Pirmą kartą „Lowlands” akordai buvo išgirsti metų pradžioje, Litexpo Knygų mugės Muzikos salėje. Ten Saulius Petreikis su nedidele dalimi visos komandos pristatė albumą. Manau niekas nesuprieštaraus, kad Saulius vienintelis toks multiinstrumentalistas Lietuvoje (o gal ir pasaulyje?), tad galima tik pasidžiaugti, kaip jis scenoje, žongliruodamas su neįsivaizduojamu kiekiu muzikos instrumentų, puikiai jaučiasi ir muzikuoja. Jo kuriamo skambėjimo visuma būna gyvybinga, maloni ir įpučianti šilumos. Neslėpsiu, jeigu kokio nors koncerto anonse pamatau Sauliaus Petreikio pavardę, tai pasidomiu renginiu įdėmiau, nes tikimybė, kad ten skambėsianti muzika bus kokybiškai atlikta, – padidėja.

Pats albumas gražiai apipavidalintas Škotijoje. Pilkai melsvas viršelis neišduoda, kokie šviesūs tonai jame glūdi. Tada, pavasario pradžioj, verčiausi per galvą, kur albumą susirasti, nes labai domino turinys. Radau viename iš vykusių koncertų Lofte. Dabar, jau net ir Spotify ir pakartot.lt galima ramiai paklausyti.
Skambėjimas lietuviškai airiškas, sakyčiau. O gal tiesiog world. Juk kas pasakys kas yra world muzika, kai ji pati tokia susimaišiusi, išsivysčiusi iš įvairių kultūrų ir tradicijų samplaikų, nuolat kinta ir transformuojasi į kitas formas.

Viso labo dešimt dainų, o ir ta paskutinė tai yra pasikartojanti „Ei Vaka” angliška versija. Iš pradžių rodytųsi, kad muzikos bus per trumpai, nes susiklauso pakankamai mikliai. Tačiau garsų pakanka. Tuo labiau, kad tokią meditacinę world tematiką, kuri veik neturi pabaigos, galima pasileisti su repeat ir klausyti, kol širdis apsals.

Širdis momentais per smarkiai sąla besiklausant, tad visa laimė, kad nedaug yra dainuojama. Instrumentinė saldi muzika tiesiog ne tokia inoringa ir prie jos ne taip norisi kabinėtis. Kai kurie kūriniai („Glenamour”, „Silver flowe. Dowe Spout”) iškelia Žiedų valdovo vaizdinius – tas sodriai žaliuojančias Grafystės pievas, su lakstančiais hobitais. Žinoma, kad asociaciją iššaukia švelnus pučiamo medžio gausmas (apsiribosiu tokiu pavadinimu ir taip bandysiu paslėpti savo neišmanymą visoje gausybėje albume skambančių instrumentų). Prašau, visas sąrašas instrumentų, kuriais albume groja Saulius, nurodyti angliškai: trumpet, duduk, silver flute, whistles, scottish flute, birbynė, skudučiai, kanklės, daudytės, lumzdelis, wood trumpets, bass & piccolo bansuri, Persian ney, bawu, zurna, French horn, goathorn, conch.

https://youtu.be/a8q-JIbTR1E

Malonu, kad dažnai kaip ir nelabai įdomiai skambanti (o gal tiesiog nelabai klausoma?) lietuviška birbynė „Lowlands” ataidi kitaip, spalvingiau, tarsi iš kito kampo.

Mane vis tik labiausiai sudomino tas gilus duduko virpesys. Matyt dėl to, kad kaip reikiant išsiskiria iš bendros šviesios ir teigiamos albumo tematikos. Kita vertus, juk „Duduk” garsai taip pat ir šviesūs ir skaidrūs, tik nuotaika kitokia. Na, lietuviškai tautiškesnė sakyčiau. Ypač tas varpų gausmas pabaigoje mane papirko.

Kiekvienas kūrinys nutapo vis kitą paveikslą, ar tai būtų vaikų balsai, tokie panašūs į karštos vasaros dienos metu, girdimus pro langą vaikų džiugius klegėjimus (vaikų balsus įrašė Platelių muzikos mokyklos vaikų choras). Ar tai ramybe nutviekstas sodas, kai pavėsyje medžio paunksmėje galima stebėti saulės spindulių žaidimą su lapijos žaluma. Pasiklausius akys pragiedrėja ir pašviesėja, oras lengviau į plaučius atiteka.

Saulius Petreikis – gyvas pavyzdys, kuris mums, neišmanantiems visų vingrybių, atitempia tiek spalvų, tiek tonų ir atgarsių ta begale skirtingų nematytų neregėtų priemonių ir koncerte ant scenos ir štai, albume (kuris gan neblogai atliepia koncertinę nuotaiką), bei mums, klausytojams, tokio world kokteilio su užslėptu lietuvišku prieskoniu, duoda paragauti.

Su albumu susipažinti rekomenduoju visiems. Bent vieną kūrinį, pritinkantį sau, turėtumėt atrasti.

Vos nepamiršau – sausio 28d. bus albumo pristatymo koncertas Filharmonijoj su visa galybe atlikėjų ir instrumentų. Gyvai juk visada skamba tikriau.