Ketveriukė iš Londono, rodos, tik paleido pirmąjį savo albumą „O.Children“, o skamba jis lyg būtų ištrauktas iš senų roko grandų kolekcijos. O.Children kaži ar taps populiaresni už Sisters Of Mercy, bet jei šiandien pasiūlytų kas rinktis tarp šių grupių, ramia sąžine nueičiau pakaifuoti kartu su O. Children ir, matyt, akis išvertęs spoksočiau į vokalistą Tobi O’Kandi (anksčiau kvailiojusį nieko vertoje grupėje „Bono must die“). Kol kas niekaip negaliu įtikėti, kad šis liaunas ir aukštas juodaodis, iš išvaizdos luptas reperis, greta trijų baltaodžių muzikantų traukia tokiu baritonu, kad kūnas eina pagaugais.
O. Children pavadinimas nugvelbtas nuo tokio paties pavadinimo Nick Cave & The Bad Seeds dainos, kur optimizmas per kraštus tikrai netrykšta. Tokią nuotaiką išlaiko ir naujasis ketvertas, savyje talpinantis senuosius The Cure, Sisters Of Mercy, Bauhaus, Joy Division, o energijos ir tūžmasties turi lyg Interpol būtų susimetę į krūvą su The National, o Depešai šiems atliktų pabrolių vaidmenį.
httpv://www.youtube.com/watch?v=uh1o_03ilQY
Dead Disco Dancer
Negailestingas bet tuo pačiu svajingas post pankinis ritmas su kažkur jau girdėtais 80ųjų sintezatoriais ir, velnias žino iš kur, iškrapštytomis aranžuotėmis, bažnytiniai gedulingi vargonai, elektroninių gitarų tarškesys, gotiški pritariamieji vokalai, egzaltuotai vietomis užlūžtantis vokalas, Cave‘o verti tekstai, balansavimas tarp pop/indie ribos ir turime vieną geriausių paskutinių metų debiutą su iš karto geriausiu metų albumu. Nepražiopsokite!
httpv://www.youtube.com/watch?v=TmcHPk8_1N8
Ruins
httpv://www.youtube.com/watch?v=rlYGiKpPmKc
Radio Waves (akustinis)
http://www.myspace.com/ochildren
o, offca, pagaliau kazkas idomaus ir ne is skandinavijos. nezinau, kaip del metu geriausiu (nors man kol kas jie apskritai skurdus atrodo), bet „nepraziopsokite” kaip tik tas zodis.
ohoho, ačiū!
We are Joy Division and you are.. the crowd.
Ačiū, jamam.
O ir recenziją, matosi, norėdamas rašei:)
nu tikrai be prievartos :)
Dėkui, tikrai įdomus darbas. Sodrus vokalisto tembras hipnotizuoja kaip reikiant ;)
dėl nežiopsojimo, tai šiandie žiū jau dvigubas albumas kaštuoja 4 svarais brangiau, nei užvakar
šitos muzikos pagrindinis trūkumas – ji per daug kabinanti :) po „Dead Disco Dancer” jutubės buvo „vau!”, pirmą kartą klausant albumą koja pati trepsėjo į taktą, o antrą kartą – jau kartu dainavau kai kurias eilutes. o muzikoj kažkodėl taip dažnai būna, jog tai kas iškart užkabina – neturi didesnės išliekamosios vertės.
nors šiaip tai jie man yra šių metų The Horrors, o šitų pernykštį albumą čia prasukau – vis dar geras :)
neblogas trūkumas :)
čia vienas legaliai dalinamas 2005-ųjų demo gabalas http://drop.io/sodeadinlove
taigi, teko UK juos girdėti gyvai. Bet valgyklos akustika buvo tokia tragiška ir garsas atsuktas taip be proto, kad praktiškai nieko nėjo suprasti, ką bekalbėti apie mėgavimąsi. Groja kol kas vaikinai paprastai, veik vienas prie vieno pagal albumo aranžuotes. Tad liko teigiami atminty tik vokalisto ūgis ir balsas.