TREČIADIENIS, lapkričio 11 d.
Šiek tiek trūksta „smarvės” ir motyvacijos rašyti apie prieš pusmetį matytą „Žmogus ant lyno”, bet jeigu ne mano rekomendacija, tai bent „Oskaras” kaip geriausiam dokumentiniam filmui turėtų jus paskatinti įsigyti bilietą (jau pusė bilietų į sekmadieninį seansą Vilniuje išparduota) į jį.
Režisierius Baltasar Kormákur („101 Reikjavikas”) Lietuvoje gerai žinomas, bet, kad vėlyvame 21.30 „Baltųjų naktų vestuvių” seanse trečioje salėje nebus vietų, nesitikėjau. Jeigu susirinkusios publikos emocijos jums yra koks nors rodiklis, tai perduodu, kad filmas buvo priimtas gan šiltai, su dažnai nuvilnijančiomis juoko bangomis. Aš gi būsiu prie filmo skeptikų (ne pesimistų), kurie taip ir neužčiuopė režisieriaus sumanymo. Kalbant apie filmą dažnai minima, kad jis remiasi laisva A. Čechovo „Ivanovo” pjese ir žodis „laisva” čia yra svarbiausias. Prisipažinsiu, neteko susipažinti su kūrinio originalu, bet viso filmo metu persekiojo mintis, kad kažkas pasakojime negerai. Ir iš tiesų, pasirodo Čechovo veikalas yra rimta drama, tragedija, tuo tarpu Baltasar Kormákur akcentuoja juokinimą, humorą. Taip tu nusijuoki vienoje vietoje, šypteli kitoje, bet tai niekaip nepadeda atskleisti pagrindinių herojų tragedijos – kone visa, ką matai, yra tikrosios istorijos, tikrosios dramos balastas. Istorijos „flashbackinimas” prie aiškumo taip pat neprisideda. Įdomiausia, kad šios iškraipytos istorijos paskutinių penkių minučių taip ir nemačiau, tad nežinau ar Čechovo tragedija virto happyend’u ir labai bijau, kad atsakymas gali būti „taip”.
Lapkričio 15 d. 21.15 val. Forum Cinemas Vingis, 12 Salė, Vilnius
Lapkričio 18 d. 21.00 val. Forum Cinemas Kaune, 2 Salė, Kaunas
Žinoma danė Paprika Steen tempia ir ištempia „Aplodismentus”, bet gal nuovargis į festivalio pabaigą daro, gal faktas, jog „Scanoramoje” kasmet būna bent po vieną-du panašaus formato filmus, tačiau „Aplodismentai” man galvoje ilgai neskambės. Paprika Steen herojė vienu metu vaidina geriausią savo rolę teatre ir tuo pačiu bando susitvarkyti gyvenimą, kuriame buvusio alkoholizmo padariniai – nuo motinos atskirti, su tėvu gyvenantys, vaikai. Akivaizdu, kad problemu mūsų herojė turi ir daugiau, ką drebančia kamera su daugybe stambių planų bando nagrinėti režisierius Martin Zandvliet, bet dėl jau minėtų priežasčių, filmas ilgainiui panašėja į aktoriaus „castingą”, nei asmenybės studiją. Trūksta ir charakterio vystymo, ir bent elementarios istorijos. Kita vertus, faktas, jog juosta neprailgsta ir sugeba išlaikyti iki galo. Lengvo psichologizmo, dramos ir geros vaidybos čia yra.
Lapkričio 15 d. 15.30 val. Forum Cinemas Kaune, 2 Salė, Kaunas
ANTRADIENIS, lapkričio 10 d.
Komedijos yra gan slidus (skonio) dalykas, tad šioje srityje ir pats į rekomendacijas menkai kreipiu dėmesį ir jums patariu taip elgtis. Kai tai pasakyta, Andreas Dresen „Viskis ir degtinė” vis tik rekomenduoju pamatyti. Jau vien dėl to, kad britiško, amerikietiško ar skandinaviško humoro tenka matyti, o štai vokiečių kinas, jau nekalbant apie komedijas, į rekomendacijų lygmenį išlenda gan retai. Pradžioje atrodo, kad kvepia seno kirpimo komedija apie arogantišką pagyvenusio amžiaus aktorių, kuriam „grąsina” dėl viso pikto pakviestas aktorius-dubleris, bet ilgainiui (gan greitai, tiesą sakant) ir humoras išlipa iš senelio kelnių ir pats filmas juokindamas prabyla apie daug gilesnius dalykus – artimumo poreikį ir vienišumą – dalykus, kurie nepriklauso nuo amžiaus.
Lapkričio 14 d. 15.30 val. Kino centras „Skalvija“, 1 Salė, Vilnius
Lapkričio 18 d. 19.00 val. Forum Cinemas Kaune, 2 Salė, Kaunas
Lapkričio 22 d. 19.15 val. Kino centras „Cinamon“, 1 Salė, Klaipėda
Praleidęs faktą, kad juosta „Apelsinų mergaitė” yra programoje „Atsivesk mamą ir tėtį”, sugebėjau išlaukti filmo pabaigos, bet prie salėje pasigirdusių gana stiprių (turint omeny žiūrovų skaičių) plojimų neprisidėjau. Jeigu jau minėtame „Šiaurė” mėgaujiesi vaizdu už pagrindinių aktorių nugarų ir tuo planu, kuriame yra patys aktoriai, tai čia lieka nebent antras planas. Žinoma, kam neteko savo amžiuje stebėti filmų apie berniukų ir mergaičių pažintis, draugystę, pirmąją meilę… Dabar į tai žiūri su nostalgija, tačiau šių dienų juosta nostalgijos negali ir belieka vertinti tik tai, kas yra. O čia jau kliūva ir berniukas iš kurio žvilgsnio atrodo, kad jis dėl meilės proto jau kokius metus netekęs ir scenarijaus naivumas, kurio kai kurių siužetinių vingių nelabai turi, kuo paaiškinti, tik priimt, jog tai pasakos dalis. Ir vėl gi, tiem, kam tai viena pirmųjų pasakų apie pirmąją meilę – bus santykinai kokybiškas filmas.
Lapkričio 14 d. 13.00 val. Kino centras „Skalvija“, 1 Salė, Vilnius
PIRMADIENIS, lapkričio 9 d.
Galit džiaugtis, jeigu pirmadienį nepasirinkot žiūrėti „Nepaklotos lovos”. Kol kas tai mane labiausiai nudžiuginęs festivalio filmas. Ne, čia nėra paradokso – tiesiog pirmadienį susirinkusieji turėjo žiūrėti filmo DVD kopiją, nes juosta užstrigo kažkur tai Maskvoje. Sekmadieniniame seanse ir kituose miestuose filmas bus rodomas iš juostos ir čia jau mano rekomendacija jo nepraleisti – pats dar kartą užsuksiu, jeigu tik bus galimybė.
Konkursinės „Sundance” programos filmas žiūrovą ima atmosfera. Tame pačiame čiagyvenavisitavodraugai pastate trinasi jį kūdikystėje palikusio tėvo beieškantis Akslis ir Vera – mergina, kuri naujomis bevardėmis pažintimis bando atsikratyti nutrūkusių sąntykių šešėlio. Kiek laiko praeis iki kol jie susitiks ir išvis, ar jų netvarkingi gyvenimai, kaip ir nepaklotos lovos susigulės tada, kai jiedu susitiks? Žinia tik tiek, kad tai dvi artimų sąntykių išsiilgusios sielos, kurios klaidžioja jaunatviškų klubų, muzikos, draugų ir elgesio labirintais. Ir kai tai pasakyta, džiugu, kad prie viso to nebūtina lipdyti „trendy”, „pravda”, „stilingi” ar kitų šiek atgrąsančių žodžių, nes argentiniečių kilmės režisierius Alexis Dos Santos visa tai pateikia labai šiltai ir skoningai, leisdamas ir priartėti prie herojų, ir tuo pačiu nesiartindamas per daug, kad jų neišgąsdintų, palikdamas jiems erdvės. Prie bendro rezultato smarkiai prisideda puiki, dažnai nelabai žinomų grupių muzika, operatoriaus darbas ir net filmo koloristika, kuri lipa net iš DVD diskelio, tad belieka įsivaizduoti, kaip visa tai atrodys iš juostos. Atskirai dėmesį vaizdui pažymėjo ir filmą pristatęs filmo prodiuseris A. Clark, bet nieko nepadarysi – šį kartą šio stiklainio palaižyt faktiškai neteko. Dar atskirai galima pagirti aktorių parinkimą – herojai tarpusavyje limpa, lyg būtų draugai iš tikro gyvenimo, visi profesionalai, o užkietėję kinomanai gal net pastebėjo, kad pagrindinę mergaitę suvaidino Déborah François – ta, kuri suvaidino brolių Dardennų „L’enfant” bei šiemet, po trijų bandymų, pagaliau laimėjo César apdovanojimą, kaip daugiausiai žadanti jaunoji aktorė.
Lapkričio 15 d. 14.30 val. Forum Cinemas Vingis, 3 Salė, Vilnius
Lapkričio 17 d. 19.00 val. Forum Cinemas Kaune, 2 Salė, Kaunas
Lapkričio 19 d. 21.30 val. Kino centras „Cinamon“, 1 Salė, Klaipėda
Praleidęs garantuotai smagų, bet nefestivalinį trilerį „Ko niekas nežino”, bandžiau užmesti akį į (dar vieną) turkų darbą „Ruduo”, tačiau pažiūrėti iki galo pasirodė pernelyg sunki užduotis. Žmogaus išėjusio iš kalėjimo santykis su gamta gal ir gali būti pagrindine filmo ašimi, tačiau filme yra ir kiti elementai – aktoriai (vaidyba), istorija. Velniai griebtų nesisukančią istoriją, tačiau net pagrindinis aktorius nebuvo pakankamai charizmatiškas, jog atlaikytų jam skiriamą dėmesį, ką jau bekalbėti apie antraeilius aktorius, kurie greičiausiai buvo neprofesionalai ir tikrai ne tas atvejis, kai dėl to norisi džiaugtis.
SEKMADIENIS, lapkričio 8 d.
Neverta nė sakyti, kad „Antikristas”, tai vienas skandalingiausių ne tik „Scanoramos”, bet ir bendrai šių metų filmų. Apie jį daugiau bus galima brūkštelėti festivaliui jau pasibaigus – taip, dabar filmą su „Scanoramos” abonementiniais bilietukais galite pažiūrėti pigiau, tačiau juosta rodoma su jau išdegintais subtitrais, kas reiškia, jog filmas paruoštas rodymui reguliariajame repertuare. Nežinau, kaip filmui seksis užkariauti mases, nes šiandien jos po seanso tiesiog nežinojo, kaip reaguoti, ir sausakimišai užpildyta didžioji „Vingio” salė teišgirdo pavienius plojimus (iki švilpimų Lietuvoje dar teks kokį dešimtmetį palaukti…). Ar žiūrovai išėjo šokiruoti? Tiesą sakant, panašu, jog reakcija buvo kiek atvirkštinė – prisiklausę apie žiaurias scenas, kėdžių užpildytojai drąsiai atkentė visą seansą ir galiausiai savęs tik ir teklausinėjo: tai kur čia tos scenos? Ir iš ties, kas „Antikriste” tokio, ko dar neteko matyti ketvirtoje „Pjūklo” dalyje? Ir čia beveik nekyla abejonių, kad su lengva ironijos doze paminėtas filmas iš tiesų kai kam buvo sulyginimo/atskaitos taškas, o atlikimo maniera, vaidyba, vaizdiniai, psichologizmas, įtaigumas ir atmosfera (vs. tiesiog bukas staigus gąsdinimas) nepasirodė nė kiek kokybiškesni, negu eiliniame siaubo žanro filme. Turiu omeny, kad jeigu žiūrovas nėra pasiruošęs (neturi pasiruošimo) atskirti gerą kiną nuo blogo, tai nesvarbu kiek jis „Oskarų”, „Lokių” ar „Šakelių” yra surinkęs. Ir nors apie „Antikristą” čia pasakyta santykinai mažai (pasilieku laiko apmąstymui iki filmo išėjimo į reguliarųjį repertuarą), tai yra pirma juosta apie kurią nevienareikšmiškai reikia pasakyti: PAMATYTI BŪTINA. Tiesa, tai nereiškia, kad filmas jums patiks.
Lapkričio 15 d. 21.00 val. Forum Cinemas Vingis, 3 Salė, Vilnius
Lapkričio 16 d. 21.00 val. Forum Cinemas Kaune, 2 Salė, Kaunas
Lapkričio 21 d. 21.15 val. Kino centras „Cinamon“, 1 Salė, Klaipėda
ŠEŠTADIENIS, lapkričio 7 d.
Įprastinį apibūdinimą „kelio filmas”, juostos „Šiaurė” kūrėjai perfrazavo, kaip „Antidepresyvus bekelės („off road”) filmas”. Realiai „Šiaurę” jau po pirmų kelių minučių gali pradėt pristatinėti nuo tos vietos, kur baigei pasakoti apie kito norvegų režisieriaus Bent Hamer filmus „O’ Horten” ir „Virtuvės istorijos” (abu rodyti Lietuvoje). Šaltas klimatas, šalti veidai ir be galo šiltas bei nuoširdus humoras. Nors panašaus pobūdžio kelio komedijų mūsų festivaliuose paskutiniu metu užderėjo, kaip niekada daug, kiekvienoje jų humoras ir situacijos buvo savitikslės – niekaip neprisidedančios prie pagrindinės filmo minties, herojaus suvokimo apie pasaulį kitimo ir panašiai. Atrodytų, na štai, išmestum tą ar aną juokelį, ir kas pasikeistų? Nieko, tiesiog filmas sutrumpėtų. Čia gi kiekvienas pakeleivis lyg padeda atsakyti į klausimus, kurių pagrindinis herojus sau niekada neišdrįso užduoti. Ar tai filmas, kurį būtina pamatyti? Ne. Tačiau tikrai labai rekomenduotina. Ypač šiais laikais.
Beje, tai buvo pirmas filmas (vėliau teko matyti ir daugiau), kurio metu pastebėjau, kad galima padėkoti filmo vertėjams – ačiū už nepuritonišką, kai kurių lytinių organų ir veiksmų vertimą. Tai tikrai prisideda filmui malonumo.
Lapkričio 15 d. 11.00 val. Forum Cinemas Vingis, 12 Salė, Vilnius
Lapkričio 22 d. 19.00 val. Forum Cinemas Kaune, 3 Salė, Kaunas
Apie estų „Troškimų medis”, kurį rodė vėlų šeštadienio vakarą, galiu kalbėti tik su ta dešimtimi žiūrovų, kurie buvo seanse – filmas jau paliko Vilnių. Ar ką praradot? O čia tai klausimas… Prisipažinsiu, kad dėl tam tikrų aplinkybių nepažiūrėjau paskutinių 15 filmo minučių ir negalėjau sudalyvauti po seanso vykusioje „Q&A” sesijoje, o tai galėjo būti ganėtinai įdomus laikas, turint omeny įspūdžius iš filmo. Visų pirma, reikia pripažinti, kad kaip filmas, „Troškimų medis” yra niekas. Netempia iki jokių mūsų jaunųjų režisierių magistrinių ar net bakalaurinių darbų. Tačiau, jeigu kalbėt apie epizodus, įžvalgas, humorą, atskirus kadrus, kurie galėtų būti rodomi, kaip instaliacija kokioje nors meninėje parodoje, tada už potencialą tektų vertinti aukščiausiais balais. Estų režisierė Liina Paakspuu, kuriai tai pirmas pilno metražo filmas, rodo akivaizdų juostos nesuvaldymą – imasi scenarijaus, kurio negalima realizuoti grynai dėl finansinių dalykų. Kai tą pačią dieną žiūri puikiai susuktą miniatiūrinį norvegų „Šiaurė”, „Troškimų medyje” matai daugybę scenų iš serijos „Maski šou”, kai nepaisant to, jog veiksmas vyksta supermarkete, jame dalyvauja du herojai. Labai netikra ir neįtikinama. Esama ir pervaidinimo, ir perspaustų herojų, bet filme tiek gerų idėjų, posūkių, humoro ir atskirų puikių kadrų, kad reziumuot norisi gal kiek ir netikėtai – neabejoju, kad jeigu tai būtų koks penktas režisierės pilnas metras, kvepėtų kultiniu filmu. Na, bet… Traukinys jau išvažiavo.
Po vienetinio pasirodymo išvažiavo (tiesa tik iš Vilniaus) ir filmas „Nebijok manęs”. Vėl gi, nėra būtinas pamatyti filmas, tačiau neabejoju, kad potencialą jis turėjo didesnį negu vienas seansas mažojoje salėje nr.12. Visų pirma, todėl, kad vienas scenaristų čia yra „Adomo obuolių” tėvas Anders Thomas Jensen (o kur dar jo „Atviros širdys”, „Broliai” ir daugelis kitų danų kino delikatesų…) bei dvi ryškiausios kino žvaigždės Ulrich Thomsen („Palikimas”, „Adomo obuoliai”) ir Paprika Steen (vėl gi, „Adomo obuoliai”, „Šventė”, „Atviros širdys”). Guosti gali nebent tai, kad daugiau gėrio negu aprašiau, juosta nesukuria. Neabejotinai, tai puikus įtempto siužeto filmas, bet jeigu laikyt, kad tiek aktoriai, tiek scenaristas turi Olimpinio lygio galimybes, tai „Nebijok manęs” primena lengvą apšilimą likus savaitei iki rimtų varžybų. Įtampos ir žanro prasme „Nebijok manęs” artimas pernai programoje Nikolaj Lie Kaas iš arčiau rodytam filmui „Tamsoje”, o iki kažko daugiau, akivaizdžiai trūko plunksnininko darbo. Jeigu pradžioje juostoje paliekama natūralios erdvės Ulricho Thomseno herojaus „ligos” ir vaistų nuo jos pilnam sprogimui, tai vos tik jam įvykus ir (čia aš nuoširdžiai) pradėjus gaudyt kaifą, įtampa tarytum momentaliai ima bliūkšti ir viskas vainikuojama dar keliais psichoziniais išsišokimais. O juk nuo to buvo galima dar neblogai parutulioti… Ypač, kai žinai, iki kiek psichozę sugebėjo išsukti Lars Von Trier savo naujausiame kūrinyje „Antikristas”.
Lapkričio 19 d. 17.00 val. Forum Cinemas Kaune, 3 Salė, Kaunas
Didelių išsišokimų nelaukiančiam ir neieškančiam „Scanormos” žiūrovui turėtų patikti turkų „Ne tas rožančius”. Istorija apie netikėtai įsižiebusią dviejų skirtingų tikėjimų žmonių meilę emociškai primena neseniai „Kino pavasaryje” matytas juostas „Pandoros skrynia” ir „Citrinmedis”, o tam tikra prasme yra tiesiog nepalyginamai aktualesnė ir emociškai labiau prikaustanti profesionalaus kino versija, kurios silpnesnis pavyzdys buvo festivalio atidarymo filmas „Amžinos akimirkos”. Bet čia jau ir vėl skonio bei išrankumo reikalas – po minėtų filmų dar prisiminus „Ne tas rožančius” režisieriaus tautiečio Fatih Akino „The Edge Of Heaven”, juosta teatrodo, kaip sentimentalus bandymas dar kartą pakalbėti apie tą patį. Jeigu tai sugebama padaryti netikėtai, įdomiai, tai kodėl gi ir ne, bet čia akivaizdžiai ne tas atvejis.
Lapkričio 15 d. 13.00 val. Forum Cinemas Vingis, 12 Salė, Vilnius
Lapkričio 22 d. 13.00 val. Forum Cinemas Kaune, 3 Salė, Kaunas
PENKTADIENIS, lapkričio 6 d.
Neabejoju, kad išrinkti atidarymo filmą, organizatoriams yra viena sunkiausių užduočių. Vis gi reikia įtikti ir liaudžiai, ir kino gurmanams. Šį kartą virš dviejų valandų besisukantis „Amžinos akimirkos” buvo skirtas pirmiesiems. Graži, istorinė šeimyninė drama mintimis nunešė į tuos laikus, kai per „Ostankino” televiziją galėjai pamatyti kokią kietą istorinę dramą. Ir vaikai žiūri, ir tėvai žiūri, ir gražu, ir nėra ką prikišti, bo viskas aukščiausiame lygmenyje. Bet pamatai kažką panašaus po dešimtmečio ir nesupranti, kas tave laikė prie televizoriaus ekrano. Taip ir čia, jeigu nesi dažnas kino žiūrovas, gal ir neprailgsta laikas stebint nelabai progresuojančią šeimos istoriją, tačiau faktas ir tai, kad nei gilesnių minčių iš jos išsineši, nei režisūrą būsi apstulbintas. Taip žmonės kažkada Švedijoje gyveno, tą ir pamatom. Jeigu esat nusimatę ribotą „Scanoramos” filmų kiekį, siūlyčiau rinktis kitą filmą. Dar rodys:
Lapkričio 7 d. 19.00 val. Kino centras „Skalvija“, 1 Salė, Vilnius
Lapkričio 12 d. 19.00 val. Forum Cinemas Kaune, 1 Salė, Kaunas
Lapkričio 15 d. 12.00 val. Forum Cinemas Vingis, 3 Salė, Vilnius
Lapkričio 19 d. 19.00 val. Kino centras „Cinamon“, 1 Salė, Klaipėda
O štai „Katastrofos receptai” duoda tai, ką ir žadą – aktualią problematiką pateiktą nenuobodžia (kur jau ten!) dokumentine kalba. Šeimos galva nusprendžia metams sėsti „ant dietos” be CO2 ir įkalba šiai aferai savo žmoną, taigi ir vaikus. Jeigu žiūrėti į filmą aplinkosaugine prasme, tai „Katastrofos receptai” bus silpnas reikalas – akis tiesiog bado sprendimai, kurie, neva, turėtų sumažinti šios šeimynos prisidėjimą prie globalinio atšilimo, tačiau yra tiesiog nesugebėjimas pažiūrėti ne du žingsnius į priekį, ko reikia, kad mus pasiektų vienas ar kitas daiktas, bet tris. Vien ko vertas, atrodytų, nekaltas antraplanis pasvarstymas apie vegetarus, praignoruojant, kiek buvimas vegetaru sutaupo minimo CO2. Bet tai menkniekis palyginus su kone detektyvinėm istorijom, kurių metu ieškoma į plastiką nesupakuoto tualetinio popieriaus arba namudinės plaukų želė bei dantų pastos gamyba. Galiausiai, nors istorija sukasi aplink globalinį atšilimą ir būdus jam įveikti, filmo herojai į klausimą „Ko aš per šiuos metus išmokau?” atsako kiek netikėtomis įžvalgomis. Netikėtomis, bet tikromis – kuo labiau skubam, tuo mažiau laiko turim (vienas kitam). Lengva rekomendacija.
Lapkričio 14 d. 13.00 val. Forum Cinemas Vingis, 12 Salė, Vilnius
Lapkričio 20 d. 15.00 val. Forum Cinemas Kaune, 3 Salė, Kaunas
KETVIRTADIENIS, lapkričio 5 d.
Teisybės vardan reikia pradėti nuo ketvirtadienio, kai Operos ir baleto teatre Scanorama Vilniaus – Europos kultūros sostinės programos rėmuose parodė 1928 metų juostą „Žanos d’Ark aistra”. Muziką filmui specialiai kūrė Bronius Kutavičius, o atliko Donato Katkaus vadovaujamas orkestras. Jeigu tai būtų galima pavadinti festivalio atidarymu (vis tik oficialus buvo penktadienį), tai čia būtų įspūdingiausias bandymas mūsų festivalių istorijoje. Tiesa, nors prie „Žanos d’Ark aistra” filmo vakaro galima lipdyti žodžius profesionalus, įspūdingas, nesu iš tų, kurie sakys gailėkitės, jog nepamatėt. Iš muzikinės pusės kliuvo tik ritminė dalis, tai yra muzika idealiai atitikdavo ekrane matomą dramą, tačiau šiek tiek šlubuodavo ta prasme, jog žmonės ekrane dėl tuometinių filmavimo subtilybių judėdavo nepalyginamai greičiau negu emocijas skleidė orkestras. O štai vaizdinę dalį būtų galima įvardinti, kaip „kalbančios galvos”. Jeigu iš pradžių nuolatiniai stambūs planai atrodė įdomiai, neįprastai, tai ilgainiui suprasdavai, kad stambūs planai yra viskas, kas yra šiame filme. Ir stiprioji, ir silpnoji vieta. Ir kai pagrindinio vaidmens atlikėja po pirmų 20 minučių nebesugeba ekrane išlaužti naujos emocijos ir žvilgsnio, belieka užsimerkti ir mėgautis muzika. Beje, nežinau kurią versiją (muzikine prasme), bet „Žanos d’Ark aistra” dar galėsit pamatyti:
Lapkričio 10 d. 21.00 val. Forum Cinemas Vingis, 3 Salė, Vilnius
Daugiau apie Scanoramą: http://www.scanorama.lt/lt/
Del „Akimirku” sutinku – daug pr’inio triukšmo dėl vidutinybės.
O kur įspūdžiai iš puikiai organizuoto atidarymo baliuko? :)
Šeštadienis stebuklų nežada.. Šiek tiek daugiau vilčių iš „Nebijok manęs”, „Šiaurė” ir estų „Troškimų medis”.
Taip pat nusivyliau „Akimirkomis”. Nufilmuotas nepriekaištingai, puikus apšvietimas ir kinematografija, lyg ir įsimintini personažai ir…žudantis nuobodulys. Personažai nors ir stiprūs, tačiau jiems lieki abejingas. Siužetas nesugeba sudominti. Istorija plaukia prieš akis, bet viduje nepasilieka. Nerekomenduotinas
Bet „stebuklai” įvyko. Ir iš ten, kur Paulius net neminėjo. Stebėjausi, kodėl festivalio direktorė vis įterpdavo jaunos lenkės MIEGUISTUMĄ į 5 jai svarbiausių Scanoramoje filmų tarpą. Pamatęs filmą – nebesistebiu…
Pats jau stebėjausi, kodėl kito jaunuolio, Serbo Vladimiro Paskaljevičiaus publika „nepaleidžia” po jo autorinio VELNIO MIESTO seanso. Jau vidurnaktis, o salė „sėdi” ir klausinėja. Rodosi to paties per tą patį, bet režisierius ir scenaristas vis randa įdomių filmo kūrimo detalių. Rūgštele, per tą laiką pasibaigė ir HD kokybės operos TURANDOT transliacija iš Niujorko Didžiojoje salėje. Labai norėjau pamatyt savo akimis ir išgirst ausimis, kodė visos nepigiai kaštuojančios 620 vietos į tris buvusias operas vis išperkamos. Taip ir nepamačiau – gi ir man buvo labai įdomu po tokio kokybiško filmo, kurio trūkumus matė tik pats režisierius ir aiškinosi dėl jų, pinigų trūkumu, išgirsti apie kūrimo peripetijas! Dar galima abu šiuos kažkiek panašius, bet labai ir skirtingus filmus pamatyti SCANORAMOJE…
Vakar matytą filmą „Šiaurė” laikau vienareikšmiškai vykusiu. Skandinaviškas humoras – neabejotina filmo stiprybė, kuris kartais būdavo toks subtilus, kad turėdavai gerokai įsigilinti į tikrają samojo reikšmę, o kartais tooooks juodas, kad rodos net juoktis nepadoru :) Todėl nenuostabu, kad salėje kartais juoko bangos nusirisdavo šiek tiek pavėluotai.
Asmenybės drama šiame filme atsiskleidžia kelionėje į šiaurę pas sūnų. Ši kelionė man šiek tiek priminė pasakos principą, kurioje koks nors herojus keliaudamas link savo tikslo, kelyje sutinka įvairias kliūtis (drakonus, raganas, žyniuonius) ir po tų susitikimų jis tarsi įgaunas kas kartą skirtingų stebuklingų galių, kurios jam padeda keliauti toliau. Ši kelionė neabejotinai yra į patį save ir tas kiekvienas susitikimas yra tarsi išsibarščiusių veidrodžio šukių rinkimas, kurias sudėjus vieną prie kitos, galiausia jame pamatai pilną savo asmenybės ir gyvenimo atvaizdą. Filmas „Šiaurė” yra skoningas derinys – skandinaviško humoro, baltumu akinančių šiaurietiškų kraštovaizdžių nuo kurių ugnimi gelbėjasi savo sužvarbusioje sieloje, vienišas žmogus. Rekomenduotinas!
Dėl Antikristo tolimesnio demonstravimo man svarbus faktas, jog nenumatoma rodyti filmo ant to pačio didžiausio Lietuvoje ekrano, kuriame jį vakar pamatėme. Man būtų prardimas kiekvienas kokybės pablogėjimas šio filmo atžvilgiu…
Yra tiesos, Arūnai. Aš vakar iš pradžių visai neplanavau eiti į ažiotažinį seansą, bet vėliau atradau, kad net „Scanoramos” rėmuose „Antikristas” bus parodytas ne tokiame dideliame formate, tad spjoviau ir nuėjau. Iš ties, iš piratinės kopijos persukinėjimo susidaręs įspūdis, jog tai didžiojo ekrano juosta buvo teisingas. Ir kuo ekranas didesnis, tuo geriau.
Cha, o dar geriau gavosi balkone, kuriame iš vis mažai kada buvęs (jei kada užlėksiu į operą iš Metropolitan), eisiu tii į balkoną. Kokie tarpai tarp žiūrovų! Ko ne staliukai. Gali atsigulti ir gėrėtis tokiu grožiu kaip Antikristas. (Jeigu kas nutars, jog ironizuoju – ne. 70% filmo trukmės KINO GROŽIS ten tiesiog bado akis.
Na, pižoniškai žiūrėti Metropolitan gal ir galima iš balkono, tačiau filmui jau ir 18 eilė (beveik paskutinė didžiojoje salėje) yra per tolima kinui ir ypač tokiam kinui. Jeigu ateini žiūrėti filmą, tai ir turi matyti filmą, o ne po 20% kino teatro erdvės iš kiekvienos pusės. Jeigu patinka matyti ir FC sienas, tai kuo žiūrėjimas trečioje salėje yra menkesnis už didžiąją?
Lyg buvo jau rodytas anksčiau, ale tik dabar pažiūrėjau Petter Næss „Moters nublokšti”. Nors situacijos hiperbolizuotos, balansuojančios ant sarkazmo-ironijos ribos, vietomis holivudiškai šabloniškos, tačiau tuo pačiu kasdieniškos ir komiškos. praktiškai visą filmą šypsena nedingsta, cituoti galima kiekvieną dialogą. jei kas dar nematęs būtinai rekomenduoju
p.s. blem kam čia pasakoti kas iš kur žiūrėjo, čia tas pats kaip aprašant filmą paminėti salės, eilės ir vietos nr. Geriau kąžką apie filmus parašytum.
Radau savo senus įspūdžius iš MOTERS NUBLOKŠTI:
„Moters nublokšti / Gone with a Woman [TV]
Režisierius Petter Næss (Norvegija)
Režisierius Petter Næss pasakojo, kad skaitė romaną pagal kurį pastatytas šis filmas ir visą laiką juokėsi. Jo žmona perskaičius reziumavo – nieko juokingo. Toks ir filmas – apie skirtumus tarp vyrų ir moterų, stereotipus, asmenybės krizę, savęs paieškas. Galų gale apie santykius iš įpročio, apskaičiavimo, o ne jausmų. Tiesą sakant, filmas tiek nerimtas ir paviršutiniškas, kad sunku patikėti, jog jame nagrinėjami tokie giluminiai dalykai.
“Moters nublokšti”, tai romantinė komedija apie santykius, kuriuose egzistuoja tik vienas žmogus. Šiuo atveju Ji – kaimynė vis dažniau pradėjusi lankytis Jo, viengungio, namuose. Ji turi vardą – Mariana, tuo tarpu jis yra tiesiog Jis, nes apie tai ir istorija – nesugebėjimą poroje matyti dviejų žmonių, tik save. Jis, kurį puikiai vaidina “Įkyruolio” žvaigždė Trond Fausa Aurvaag filme lyg papildinys, aplinkybė moters gyvenime – egzistuoja tik tada, kai Jai Jo reikia. Jo nuomonė svarbi ir teisinga tik tada, kai sutampa su Jos nuomone. “Moters nublokšti” tai gyvenimas su moterim, kaip tai atrodo vyrui.
Skamba gražiai ir filme iš tiesų daugybę nusijuokti ar bent nusišypsoti verčiančių vietų, šiltų akimirkų/ epizodų, kurie neleidžia mintims nuklysti į akivaizdžiai silpnas filmo vietas. O tai iš dalies paviršutiniškumas (nuvalkioti stereotipai), perdėtai nenatūraliomis savybėmis apdovanota filmo herojės asmenybė ir absoliučiai nereikalingi “Amelijos” tipo fantastiniai spalvoti nukrypimai. Vos tik režisierius nustoja žaisti tokiais žaisliukais kaip nukarusio žandikaulio derinimas su nutrauktos plokštelės grojimu, fejerverkais iš širdučių ir situacijomis, kurios vargiai pasitaiko normalių žmonių gyvenime, “Moters nublokšti” tampa paprastu, nuoširdžiu, šiltu ir lygiai tiek pat juokingu, bet tuo pačiu nedirbtinu darbu.
Faktas, kad jeigu skirstyti filmus į sunkius ir lengvus, šis yra prie antrųjų. Jeigu lengvus skirstyti į banalius ir labiau išskirtinius, šis ir vėl neabejotinai prie antrųjų.Spręskit patys.”
„unmade beds” – ruošiausi kažkada pažiūrėt…
Balkone – tas pats atsumas kaip ir iš Jūsų, kritikai, 18 eilės. Reikėjo, kai buvo siaubas – pakelt akis aukštus nuo ekrano. Virš jų jau ir būtų balkonas…
„Žmogus ant lyno” yra geras filmas, nors jei dvynių nebūtų nuspyrę, pusė Oskaro nukristų iš karto.
Pamąstymas labai logiškas, bet filmas man geresnis negu tai. Jeigu viską suvest į politizavimą, tai prognozavau, kad Oskarą tais metais turi laimėti „Trouble the Water”: http://en.wikipedia.org/wiki/Trouble_the_Water
„Įdomiausia, kad šios iškraipytos istorijos paskutinių penkių minučių taip ir nemačiau, tad nežinau ar Čechovo tragedija virto happyend’u ir labai bijau, kad atsakymas gali būti “taip”.”
NE.
NE irgi ne variantas, nes nelabai filmo metu buvo einama link pagrindinio herojaus tragedijos.
Kaip žiūrėtum, jeigu pasakyčiau, kad užmigęs auditorijoje profesorius, kaimą SAPNAVO? Paskutinėse 5 minutėse parodoma, kad prabunda…
Prabudimas – viena mano nemylimiausių išrišimo formų. Žinai, visą filmą galvoji, kodėl čia ir kas, spėlioji ir staiga – pist. Pasirodo čia jokios logikos nebuvo, tiesiog ėmė ir parodė tau beleką.
Pamenu, vienas elektrikas ant stulpo italų filme buvo užmigęs, ar įsisvajojęs tiek, kad visą filmą pavertė proto fantazija… ;)
Nu jau.. Tikrai ne tas pats. Jo tas sėdėjimas stulpe ir tai, ką jis prisigalvojo, buvo tokie susiję dalykai… O mes tik spėliojom kas čia ir kodėl. Jau nekalbant apie tai, kad išmetus stulpų scenas, filmo vidurys gal kokius 10k savo kokybe lenkė vestuves.
Nu tai..
Pauliau, Arunai ir visi kiti,
kada ivardinsite savo sios Scanoramos topus? :)
Dėl didelių darbų spėjau pamatyt tik 9 scanoramos filmus.
Absoliutus favoritas – Nepaklotos lovos, tokio gražumo filmo jau senokai nebuvau mačiusi, tiek muzika, tiek vaizdai, tiek patys herojai iki šiol neišeina iš galvos:) Noriu dar ne kartą pažiūrėt.
ramiai vietoj reklamos pažiūrėjau „Jie suspėjo į keltą” Dreyer’io, tai kaip socialinis klipas labai geras. Socioreklamikams jei neužmatė reiktų prachekint :)