino teatras:] Tomas atvyko į kaimą (rež. Xavier Dolan, 2013)

  1. o, puiku! kadangi įstrigo les amours… ir kiek mažiau lawrence anyways, ketinau tikrint debiutą, bet va, nespėjau :) ačiū, indre.

    1. Patikrink, Lukai!:) Aš kažkaip jaučiausi nepabaigusi šios apžvalgos iki galo- gal dar reikėjo ties „Tomas…“ raiška labiau apsistot, ale galvoju bala nematė, nebus įdomu žiūrėt, jei čia viską išsamiai aprašysiu kaip kokiam rašto darbe:D Beje, visai vertas dėmesio ir „I killed my mother“, ale „Tomas…“ nunešė viską. Dabar belieka laukti, kol pasirodys „Mommy“:))

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.