Anais laikais, na maždaug 1991-aisiais, Klaipėdoje, Tiltų gatvėje, buvo toks kioskelis, kuriame vyrukas prekiavo įvairia muzika įrašyta į kasetes. Maža to – visos dainos buvo gražiai atspausdintos spausdintuvu ant spalvoto popieriaus. Taip, tai buvo neteisėta, nelegalu, nors gal ir ne: tada autorinių įstatymų neturėjome, LATGA-A neegzistavo, o kompaktiniai diskai buvo prieinami tik turtingiesiems – na, tikrai ne dvylikos metų berniokui, stovinčiam prie minėto kiosko langelio ir klausiančiam: „Gal turite jan michel jare?“. Kokį mačiau užrašą, taip ir tariau. „Ne, tokio nė negirdėjęs“,- gavau atsakymą, kuriuo pasitenkinau, nors aiškiai mačiau, kad norimas „Oxygene“ guli už stiklo. Taip tąsyk per savo kuklumą ir nesugebėjimą nueit tuščiomis įsigijau „Orchestral Manoeuvres in the Dark” (O.M.D) „Sugar Tax“. Tiesiog įbruko, įsiūlė jaunuoliui tai, ko jis visiškai negeidė…

O buvo tada vasara. Vasara yra ir dabar, širdyje, kai klausau „Sugar Tax“.

Dabar jau klausau kompaktą, nors mielai pavartyčiau rankose tą nutrintąją kasetę. Klausau be jokio prasukimo, nuo pradžios iki galo. Kartais dar pakartoju. Net nesuvokiamą ir užknisančią „Apollo XI“ jau imu pakęsti, nors klausimas „kokio velnio ji čia?“ iki šiol tebetyvuliuoja smegeninėje.

Albumas 110 procentų atitinka savo pavadinimą: saldus, lengvas, mielas ir svajingas. 80-tieji jau pasibaigę, bet nepriekaištingas synthpop ir šiandien skamba nesenstančiai. Romantiškos elektronikos ir liūdno Andy McCluskey vokalo prisodrintas įrašas su kiek vienodomis melodijomis (ne, tai ne trūkumas) suvelia visas dainas į vieną ritinį ir suteikia albumui ypatingo vientisumo. Iš bendros masės, kaip bebūtų keista, iškrenta mūsuose labiausiai žinomos ir nugrotos „Pandora‘s Box“ bei „Call My Name“, panaši tačiau ne tokia optimistiška kaip minėtosios yra „Speed of Light“ ir muzikinė dokumentika „Apollo XI“.

Taip, „Pandora‘s Box“ yra didis O.M.D. šedevras, nors ir baisiai popsiškas, tačiau, jeigu Jūs negirdėjote lūžtančio verksmo kupinų „Was It Something I Said“, „They You Turn Away“ ir „Walking On Air“, tai negirdėjote tikrųjų O.M.D. McCluskey vokalas „Was It Something I Said“ yra nepakartojamas, kai jis dainos vidury išverkia iš paties vidaus: „I’m know I’m not perfect/ I wanted to be/ I have this big mouth/ It always contradicts me/ You say you don’t know/ I say anything goes/ But if you think it’s over/ Then this you should know”, ima net skaudėti ašarotas akis ir čia net muzikos nereikia: be jos ir baigiamas šis šedevras,- pati pačiausia albumo daina. Man.

Ir dar čia, albume, yra „Neon Lights“, nuostabus „Kraftwerk” koveris, kuriame vokalinę partiją atlieka moteriškaitė Christine Mellor. „Pet Shop Boys” tikrai taip nebūtų padarę: taip emocionaliai, be jokio trankesio, dirglumo ir priekaišto.

O.M.D. su “Sugar Tax” įrodė, kad elektronika tinka ne tik kojų miklinimui šokių aikštelėse, bet ir žiūrėjimui į plaukiančius debesis keturkampėje mūrinėje dėžutėje: tai patikrintas vaistas, kai tau sunku, kai reikia švelnumo, kai gyvenime pritrūksta cukraus…

p.s. Jau užpernai O.M.D. paskelbė apie savo atsigavimą: perleido remasterintą „Architecture and Morality“, surengė turą su senomis dainomis ir liepė laukti praeitų metų koncertinio DVD, 25 metų proga išleidžiamo „Dazzle Ships” ir naujo albumo. Tad laukime.

[youtube 3X1r1mI1DlA]