Besiplėtojant mūsų vidinei diskusijai apie puikius video, juos ėmė ir išrinko britai. Ačiū britams, kad šįkart apsaugosiu save nuo subjektyvios atrankos ir pasidžiaugsiu su jumis, jog dauguma apdovanotųjų/nominuotųjų jau yra apsitrynę mūsų bloge. Iš kitos pusės, CADS niekuomet nebuvo kraštutinis neformatas, būdingas labiau amerikiečių indie kultūrai nei nuo visko pavargusiems senojo žemyno klausytojams. Tenorėjau pasakyti, kad apdovanotųjų spindesys dar nereiškia, kad visoje industrijoje nesukuriama nieko geresnio (galbūt tai teisinga labiau idėjine, o ne technine, įgyvendinimo prasme).

Taikiai parišu painią polemiką ir pradedu tikrąjį pranešimą. Dvyliktųjų apdovanojimų viršūnėje sėdi „geriausias režisierius ” Saam už stilistiškai teisingus nors niūrokus darbus The Klaxons’ams – „It’s Not Over Yet„, „Golden Skans” bei UnkleJam „What Am I Fighting For?” (paspaudę ant nuorodų čia ir toliau gausite mėgautis pakankamai gera klipų kokybe). Leiskit įmesti savo penkis centus – atrodo, šie klipai buvo labiau įvertinti už meninį apipavidalinimą nei už klipo (ir sąsajos su muzika) idėją, kuri vangokai save pristato. Debiutuojančio režisieriaus kategorijoje laimėjo (šioks toks akibrokštas) mainstream‘inė Sarah Chatfield (Lily Allen, Noisettes), o geriausio klipo – Justice Vs Simian „We Are Your Friends„. Likusios kategorijos (idant neiškraipyti nominacijų pavadinimų lietuviškuoju vertalu, palieku originalą):

Kam įdomus visas šortlistas – jį rasite čia, o kad nebūtų taip liūdna – po „daugiau” žiūrėkit kas vyko (daugiausia smagus bardakas) po apdovanojimų.