PENELOPE LIVELY „Mėnulio tigras”

– Netrukus, sako ji,- aš pradėsiu rašyti labai pretenzingą knygą. Aš rašysiu pasaulio istoriją.

Trečias kartas nemelavo. Kaire gimusios britų rašytojos Penelope Lively romanas „Mėnulio tigras” buvo jos trečiasis romanas, įtrauktas į Man Booker trumpąjį sąrašą ir 1987-aisiais premiją laimėjęs. Po trisdešimties metų knyga vėl sulaukė pasaulinio dėmesio – pernai, „Bookerio” 50-ųjų metinių proga, buvo įtrauktas į Auksinio „Bookerio” premijos sąrašą. Tąkart laurus nuskynė Michael’o Ondaatje „Anglas ligonis”, tačiau Lively kūrinys įgavo antrąjį kvėpavimą, į jį buvo galima pažvelgti iš dinamiškos šiandienos perspektyvos, o vertėja Violeta Tauragienė ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla leidžia su „Mėnulio tigru” susipažinti Lietuvos skaitytojams.

Romano fabula nesudėtinga, statiška – aštuntąjį dešimtį įpusėjusi moteriškė, Klaudija Hempton, suriesta vėžio guli ligos patale, skaičiuoja paskutines būties dienas, ją lanko artimieji ir slaugės. Klaudijos atmintis jau neatitaisomai sujaukta, kartais ji nebesuvokia, kas vyksta jos palatoje, o kas buvo prieš daugybę metų, tačiau niekas nepaneigs, jog ji prisimena labai daug. Daug istorijų – pasaulio ir asmeninių ir jos tarpusavyje be jokios chronologijos susipynusios neatsiejamais siūlais. Jau pirmuose puslapiuose ligotoji naratorė pasiteisina ir įspėja, kad nebus lengva, nes tokia ta istorija – be pradžios ir pabaigos.

Siužetą aš praleisiu. <…> Chronologija mane erzina. Mano galvoje chronologijos nėra.

Tačiau baimintis nėra ko: „Mėnulio tigras” – tai ne Jaume’o Cabre „Prisipažįstu”. Pastarajame viename sakinyje veiksmas nuo inkvizicijos laikų gali peršokti prie Hitlerio, o Lively tekstas, nors ir nestokoja istorinių peripetijų, faktų, asmenybių, įvykių, apima laikus nuo primatų iki Pasaulinių karų, bet jis lengvai įkandamas, tvarkingas, leidžiantis identifikuoti, kas yra kas. Kartais atrodo, kad pasaulio istorijos momentai šiame romane jau nebetenka prasmės, neturi sąsajų su asmenine naratorės istorija, vardijami tik dėl to, kad autorė pradžioje sugalvojo tokią koncepciją ir nenori jos paleisti. Rašau apie tai nes „Mėnulio tigro” pasaulio istorija galiausiai nusileidžia Klaudijos Hempton biografijos įdomumui ir asmenybės jėgai, tampa formos be turinio prielipu. O asmeniniame Klaudijos gyvenime nestigo keistumų, intrigos, veiksmo, jausmų, tačiau šių gėrybių nėra tiek daug, kiek norėtųsi, jie tik lyg štrichai, parodantys kontūrus, leidžiantys tik prisiliesti prie stiprios asmenybės gyvenimo. Bet kaip bebūtų keista, užvertus paskutinį knygos puslapį, galiu pasakyti, kad tame, voratinkliškame, poetiškais paveikslais besidraikančiame, pasakojime ir glūdi visa „Mėnulio tigro” jėga. Tos prisiminimų scenos yra intymios, asmeniškos, atviros, nepagražintos, dažniausiai neskirtos kitiems istorijos veikėjams, tad skaitytojas gali jaustis privilegijuotas arba besielgiantis ne visai moraliai – lyg skaitinėtų svetimą dienoraštį.

Klaudijos incestiniai ir konkuruojantys santykiai su broliu, panieka brolienei, šaltas ryšys su dukra, nuobodulys su vyru, begalinė aistra meilužiui ir darbui, istorijai, kitų ignoravimas, išgyvenimų ir nuotykių kupinas dalyvavimas pasaulio istorijos įvykiuose aprėpia tiek, kad medžiagos pakaktų visai epopėjai. O čia visa tai sugrūsta į vieną knygą, tik užuominomis, be išplėtojimų. Dauguma siužeto linijų neturi tradiciniam romanui būdingų elementų. Skaitytojui pateikiami tik ryškūs prisiminimų epizodai, kurie atskleidžia tam tikro veikėjo charakterį, elgesį tam tikroje situacijoje, tačiau aprašytas konfliktas lieka be atomazgos, be išrišimo (pvz., Klaudijos ir brolio žmonos santykis).

Visame tekste, žinoma, pagrindiniu smuiku groja pati Klaudija (gi ji vis primena skaitytojui, kad tuoj pradės, rašo ar jau parašė pasaulio istoriją), tačiau jos kaleidoskopinėje atmintyje iškylantys asmenys taip pat yra pagrindiniai veikėjai, jų balsai girdimi taip pat aiškiai, jų atnešamas charakteris Klaudijos „pasaulio istorijoje” turi žymią įtaką įvykių eigai. Nes gi tai, kas nepateko į knygos puslapius, neliko atmintyje, neturi istorinės reikšmės.

Tad, kadangi mano istorija yra ir jų istorija, jiems irgi privalu kalbėti – mamai, Gordonui, Džesperiui… Tik paskutinis žodis turi būti mano. Istoriko privilegija.

Kartais romano perspektyva ar naratorius pasikeičia. Juo tampa Klaudijos dukra, ligoninės slaugė ar neįvardijamas pasakotojas – šie reti momentai vykusiai įsilieja į visumą ir akimirkai lyg leidžia pamatyti Klaudiją iš šalies, leidžia ne Klaudijos akimis pažvelgti į kitų veikėjų vidų, leidžia dar geriau pažinti romano heroję, bijančią meilės jausmo, drįstančią pripažinti, kad neturi mentaliteto bendrauti su vaikais (net savais), kad iki trisdešimties brolį mylėjo kaip vyrą, netikinčią Dievą, paskutinėmis gyvenimo akimirkomis besistengiančią užčiuopti savo prabėgusio gyvenimo įvykių prasmę. Ar jis buvo tik kaip tas niekieno nepastebimas sudegąs mėnulio tigras, ar visgi buvo dalis viso pasaulio istorijoje.

Viename interviu Lively pasakė, kad dabar tokios knygos kaip „Mėnulio tigras” neparašytų. Ir ją galima suprasti. Jaučiasi, kad ši knyga parašyta vienu ypu, autorei pagavus mūzą, gyvenant tuo, ką rašo, rašant apie tą, ką žino, kas skauda. Ne bandant profesionaliai sudėlioti žodžius, sakinius, o juos guldant iš apėmusio jausmo, aistros. Tam, matyt, padeda ir knygoje esančios autobiografinės detalės (scenos iš Kairo, Egipto, kur autorė gimė ir praleido savo vaikystę, Antrasis pasaulinis karas, istorijos studijos, vyras akademikas ir kt.).

Mano didžiausias priekaištas kūriniui – puslapiams einant į pabaigą lyg iš dangaus nukritęs veikėjas Laslas. Jo linija neskaniai atsidavė leidėjo prašymu pastorinti knygą. Laslas atrodė lyg dirbtinai įvestas dar vienas personažas, iš esmės nepadaręs nei romanui, nei pagrindinės herojės gyvenimui jokios reikšmingos įtakos.

Apskritai ši knyga savo atmosfera, pasakojimo konstravimu, tematika, inteligentiška poezija ir elegancija priminė Kazuo Ishiguro romaną „Dienos likučiai”. Žinoma, pastarasis ne toks išbalansuotas, išskydęs, labiau linijinio pasakojimo, tačiau knygų lentynoje ir pokalbyje apie atminties-istorijos-karo-meilės literatūrą abi knygos puikiai tinka. „Mėnulio tigras” priminė ir John’o Banville’io „Jūrą” – paskirtimi, kurią įvardyčiau taip: „padedanti pasirengti kiekvieną sekundę artėjančiai asmeninės istorijos pabaigai”. Taip, „Mėnulio tigras” yra ir tokia knyga – priverčianti pasukti asmeninį kaleidoskopą ir pažvelgti į sukritusių stikliukų dėlionę, kuri turėtų atsakyti į klausimą, ar matomas paveikslas tau patinka, ar nori žaislą pasukti dar kartą. Nebijantiems to pasukimo bei krentančių stikliukų garso ir rekomenduojama ši knyga.

fb-share-icon

Vienas komentaras apie “PENELOPE LIVELY „Mėnulio tigras”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.