People sometimes say: „But one single can?“ One single can is of great importance. Because 99 is not 100, and that single one will make a difference.

Jardim Gramacho – po atviru dangumi stūksantis didžiausias pasaulio sąvartynas, įsikūręs Rio de Žaneiro pašonėje. Ir dieną, ir naktį čia knibžda daugybė įvairaus amžiaus žmonių, renkančių atliekas perdirbimui. Jų ryškios žalios liemenės šviečia iš toli. Kiekvieno rankose – didelis plastikinis konteineris, į kurį keliauja perdirbamos medžiagos. Kai kurie iš renkančiųjų šiukšles dirba sąvartyne daug metų ir jiems šis purvinas darbas yra vienintelis pajamų šaltinis.

Likus keletui metų iki Jardim Gramacho uždarymo į sąvartyną atkeliauja pasaulinio garso menininkas, iš Brazilijos kilęs fotografas Vik Muniz. Niujorke gyvenantis vyras grįžta į gimtinę siekdamas, atrodo, padaryti neįmanoma: iš atliekų sukurti dirbančiųjų šiukšlyne portretus, juos parduoti, o pinigus atiduoti darbininkams. Jo idėja šiek tiek nereali: naudojant medžiagas, su kuriomis sąvartyno žmonės dirba kasdien, sukurti portretus ir taip pakeisti darbininkų likimus.

Atkakli britų dokumentininkė Lucy Walker (iki „Waste land” sukūrė juostas „Devil’s Playground” ir „Blindsight”) fiksuoja Vik Muniz idėjos įgyvendinimą nuo sumanymo užuomazgų iki pat pabaigos, kuomet aukcione sėkmingai parduodami Jardim Gramacho darbininkų portretai. Atvykęs į šiukšlyną pirmą kartą, Muniz nesunkiai randa veidus nuotraukoms: Vik, pats vaikystėje buvęs neturtingas, lengvai ir nuoširdžiai bendrauja su sąvartyno darbininkais. O tarp jų knibžda įvairiausių gyvenimo istorijų. Štai Tiao, Jardim Gramacho sąvartyno darbininkų asociacijos įkūrėjas, kažkada iš darbo parsinešė Makiavelio knygą. O senyva moteriškė Zumbi darbininkams verda maistą ant laužo, jos sriuba – iš mėsos ir daržovių, kurias prieš galiojimo pabaigą atveža iš parduotuvių. Valteris nebaigė jokių mokslų, ir sąvartyne dirba beveik nuo jo įkūrimo pradžios. Jaunutė aštuoniolikmetė mergina sąvartyne dirba jau vienuolika metų: jos dviejų vaikų tėvas – prekiautojas narkotikais, tad tokiu tipu ji negalinti pasikliauti ir duonai užsidirba pati. Palaipsniui margame šiukšlyno darbininkų koliaže ryškėja likimo nuskriaustų, bet lengvai nepasiduodančių žmonių portretai.

Filmas, prasidėjęs kaip menininko idėjos įgyvendinimo filmavimas, pamažu grimzta į Jardim Gramacho darbininkų gyvenimo istorijas: pamatoma jų skurdi buitis, išsiaiškinamos aplinkybės, privertusios dirbti šiukšlyne, girdimos meilės ir išsiskyrimų istorijos. Sąvartyno darbininkai atvirai pasakoja savo likimus, rodo aptriušusius namus ir noriai padeda Vik kurti portretus iš šiukšlių. Režisierė Walter nesiekia specialiai graudinti ar jaudinti žiūrovų: netgi intensyvus Moby kompozicijomis paskanintas garso takelis sukuria žaismingą nuotaiką, veiksmas neužsitęsia, idėjos įgyvendinimas, atrodo, prabėga greitai. Neužsižaidžiama filme ir techninėmis mandrybėmis: keletas Jardim Gramacho peizažų, o toliau išvien žmonės, veiksmas, judesys, neslepiamos veikėjų emocijos. Šalia darbininkų gyvenimo istorijų iš arčiau pamatomas ir pats idėjos sukūrėjas Vik: draugiškas, nuoširdus, nesavanaudis žmogus, du metus su komanda pasiryžęs dirbti nepažįstamųjų naudai.

„Waste land” – be patoso, su smalsumu ir energija nufilmuotas filmas apie žmones: sąvartyno darbininkus, nepabijojusius 321 akro dydžio sąvartyne tarp toksiškų atliekų ir nepakeliamo kvapo ieškoti atliekų perdirbimui.

P.s. vieną iš gausybės filmo apdovanojimų (dauguma jų – žiūrovų simpatijų prizai) režisierė Lucy Walker gavo atliekų maiše.

httpv://www.youtube.com/watch?v=sNlwh8vT2NU