TREČIADIENIS, lapkričio 11 d.
Šiek tiek trūksta „smarvės” ir motyvacijos rašyti apie prieš pusmetį matytą „Žmogus ant lyno”, bet jeigu ne mano rekomendacija, tai bent „Oskaras” kaip geriausiam dokumentiniam filmui turėtų jus paskatinti įsigyti bilietą (jau pusė bilietų į sekmadieninį seansą Vilniuje išparduota) į jį.

Režisierius Baltasar Kormákur („101 Reikjavikas”) Lietuvoje gerai žinomas, bet, kad vėlyvame 21.30 „Baltųjų naktų vestuvių” seanse trečioje salėje nebus vietų, nesitikėjau. Jeigu susirinkusios publikos emocijos jums yra koks nors rodiklis, tai perduodu, kad filmas buvo priimtas gan šiltai, su dažnai nuvilnijančiomis juoko bangomis. Aš gi būsiu prie filmo skeptikų (ne pesimistų), kurie taip ir neužčiuopė režisieriaus sumanymo. Kalbant apie filmą dažnai minima, kad jis remiasi laisva A. Čechovo „Ivanovo” pjese ir žodis „laisva” čia yra svarbiausias. Prisipažinsiu, neteko susipažinti su kūrinio originalu, bet viso filmo metu persekiojo mintis, kad kažkas pasakojime negerai. Ir iš tiesų, pasirodo Čechovo veikalas yra rimta drama, tragedija, tuo tarpu Baltasar Kormákur akcentuoja juokinimą, humorą. Taip tu nusijuoki vienoje vietoje, šypteli kitoje, bet tai niekaip nepadeda atskleisti pagrindinių herojų tragedijos – kone visa, ką matai, yra tikrosios istorijos, tikrosios dramos balastas. Istorijos „flashbackinimas” prie aiškumo taip pat neprisideda. Įdomiausia, kad šios iškraipytos istorijos paskutinių penkių minučių taip ir nemačiau, tad nežinau ar Čechovo tragedija virto happyend’u ir labai bijau, kad atsakymas gali būti „taip”.

Lapkričio 15 d. 21.15 val. Forum Cinemas Vingis, 12 Salė, Vilnius
Lapkričio 18 d. 21.00 val. Forum Cinemas Kaune, 2 Salė, Kaunas

Žinoma danė Paprika Steen tempia ir ištempia „Aplodismentus”, bet gal nuovargis į festivalio pabaigą daro, gal faktas, jog „Scanoramoje” kasmet būna bent po vieną-du panašaus formato filmus, tačiau „Aplodismentai” man galvoje ilgai neskambės. Paprika Steen herojė vienu metu vaidina geriausią savo rolę teatre ir tuo pačiu bando susitvarkyti gyvenimą, kuriame buvusio alkoholizmo padariniai – nuo motinos atskirti, su tėvu gyvenantys, vaikai. Akivaizdu, kad problemu mūsų herojė turi ir daugiau, ką drebančia kamera su daugybe stambių planų bando nagrinėti režisierius Martin Zandvliet, bet dėl jau minėtų priežasčių, filmas ilgainiui panašėja į aktoriaus „castingą”, nei asmenybės studiją. Trūksta ir charakterio vystymo, ir bent elementarios istorijos. Kita vertus, faktas, jog juosta neprailgsta ir sugeba išlaikyti iki galo. Lengvo psichologizmo, dramos ir geros vaidybos čia yra.

Lapkričio 15 d. 15.30 val. Forum Cinemas Kaune, 2 Salė, Kaunas

ANTRADIENIS, lapkričio 10 d.
Komedijos yra gan slidus (skonio) dalykas, tad šioje srityje ir pats į rekomendacijas menkai kreipiu dėmesį ir jums patariu taip elgtis. Kai tai pasakyta, Andreas Dresen „Viskis ir degtinė” vis tik rekomenduoju pamatyti. Jau vien dėl to, kad britiško, amerikietiško ar skandinaviško humoro tenka matyti, o štai vokiečių kinas, jau nekalbant apie komedijas, į rekomendacijų lygmenį išlenda gan retai. Pradžioje atrodo, kad kvepia seno kirpimo komedija apie arogantišką pagyvenusio amžiaus aktorių, kuriam „grąsina” dėl viso pikto pakviestas aktorius-dubleris, bet ilgainiui (gan greitai, tiesą sakant) ir humoras išlipa iš senelio kelnių ir pats filmas juokindamas prabyla apie daug gilesnius dalykus – artimumo poreikį ir vienišumą – dalykus, kurie nepriklauso nuo amžiaus.

Lapkričio 14 d. 15.30 val. Kino centras „Skalvija“, 1 Salė, Vilnius
Lapkričio 18 d. 19.00 val. Forum Cinemas Kaune, 2 Salė, Kaunas
Lapkričio 22 d. 19.15 val. Kino centras „Cinamon“, 1 Salė, Klaipėda

Praleidęs faktą, kad juosta „Apelsinų mergaitė” yra programoje „Atsivesk mamą ir tėtį”, sugebėjau išlaukti filmo pabaigos, bet prie salėje pasigirdusių gana stiprių (turint omeny žiūrovų skaičių) plojimų neprisidėjau. Jeigu jau minėtame „Šiaurė” mėgaujiesi vaizdu už pagrindinių aktorių nugarų ir tuo planu, kuriame yra patys aktoriai, tai čia lieka nebent antras planas. Žinoma, kam neteko savo amžiuje stebėti filmų apie berniukų ir mergaičių pažintis, draugystę, pirmąją meilę… Dabar į tai žiūri su nostalgija, tačiau šių dienų juosta nostalgijos negali ir belieka vertinti tik tai, kas yra. O čia jau kliūva ir berniukas iš kurio žvilgsnio atrodo, kad jis dėl meilės proto jau kokius metus netekęs ir scenarijaus naivumas, kurio kai kurių siužetinių vingių nelabai turi, kuo paaiškinti, tik priimt, jog tai pasakos dalis. Ir vėl gi, tiem, kam tai viena pirmųjų pasakų apie pirmąją meilę – bus santykinai kokybiškas filmas.

Lapkričio 14 d. 13.00 val. Kino centras „Skalvija“, 1 Salė, Vilnius

PIRMADIENIS, lapkričio 9 d.
Galit džiaugtis, jeigu pirmadienį nepasirinkot žiūrėti „Nepaklotos lovos”. Kol kas tai mane labiausiai nudžiuginęs festivalio filmas. Ne, čia nėra paradokso – tiesiog pirmadienį susirinkusieji turėjo žiūrėti filmo DVD kopiją, nes juosta užstrigo kažkur tai Maskvoje. Sekmadieniniame seanse ir kituose miestuose filmas bus rodomas iš juostos ir čia jau mano rekomendacija jo nepraleisti – pats dar kartą užsuksiu, jeigu tik bus galimybė.

Konkursinės „Sundance” programos filmas žiūrovą ima atmosfera. Tame pačiame čiagyvenavisitavodraugai pastate trinasi jį kūdikystėje palikusio tėvo beieškantis Akslis ir Vera – mergina, kuri naujomis bevardėmis pažintimis bando atsikratyti nutrūkusių sąntykių šešėlio. Kiek laiko praeis iki kol jie susitiks ir išvis, ar jų netvarkingi gyvenimai, kaip ir nepaklotos lovos susigulės tada, kai jiedu susitiks? Žinia tik tiek, kad tai dvi artimų sąntykių išsiilgusios sielos, kurios klaidžioja jaunatviškų klubų, muzikos, draugų ir elgesio labirintais. Ir kai tai pasakyta, džiugu, kad prie viso to nebūtina lipdyti „trendy”, „pravda”, „stilingi” ar kitų šiek atgrąsančių žodžių, nes argentiniečių kilmės režisierius Alexis Dos Santos visa tai pateikia labai šiltai ir skoningai, leisdamas ir priartėti prie herojų, ir tuo pačiu nesiartindamas per daug, kad jų neišgąsdintų, palikdamas jiems erdvės. Prie bendro rezultato smarkiai prisideda puiki, dažnai nelabai žinomų grupių muzika, operatoriaus darbas ir net filmo koloristika, kuri lipa net iš DVD diskelio, tad belieka įsivaizduoti, kaip visa tai atrodys iš juostos. Atskirai dėmesį vaizdui pažymėjo ir filmą pristatęs filmo prodiuseris A. Clark, bet nieko nepadarysi – šį kartą šio stiklainio palaižyt faktiškai neteko. Dar atskirai galima pagirti aktorių parinkimą – herojai tarpusavyje limpa, lyg būtų draugai iš tikro gyvenimo, visi profesionalai, o užkietėję kinomanai gal net pastebėjo, kad pagrindinę mergaitę suvaidino Déborah François – ta, kuri suvaidino brolių Dardennų „L’enfant” bei šiemet, po trijų bandymų, pagaliau laimėjo César apdovanojimą, kaip daugiausiai žadanti jaunoji aktorė.

Lapkričio 15 d. 14.30 val. Forum Cinemas Vingis, 3 Salė, Vilnius
Lapkričio 17 d. 19.00 val. Forum Cinemas Kaune, 2 Salė, Kaunas
Lapkričio 19 d. 21.30 val. Kino centras „Cinamon“, 1 Salė, Klaipėda

Praleidęs garantuotai smagų, bet nefestivalinį trilerį „Ko niekas nežino”, bandžiau užmesti akį į (dar vieną) turkų darbą „Ruduo”, tačiau pažiūrėti iki galo pasirodė pernelyg sunki užduotis. Žmogaus išėjusio iš kalėjimo santykis su gamta gal ir gali būti pagrindine filmo ašimi, tačiau filme yra ir kiti elementai – aktoriai (vaidyba), istorija. Velniai griebtų nesisukančią istoriją, tačiau net pagrindinis aktorius nebuvo pakankamai charizmatiškas, jog atlaikytų jam skiriamą dėmesį, ką jau bekalbėti apie antraeilius aktorius, kurie greičiausiai buvo neprofesionalai ir tikrai ne tas atvejis, kai dėl to norisi džiaugtis.

SEKMADIENIS, lapkričio 8 d.
Neverta nė sakyti, kad „Antikristas”, tai vienas skandalingiausių ne tik „Scanoramos”, bet ir bendrai šių metų filmų. Apie jį daugiau bus galima brūkštelėti festivaliui jau pasibaigus – taip, dabar filmą su „Scanoramos” abonementiniais bilietukais galite pažiūrėti pigiau, tačiau juosta rodoma su jau išdegintais subtitrais, kas reiškia, jog filmas paruoštas rodymui reguliariajame repertuare. Nežinau, kaip filmui seksis užkariauti mases, nes šiandien jos po seanso tiesiog nežinojo, kaip reaguoti, ir sausakimišai užpildyta didžioji „Vingio” salė teišgirdo pavienius plojimus (iki švilpimų Lietuvoje dar teks kokį dešimtmetį palaukti…). Ar žiūrovai išėjo šokiruoti? Tiesą sakant, panašu, jog reakcija buvo kiek atvirkštinė – prisiklausę apie žiaurias scenas, kėdžių užpildytojai drąsiai atkentė visą seansą ir galiausiai savęs tik ir teklausinėjo: tai kur čia tos scenos? Ir iš ties, kas „Antikriste” tokio, ko dar neteko matyti ketvirtoje „Pjūklo” dalyje? Ir čia beveik nekyla abejonių, kad su lengva ironijos doze paminėtas filmas iš tiesų kai kam buvo sulyginimo/atskaitos taškas, o atlikimo maniera, vaidyba, vaizdiniai, psichologizmas, įtaigumas ir atmosfera (vs. tiesiog bukas staigus gąsdinimas) nepasirodė nė kiek kokybiškesni, negu eiliniame siaubo žanro filme. Turiu omeny, kad jeigu žiūrovas nėra pasiruošęs (neturi pasiruošimo) atskirti gerą kiną nuo blogo, tai nesvarbu kiek jis „Oskarų”, „Lokių” ar „Šakelių” yra surinkęs. Ir nors apie „Antikristą” čia pasakyta santykinai mažai (pasilieku laiko apmąstymui iki filmo išėjimo į reguliarųjį repertuarą), tai yra pirma juosta apie kurią nevienareikšmiškai reikia pasakyti: PAMATYTI BŪTINA. Tiesa, tai nereiškia, kad filmas jums patiks.

Lapkričio 15 d. 21.00 val. Forum Cinemas Vingis, 3 Salė, Vilnius
Lapkričio 16 d. 21.00 val. Forum Cinemas Kaune, 2 Salė, Kaunas
Lapkričio 21 d. 21.15 val. Kino centras „Cinamon“, 1 Salė, Klaipėda

ŠEŠTADIENIS, lapkričio 7 d.
Įprastinį apibūdinimą „kelio filmas”, juostos „Šiaurė” kūrėjai perfrazavo, kaip „Antidepresyvus bekelės („off road”) filmas”. Realiai „Šiaurę” jau po pirmų kelių minučių gali pradėt pristatinėti nuo tos vietos, kur baigei pasakoti apie kito norvegų režisieriaus Bent Hamer filmus „O’ Horten” ir „Virtuvės istorijos” (abu rodyti Lietuvoje). Šaltas klimatas, šalti veidai ir be galo šiltas bei nuoširdus humoras. Nors panašaus pobūdžio kelio komedijų mūsų festivaliuose paskutiniu metu užderėjo, kaip niekada daug, kiekvienoje jų humoras ir situacijos buvo savitikslės – niekaip neprisidedančios prie pagrindinės filmo minties, herojaus suvokimo apie pasaulį kitimo ir panašiai. Atrodytų, na štai, išmestum tą ar aną juokelį, ir kas pasikeistų? Nieko, tiesiog filmas sutrumpėtų. Čia gi kiekvienas pakeleivis lyg padeda atsakyti į klausimus, kurių pagrindinis herojus sau niekada neišdrįso užduoti. Ar tai filmas, kurį būtina pamatyti? Ne. Tačiau tikrai labai rekomenduotina. Ypač šiais laikais.

Beje, tai buvo pirmas filmas (vėliau teko matyti ir daugiau), kurio metu pastebėjau, kad galima padėkoti filmo vertėjams – ačiū už nepuritonišką, kai kurių lytinių organų ir veiksmų vertimą. Tai tikrai prisideda filmui malonumo.

Lapkričio 15 d. 11.00 val. Forum Cinemas Vingis, 12 Salė, Vilnius
Lapkričio 22 d. 19.00 val. Forum Cinemas Kaune, 3 Salė, Kaunas

Apie estų „Troškimų medis”, kurį rodė vėlų šeštadienio vakarą, galiu kalbėti tik su ta dešimtimi žiūrovų, kurie buvo seanse – filmas jau paliko Vilnių. Ar ką praradot? O čia tai klausimas… Prisipažinsiu, kad dėl tam tikrų aplinkybių nepažiūrėjau paskutinių 15 filmo minučių ir negalėjau sudalyvauti po seanso vykusioje „Q&A” sesijoje, o tai galėjo būti ganėtinai įdomus laikas, turint omeny įspūdžius iš filmo. Visų pirma, reikia pripažinti, kad kaip filmas, „Troškimų medis” yra niekas. Netempia iki jokių mūsų jaunųjų režisierių magistrinių ar net bakalaurinių darbų. Tačiau, jeigu kalbėt apie epizodus, įžvalgas, humorą, atskirus kadrus, kurie galėtų būti rodomi, kaip instaliacija kokioje nors meninėje parodoje, tada už potencialą tektų vertinti aukščiausiais balais. Estų režisierė Liina Paakspuu, kuriai tai pirmas pilno metražo filmas, rodo akivaizdų juostos nesuvaldymą – imasi scenarijaus, kurio negalima realizuoti grynai dėl finansinių dalykų. Kai tą pačią dieną žiūri puikiai susuktą miniatiūrinį norvegų „Šiaurė”, „Troškimų medyje” matai daugybę scenų iš serijos „Maski šou”, kai nepaisant to, jog veiksmas vyksta supermarkete, jame dalyvauja du herojai. Labai netikra ir neįtikinama. Esama ir pervaidinimo, ir perspaustų herojų, bet filme tiek gerų idėjų, posūkių, humoro ir atskirų puikių kadrų, kad reziumuot norisi gal kiek ir netikėtai – neabejoju, kad jeigu tai būtų koks penktas režisierės pilnas metras, kvepėtų kultiniu filmu. Na, bet… Traukinys jau išvažiavo.

Po vienetinio pasirodymo išvažiavo (tiesa tik iš Vilniaus) ir filmas „Nebijok manęs”. Vėl gi, nėra būtinas pamatyti filmas, tačiau neabejoju, kad potencialą jis turėjo didesnį negu vienas seansas mažojoje salėje nr.12. Visų pirma, todėl, kad vienas scenaristų čia yra „Adomo obuolių” tėvas Anders Thomas Jensen (o kur dar jo „Atviros širdys”, „Broliai” ir daugelis kitų danų kino delikatesų…) bei dvi ryškiausios kino žvaigždės Ulrich Thomsen („Palikimas”, „Adomo obuoliai”) ir Paprika Steen (vėl gi, „Adomo obuoliai”, „Šventė”, „Atviros širdys”). Guosti gali nebent tai, kad daugiau gėrio negu aprašiau, juosta nesukuria. Neabejotinai, tai puikus įtempto siužeto filmas, bet jeigu laikyt, kad tiek aktoriai, tiek scenaristas turi Olimpinio lygio galimybes, tai „Nebijok manęs” primena lengvą apšilimą likus savaitei iki rimtų varžybų. Įtampos ir žanro prasme „Nebijok manęs” artimas pernai programoje Nikolaj Lie Kaas iš arčiau rodytam filmui „Tamsoje”, o iki kažko daugiau, akivaizdžiai trūko plunksnininko darbo. Jeigu pradžioje juostoje paliekama natūralios erdvės Ulricho Thomseno herojaus „ligos” ir vaistų nuo jos pilnam sprogimui, tai vos tik jam įvykus ir (čia aš nuoširdžiai) pradėjus gaudyt kaifą, įtampa tarytum momentaliai ima bliūkšti ir viskas vainikuojama dar keliais psichoziniais išsišokimais. O juk nuo to buvo galima dar neblogai parutulioti… Ypač, kai žinai, iki kiek psichozę sugebėjo išsukti Lars Von Trier savo naujausiame kūrinyje „Antikristas”.

Lapkričio 19 d. 17.00 val. Forum Cinemas Kaune, 3 Salė, Kaunas

Didelių išsišokimų nelaukiančiam ir neieškančiam „Scanormos” žiūrovui turėtų patikti turkų „Ne tas rožančius”. Istorija apie netikėtai įsižiebusią dviejų skirtingų tikėjimų žmonių meilę emociškai primena neseniai „Kino pavasaryje” matytas juostas „Pandoros skrynia” ir „Citrinmedis”, o tam tikra prasme yra tiesiog nepalyginamai aktualesnė ir emociškai labiau prikaustanti profesionalaus kino versija, kurios silpnesnis pavyzdys buvo festivalio atidarymo filmas „Amžinos akimirkos”. Bet čia jau ir vėl skonio bei išrankumo reikalas – po minėtų filmų dar prisiminus „Ne tas rožančius” režisieriaus tautiečio Fatih Akino „The Edge Of Heaven”, juosta teatrodo, kaip sentimentalus bandymas dar kartą pakalbėti apie tą patį. Jeigu tai sugebama padaryti netikėtai, įdomiai, tai kodėl gi ir ne, bet čia akivaizdžiai ne tas atvejis.

Lapkričio 15 d. 13.00 val. Forum Cinemas Vingis, 12 Salė, Vilnius
Lapkričio 22 d. 13.00 val. Forum Cinemas Kaune, 3 Salė, Kaunas

PENKTADIENIS, lapkričio 6 d.
Neabejoju, kad išrinkti atidarymo filmą, organizatoriams yra viena sunkiausių užduočių. Vis gi reikia įtikti ir liaudžiai, ir kino gurmanams. Šį kartą virš dviejų valandų besisukantis „Amžinos akimirkos” buvo skirtas pirmiesiems. Graži, istorinė šeimyninė drama mintimis nunešė į tuos laikus, kai per „Ostankino” televiziją galėjai pamatyti kokią kietą istorinę dramą. Ir vaikai žiūri, ir tėvai žiūri, ir gražu, ir nėra ką prikišti, bo viskas aukščiausiame lygmenyje. Bet pamatai kažką panašaus po dešimtmečio ir nesupranti, kas tave laikė prie televizoriaus ekrano. Taip ir čia, jeigu nesi dažnas kino žiūrovas, gal ir neprailgsta laikas stebint nelabai progresuojančią šeimos istoriją, tačiau faktas ir tai, kad nei gilesnių minčių iš jos išsineši, nei režisūrą būsi apstulbintas. Taip žmonės kažkada Švedijoje gyveno, tą ir pamatom. Jeigu esat nusimatę ribotą „Scanoramos” filmų kiekį, siūlyčiau rinktis kitą filmą. Dar rodys:

Lapkričio 7 d. 19.00 val. Kino centras „Skalvija“, 1 Salė, Vilnius
Lapkričio 12 d. 19.00 val. Forum Cinemas Kaune, 1 Salė, Kaunas
Lapkričio 15 d. 12.00 val. Forum Cinemas Vingis, 3 Salė, Vilnius
Lapkričio 19 d. 19.00 val. Kino centras „Cinamon“, 1 Salė, Klaipėda

O štai „Katastrofos receptai” duoda tai, ką ir žadą – aktualią problematiką pateiktą nenuobodžia (kur jau ten!) dokumentine kalba. Šeimos galva nusprendžia metams sėsti „ant dietos” be CO2 ir įkalba šiai aferai savo žmoną, taigi ir vaikus. Jeigu žiūrėti į filmą aplinkosaugine prasme, tai „Katastrofos receptai” bus silpnas reikalas – akis tiesiog bado sprendimai, kurie, neva, turėtų sumažinti šios šeimynos prisidėjimą prie globalinio atšilimo, tačiau yra tiesiog nesugebėjimas pažiūrėti ne du žingsnius į priekį, ko reikia, kad mus pasiektų vienas ar kitas daiktas, bet tris. Vien ko vertas, atrodytų, nekaltas antraplanis pasvarstymas apie vegetarus, praignoruojant, kiek buvimas vegetaru sutaupo minimo CO2. Bet tai menkniekis palyginus su kone detektyvinėm istorijom, kurių metu ieškoma į plastiką nesupakuoto tualetinio popieriaus arba namudinės plaukų želė bei dantų pastos gamyba. Galiausiai, nors istorija sukasi aplink globalinį atšilimą ir būdus jam įveikti, filmo herojai į klausimą „Ko aš per šiuos metus išmokau?” atsako kiek netikėtomis įžvalgomis. Netikėtomis, bet tikromis – kuo labiau skubam, tuo mažiau laiko turim (vienas kitam). Lengva rekomendacija.

Lapkričio 14 d. 13.00 val. Forum Cinemas Vingis, 12 Salė, Vilnius
Lapkričio 20 d. 15.00 val. Forum Cinemas Kaune, 3 Salė, Kaunas

KETVIRTADIENIS, lapkričio 5 d.
Teisybės vardan reikia pradėti nuo ketvirtadienio, kai Operos ir baleto teatre Scanorama Vilniaus – Europos kultūros sostinės programos rėmuose parodė 1928 metų juostą „Žanos d’Ark aistra”. Muziką filmui specialiai kūrė Bronius Kutavičius, o atliko Donato Katkaus vadovaujamas orkestras. Jeigu tai būtų galima pavadinti festivalio atidarymu (vis tik oficialus buvo penktadienį), tai čia būtų įspūdingiausias bandymas mūsų festivalių istorijoje. Tiesa, nors prie „Žanos d’Ark aistra” filmo vakaro galima lipdyti žodžius profesionalus, įspūdingas, nesu iš tų, kurie sakys gailėkitės, jog nepamatėt. Iš muzikinės pusės kliuvo tik ritminė dalis, tai yra muzika idealiai atitikdavo ekrane matomą dramą, tačiau šiek tiek šlubuodavo ta prasme, jog žmonės ekrane dėl tuometinių filmavimo subtilybių judėdavo nepalyginamai greičiau negu emocijas skleidė orkestras. O štai vaizdinę dalį būtų galima įvardinti, kaip „kalbančios galvos”. Jeigu iš pradžių nuolatiniai stambūs planai atrodė įdomiai, neįprastai, tai ilgainiui suprasdavai, kad stambūs planai yra viskas, kas yra šiame filme. Ir stiprioji, ir silpnoji vieta. Ir kai pagrindinio vaidmens atlikėja po pirmų 20 minučių nebesugeba ekrane išlaužti naujos emocijos ir žvilgsnio, belieka užsimerkti ir mėgautis muzika. Beje, nežinau kurią versiją (muzikine prasme), bet „Žanos d’Ark aistra” dar galėsit pamatyti:
Lapkričio 10 d. 21.00 val. Forum Cinemas Vingis, 3 Salė, Vilnius

Daugiau apie Scanoramą: http://www.scanorama.lt/lt/