Kino pavasaris 2010: reziume.

Kai prasideda tokio užmojo festivaliai visada norisi sakyti „smagu, kad vyksta”, tačiau kai baigiasi – „ačiū dievui baigėsi”. Šių gražių žodžių šviesoje belieka sudėlioti taškus ant „i” – apie geriausius ir kelis blogiausius (nusivylimus). Pradžiai geriausi ir čia reikia užakcentuoti, kad miniu tik filmus, kuriuos mačiau kino teatro ekrane. Tiek „Paslaptis jų akyse”, tiek „Mėnulis”, „Įlanka”, tiek kiti didžiuliai festivalio hitai yra matyti, bet ne k/t ekrane, tad vardan vientiso efekto, jų į šį reikalą netraukiu. O likusieji, nebūtinai griežtai pagal eilę rikiuojasi taip:

– Baltas kaspinas (Rež. Michael Haneke)
– Nieko asmeniško (Rež. Urszula Antoniak)
– Iltinis dantis (Rež. Yorgos Lanthimos) [kad ir kaip sunku į šį sąrašą įtraukti ne iš kino juostos rodytą filmą]
– Blogi namai (Rež. Wojtek Smarzowski)
– Gyvenimas karo metu (Rež. Todd Solondz)
– Nelaimėliai (Rež. Felix van Groeningen)
– Sveiki atvykę (Rež. Philippe Lioret)

Festivalio nusivylimai: jau norma tampantis filmų rodymas iš BETACAM (sakau norma, nes jeigu būtų kitaip, organizatoriai turėtų apie tai pažymėti prie filmų aprašymų ir dar asmeniškai atsiprašyti prieš kiekvieną filmą bei pasiūlyti kompensaciją tiems, kurie nepanorės žiūrėti nieko su kino efektu neturinčios bendra laikmenos), tradiciškai per didelis filmų skaičius (čia juk ne Berlynas, kur į 2/3 filmų net neverta eiti, čia juk kone kiekvienas jau yra kažkur įvertintas), konkursinės programos eksportas į kitą kino teatrą nei tas, kuriame sukamas pagrindinis filmų srautas (visur nespėsi, tad eini į jau įvertintus filmus, o ne potencialius) ir galiausiai, turbūt blogiausios per visą festivalio istoriją atidarymo ir uždarymo ceremonijos. Labai tikiuos, kad organizatoriai arba patys pasižiūrės ceremonijų įrašus ir pasidarys išvadas, arba ras žmonių, kurie bendrauja ne tik mandagumo frazėmis ir gaus tikrą vaizdelį iš jų pasakojimų.

O šiaip smagu, kad tai vyksta. Ačiū organizatoriams, labai simpatiškoms savanorėms ir… Iki 2011 metų.

Viskas, reikalas faktiškai baigtas, beliks po kelių dienų sudėlioti savo festivalio top’ą. Kol kas paskutiniai išstenėti įspūdžiai ir priminimas, kad oficialiai festivalis dar nesibaigė – nemažai populiariausių juostų rodys dar savaitę, tad skubėkit susipažinti su atnaujintu repertuaru.

PIRMADIENIS – KETVIRTADIENIS (03 29 – 04 01)

Išėjusieji (Rež. Yojiro Takita)
Apie „Išėjusiuosius” mes jau rašėm „Namų kino teatro” rubrikoje, bet aš pats iki jo priėjau tik festivalio metu. Viena tų juostų, kuriuos bus rodomos prilpdytoje „Kino pavasario” sesijoje ir tikrai ne šiaip sau (kas pasakytina apie vargiai daug žiūrovų simpatijų sulaukusią „Vegetarė”) – reikalas žiūroviškas. Pernai akademija jam įteikė „Oskarą”, kaip geriausiam užsienio filmui, tad stebuklo čia tikėtis neverta – gerai sukalta drama su kultūriniais elementais. Todėl gauni ir dramą, ir komediją. Žanrų maišymas žiūrėt netrukdo, bet ilgainiui kiek užknisa vyniojimas į teigiamą pusę – vis geryn, geryn, geryn. Taip ir gauni vadovėlinį turinį su stačiom įkalnėm ir romantiškom bei ašarotom pakalnėm.

Caras (Rež. Pavel Lungin)
Kai paskaitai interviu su Lunginu, supranti, kad režisieriaus ambicijos buvo iš tos pačios operos, kaip ir Heneke’s „Baltasis kaspinas”. Vienas ieškojo Pirmojo pasaulinio karo ir terorizmo ištakų, kitas Rusijos valdžios kilmės. Tik priėjimas jų kitoks, tai ir rezultatai skirtingi. Heneke kalba metaforom, abstrakcijom, o Lungino „Caras”, kaip jis pats sakė, savo esme faktiškai dokumentinis. Nėra čia naciją glostančių herojiškų užmojų, bet ir rodomas žiaurumas, kraujas nešokiruoja. Na, taip buvo, ir net jeigu nebuvom apie tai skaitę, tų amžių valdžios veiklos specifika vargiai gali stebinti. Susumavus – tam kartui gerai, bet norint, jog liktų rytdienai, reikėjo kažko daugiau.

Juoda avelė (Rež. Humberto Hinojosa Ozcariz)
Festivalinis vidurkis. Kinomanai neišvys nieko nauja, gi per klaidą atslinkusieji iš holivudinių klišių pasaulio labai verkti irgi neturės dėl ko. Graži istorija apie du tipelius, kurie iš boso nugvelbę avių bandą planuoja emigruoti, atlikta tvarkingai, bet tai ir visi pagyrimai jai bei kritika.

Abrakadabra (Rež. Pablo Agüero)
Tokių filmų gali nemėgti, sakyti, jog neužkabino, neįdomus, bet tai festivalinis darbas. Du netikėtai susitikę visiškai skirtingi žmonės, jų bendravimas, charakterių atskleidimas iškskleidžiamas gan novatoriškame formate, derinant su vieno jų fantazijomis. Va čia aš ir pakritau ilgo kino festivalio tiesiojoje, atsipalaidavau ir žiūrėjau kuo visa tai baigsis. Iš toli. Prisimerkęs.

Vietoje intro: Prieš filmą „Iltinis dantis” viena KP savanorių buvo paprašyta užleisti vietą akreditacijų eilėje, nes… Yra svečias. Svečias buvo moteris iš užsienio, bent jau taip supratau po jos „Sorry”, kai patogiai įsitaisiusi kėdėje, ji vis tik nutarė, jog vardan komforto paltą reikia pasikabinti ant turėklų greta, tad turėjo praeiti pro mane. Tačiau ilgas pasiruošimas filmui svečiui neatsipirko – vos pamačius pirmas penkioliką iš BETOS (ne kino juostos) rodomo filmo sekundžių, moteris šovė iš savo vietos ir išrūko net neatsisukdama. Jokio netikėto skambučio mobiliu, jokio (iš mano pusės) durstelėjimo pirštu į tarpušonkaulį. Gal, kaip samprotavo kolega, ji tiesiog greitai prisiminė, jog šį (naują) filmą jau mačiusi? Gal. O aš tiesiog noriu pastebėti, kad jeigu žiūrovas toleruos, kad jam filmai būtų rodomi ne iš demonstravimui kino teatre skirtos laikmenos, tai jie ir bus rodomi. Pamenu, kai prieš kelis metus KP ne iš juostos buvo rodoma „Transamerika”, tai buvo įvykis. Dabar tai – norma ir kone kasdienybė. Bent jau taip aš sprendžiu iš to, kad KP puslapyje niekur neminima, jeigu žinoma, jog filmas bus rodomas ne iš kino juostos.


SEKMADIENIS (28 d.)

Iltinis dantis (Rež. Yorgos Lanthimos)
Didžiausią įspūdį palikęs dienos filmas, bet liežuvis neapsiverčia rekomenduoti ne iš kino juostos rodomą istoriją. Nuo pirmųjų akimirkų šiek tiek primenanti „Virgin suicides”, ši į kūrinį grimzdina ne atmosfera, bet situacijos perspaudimu, absurdiškumu. Trijų vaikų auklėjimas uždarame kieme tikrai neprimena nacių stovyklos, nes tame būtų per daug tiesioginių nuorodų į perdėtą taisyklių, normų garbinimą. Yorgos Lanthimos rodomų herojų auklėjimo principai man primena ironijos kupinus judėjimus iš serijos „kairiarankiams – ne!”, kitaip tariant – iki ko gali privesti neišmanymas, trumparegiškumas ir akivaizdus beždžionės pėdsakas smegenyse. Tuo pačiu, tai lyg pasityčiojimas iš dabar dažnai aptarinėjamo nepilnamečių apsaugos įstatymo – ar paslėpus vaikus nuo visuomėnės, informacijos apie pasaulį, jie užaugs geresni, ar tokie patys idiotai, kaip ir jų tėvai?

Pasroviui (Rež. Bui Thac Chuyen)
Malonus atradimas vakarui „Drąsios vizijos” programoje. Čia nėra akivaizdžiai drąsios vizijos, kažko šokiruojančio, tačiau užtenka pasiskaityti filmo aprašymą, jog suprastume, kas turima omenyje – griežtos tradicijos, santuokos šventumas, etc. Tačiau net ir tokios kultūros šviesoje yra jausmai, geismai, troškimai. Ar tai, kad tu susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ištekėjai už nemylimo žmogaus, reiškia, kad nebegali mylėti? O jeigu įsimyli kitą? Tai normalu ar ne? Ir tai nebūtina nagrinėti filme rodomos kultūros kontekste – situacijų iš serijos pasroviui, kai tu tampi kažkuo dėl susiklosčiusių aplinkybių, o ne dėl savo pasirinkimo ir aplink save galime pastebėti pakankamai. Ar „Aš” yra tas, kuris plaukia pasroviui, ar tas, kuris pasirenka, kur plaukti? Jokių ŠMC stiliaus žaidimų, tiesiog puikiai ir meniškai sukalta drama.

Karvė (Rež. Guan Hu)
Vėl ne kino juosta. Turiu pripažint – vėlavau, o net ir pavėlavęs didesnę filmo dalį snūduriavau. Nežinau, nepasirodė, kad tai daug vertingiau už „Vienas namuose”. Šiek tiek kita kultūra, meniškesnis požiūris į kino kūrinį daro savo, bet tik tiek.

Grėsmingas signalas (rež. Talal Jabari)
Labai blogai. Filmas vertingas nebent tiek, kad pradėjo apie tai (mobiliųjų telefonų stočių antenų skleidžiamas sveikatai pavojingas bangas) kalbėti. Kas ten žino, gal bent poveikis tolimesniem tyrimam kažkoks bus, tačiau žiūrėti – nuobodu, o kartais net ir nesmagu. Juostą užvaldžiusios kalbančios galvos ir užtikrinu – nėra skirtumo ar filmą žiūrėti, ar klausyti per radijo imtuvą. Problemos ir su informacijos pateikimu, kuris yra vienašališkas, o palaikanti pusė net neturėdama konkurentų atrodo silpna ir neįtikinanti. Bendrai, akivaizdu, kad informacijos šiuo klausimu dar tiesiog nepakanka. Bent jau nepakanka šiam režisieriui, kuris juostoje atranda ir dvi minutes moteriai, kuri pasakoja, kaip jai buvo diagnozuotas vėžys (spekuliuojama, kad dėl antenų) ir kaip jai buvo sunku tai pasakyti savo tėvams, vaikams. Tą akimirką labai norėjosi išeiti iš salės, bet kai filmas valandos (ir tai 40 minučių per ilgas), kažkaip sugebėjau išsėdėti iki pabaigos. Sklinda pletkas, kad diskusija po filmo buvo įdomesnė, negu pats filmas, kuo tikrai labai nesunku patikėti.


ŠEŠTADIENIS (27 d.)

Sveiki atvykę (Rež. Philippe Lioret)
Žinau, kad jeigu ir neparašiau, tai tikrai norėjau pripaišyti išankstinę skeptišką nuomonę Europos Parlamento „Lux” premijos lauretui. Ir būčiau klydęs. Prancūzo Philippe Lioret darbas atrodo, kaip tipinis „Sundance” dramos kategorijos nugalėtojas ar bent dalyvis: stipri drama, puikiai išvystyti herojai ir, kas bene svarbiausia – koks nors politinis, socialinis aspektas, kuriame pirmu smuiku groja mažumos (rasinės, etninės – ne taip ir svarbu). Istorija apie vieną iš šimtų Prancūzijoje (pakeliui į Jungtinę karalystę) užstrigusių emigrantų, nors nėra dokumentinė, daug dažniau priverčia nejaukiai sureaguoti į scenas ekrane negu kai kurie neva tai aštrūs realaus gyvenimo atspindžiai. Kontekste septyniolikmečio Bilalo pastangų pasiekti šalį, kurioje gyvena jo mylimoji, tiek kitų herojų, tiek, tikiu, daugelio žiūrovų per gyvenimą prikauptos pastangos, atrodo, kaip nešvarumas po mažojo piršto nagu. Deja, filmas jau išvyko iš Vilniaus, bet jį turės progą pamatyti Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio gyventojai. Tikrai ne kino „abjiedtkė”.


PENKTADIENIS (26 d.)

Gyvenimas karo metu (Rež. Todd Solondz)
Ketvirtas malonus festivalio atradimas, nors šio nesiryžčiau vienareikšmiškai visiems rekomenduoti. Tai sąntykių filmas, kuriame dialogai ir vaidyba smarkiai lenkia poreikį demonstruoti, koks puikus buvo filmo meno direktorius. Ir būtent dėl sugebėjimo iš medžiagos bei aktorių turint akivaizdžiai ne kosminį biudžetą išspausti maksimumą, „Gyvenimas karo metu” dažnai atrodė lyg darbinė Paul Thomas Anderson „Magnolijos” versija. Žinant mano meilę pastarajam, tai nerealus komplimentas. Deja, tikro siužeto (tas dėl to, tas dėl ano, todėl tada pasidaro tas) čia mažokai ir ne kiekvienas sugebės mėgautis mikro situacijomis, kurios turi vienijantį krūvį, kuris lyg ir turėtų atsiskleisti prasidėjus subtitrams. Čia ir žydai, ir Izraelis, ir teroristai telpa po vienu stogu – kaip ir herojai, kurie sprendžia savo gyvenimo dilemas šiuo laikotarpiu. Sako niekas nepasikeitė nuo ankstesnio Todd Solondz filmo „Happiness”, kurio tęsiniu „Gyvenimas karo metu” laikomas. Tai dar viena žinutė – niekas nesikeičia.

Palaimintosios (Rež. Ana Kokkinos)
Neutrali juosta įvairaus amžiaus žiūrovui. Labai puikiai sudėlioti herojų (atskirai vaikų ir jų mamų) likimai turėtų nesunkiai išsiprašyti žiūrovų emocijų malonės, bet… Nesu tikras ar nors kiek stipriau pasikaustęs kinomanas čia ras savo festivalio perlą. Herojai simpatiški, bet plokšti – akivaizdus to paties tingaus scenarijų rašiusio pieštuko nuopelnas, t.y. parašyti greičiau skaitant laikraščių antraštes, o ne bandant įsigilint į jų gyvenimus. O dar pridėkim prie to porą tikrai dirbtinų scenų (senelė apkabinanti įsibrovelį berniuką) ir nuolat pagraudent primenančią melodiją ir gausim australietišką bandymą pakartoti Paul Haggis „Oskarinį” darbą „Crash”. Na tikrai, lyg kas būtų liepęs padaryti kažką panašaus.


KETVIRTADIENIS (25 d.)

Nieko asmeniško (Rež. Urszula Antoniak)
Trečias malonus „Kino pavasario” netikėtumas (po „Blogi namai” ir „Nelaimėliai”). Kai istorija laikosi ant dviejų herojų (o čia jie ne tik pagrindiniai, bet išskyrus kelis epizodus ir vieninteliai), dažniau gali tikėtis blogiausio, o ne geriausio. Ne šiuo atveju. Kažkur Airijos glūdumoje užsimezgusi jaunos merginos iš Amsterdamo ir vietinio našlio pažinties istorija šiek tiek klausimų kelia tik filmo pradžioje, kai šiek tiek sunku suvokti bekonteksčius merginos išsišokimus, tačiau visa tai nueina į antrą planą, kai prasideda tikrasis pasakojimas – emocinių bei psichologinių sienų griovimo. Jaunystė priešinasi, patirtis griauna, nors abiejų tikslas tas pats. Kaip ir „Nelaimėlių” atveju čia viskas labai tikra ir nuoširdu, skirtumas tik tas, jog čia dar ir subtilu bei intymu. Čia net tylumoje ištarta frazė ar mestas žvilgsnis gali sukelti juoką ar malonius virpuliukus, nes viskas tarytum vyksta greta tavęs, lyg paslapčia iš balkono stebėtum pirmą jaunų žmonių susitikimą ir bučinį. „Kai turi su kuo, tai nesvarbu nei kur, nei kada. Kai jo nėra, lygiai taip pat – nesvarbu nei kur, nei kada. Tik emocija kita”. Man tai „must” filmas, o kitiems priklausys nuo asmeninės patirties.

Raudonoji koplyčia (Rež. Mads Brügger)
Pagrindinių aktorių Vilniuje pristatytas filmas yra saugus. Taip, gaunam neįtikėtinai mums atrodančių kadrų iš egzotiškos Šiaurės Korėjos, bet viskas padaryta legaliai, todėl jokio aštrumo – tik danų kolektyvo juokeliai ir ironiškas montažas. Nesulyginsi su pernai matytu „Birmos VJ. Reportažai iš uždaros šalies”. Pirmą pusvalandį dar kiek juokinga matyti prie didžiojo vado paminklo verkiančią sistemos draugę, bet vėliau imama kartotis. O kas belieka? Įdomesnių kadrų padaryti nepavyksta, nes danų juostas kas vakarą peržiūri ir karpo vietiniai specialistai, tad belieka propaganda kaltinamą šalį pulti jų ginklu – ant kadro užgarsinti savo sušiktai svarbią vakarietišką nuomonę, kaip režisieriui atrodo už ką jiems ploja vaikai bei verkia sistemos draugė. Manipuliatyvu ir tiek. Būtų filmas rodomas iš juostos, gal ir galima būtų rekomenduoti vardan savišvietos, bet ne – rodomas iš BETOS, kurios kokybė net nelabai iki DVD traukia, tad… Labiausiai iš seanso įstrigo atsakymas į klausimą Q&A sesijoje po jo:

Žiūrovas: Ar jums pavyko nors nugirsti kalbant apie laisvės dvasią?
Simonas (vienas aktorių): Ne.
Žiūrovas: O bent pajausti?
Simonas: Ne.
Jacobas (kitas aktorius): Ne.


TREČIADIENIS (24 d.)

Nelaimėliai (Rež. Felix van Groeningen)
Antras netikėtas festivalio atradimas po lenkų „Blogi namai”. Jeigu iš trailer’io atrodo, kad laukia paviršutiniškų girtų juokelių maratonas, tai toks įspūdis teisingas tik iš dalies – nemaža jo dalis yra su alkoholio prieskoniu. Būtent jis lydi keturis gyvenimą švilpiančius brolius gyvenančius pas motiną, „kurios širdis didesnė už jos pensiją” ir tai stebintį pagrindinį herojų Giunterį, vieno broliukų meilės vaisių. Filmo metu nerealų malonumą išskiria faktas, jog supranti, kad stebi į jokius prestižinius apdovanojimus nepretenduojantį, bet tikrą, nuoširdų ir giliai kabinantį darbą. Jokių iš piršto laužtų dialogų ir ypač, kas dažnai būna, juokelių. Visi gimę ir užaugę toje aplinkoje, kurioje sukasi veiksmas ir netiktų perkelti į jokį kitą filmą. Juokiesi, nors rodomi ir skaudūs dalykai, nes… C’est la vie. Ir svarbiausia, kad iš kino išeini su šypsena veide, pakylėtas, didesne siela ir širdimi. Ko daugiau norėti?

Moteris be pianino (Rež. Javier Rebollo)
Nors Javier Rebollo kalba primena tiek matytą „Viskyje”, tiek Roy Andersson paveiksliukuose, ji turi kažką savo – tarpinį variantą. Blogai tik, kad ta kalba nėra ką pasakoti… Jeigu iš filmo aprašymo KP puslapyje galima pagalvoti, kad mūsų laukia šiek tiek naktinio veiksmo, tai tikrovėje reiktų pripažinti, jog daugiau laukia naktinio neveiksmo. Trumpų, bet išraiškingų žvilgsnių, frazių, poelgių. Deja, išraiškos subtilumas, kuris pradžioje sugeba sukelti publikos juoko bangą, vėliau besikartodamas jau nebeturi tokio efekto – reikia kažko naudo, daugiau. Tad nors ir gražus buvo sumanymas šeimos žmogų Rozą vienai nakčiai išleisti paragauti kitokio gyvenimo, grąžinti ją reikėjo po 4-5 valandų, o ne paryčiais, nes visai išsisėmusi grįžo moteriškė.

Pripučiama lėlė (Rež. Hirokazu Kore-eda)
Oi, nežinau kas (kiek) žiūrės šią juostą, kai ji bus kartojama FC Vingis didžiojoje salėje. Po aprašymo „Šeimininko seksualiniams poreikiams tenkinti nusipirkta lėlė staiga prabyla, pajudina rankas ir suvokia turinti sielą. Žavi mergina pradeda domėtis ją supančiu pasauliu.” gali tikėtis bet ko, o gauni… Kažką ant silpnaprotystės ribos. Gal vėlyvas metas man pasirodė netinkamas klausytis iki bukumo banalių minčių apie tai, kas yra gyvenimas, mirtis ar debesis, bet jeigu ne faktas, kad pagrindinė herojė pusę juostos rodė pliką krūtinę, filmo lygį būtų galima įvardinti vaikišku. Mano kantrybė po akademinės valandos išseko.


ANTRADIENIS (23 d.)

Baltas kaspinas (Rež. Michael Haneke)
Sunku tikėtis, kad kažkas šiame festivalyje „nuneš” mano praeitų metų istoriją nr.1, tad tiesiog ėjau ir žiūrėjau. Dar kartą. Heneke’s herojus filmą pradeda atsargiu pastebėjimu, kad tai, ką jis papasakos, galbūt gali paaiškinti vėlesnius šioje šalyje vykusius dalykus. Nuo tos akimirkos iki paskutinio filmo penktadalio, kai lygiai taip pat neužakcentuotai bus užsiminta apie Pirmo pasaulinio karo pradžią, matysim tik lėtai slenkančius kadrus iš vieno Vokietijos kaimelio gyvenimo. Kerštas ir pavydas, kuris gimsta tėvų tobulai išmuštravotose vaikuose, net ir tas čia pateikiamas su didele atsargumo, paslapties, nutylėjimo doze – lyg autorius nieko prikišamai nenorėtų pasakyti, tik svarstytų. Įžvalgos apie mažų dalykų svarbą „Baltam kaspine” atsispindi ne tik herojų veiksmuose, bet ir techninėje, kūrybinėje juostos pusėje – nuo preciziškai sudėliotų kadrų ar parinktų aktorių iki autentiškos aplinkos bei jausmo. Pasistiprindamas Michael Haneke žodžiais, jog filmas yra apie „bet kokio terorizmo, nesvarbu politinio ar religinio atspalvio, ištakas” dedu jį prie svarbiausių ir geriausių šio amžiaus filmų.

Vegetarė (Rež. Lim Woo-Seong)
Šį filmą aplenkti ratu siūlau, visų pirma, dėl kokybės. Panašu, kad juosta rodoma iš eilinio DVD – projektuojamas vaizdas ne didesnio, nei namų kino teatras dydžio, o ir tas kokybe nepasižymi. Gal ir galima kentėti, kai tau tai nieko nekainuoja, bet jeigu situacija tokia, geriau palaukti, kol „Vegetarė” atsiras internete ir pasižiūrėti komfortabiliai per TV (stebina, kad apie filmo kokybę neskelbiama „Kino pavasario” puslapyje). Nestebina ir filmo turinys. Nors randame jį rubrikoje „Drąsi vizija”, su tokia drąsa net pačiame „Kino pavasaryje” atsiliekame porą metų. Dar iki šiol atmintis nešiojasi tokius pavadinimus, kaip „Kaprizingas debesis” ar „Mūšis rojuje”, kurie ir pasakyti, ką turėjo ir tikrai drąsa nesiskundė dėl ko žiūrovai iš jų kartais upeliais tekėdavo. Čia gi panašiau į abejotinos vertės meninį projektą ar net jo filmavimą, kurį kada nors galėtume išvysti ŠMC. Mergina staiga tampa vegetare, tuo pačiu įsitraukia į projektą, kuriame jos kūnas išpaišomas gėlėmis, o ji nori dūlkintis su tuo, kas irgi išsipaišęs gėlėmis. Vienu žodžiu „back to nature” stiliaus juosta su porno ir ŠMC elementais, kurių nė vienas nėra labai stiprus.


PIRMADIENIS (22 d.)

Troškulys (Rež. Park Chan-Wook)
Daugkartinis Lietuvos kino teatrų lankytojas, Park Chan-Wook, nestebina. Tie, kas matė jo „Keršto” trilogija (iš jos „Senis” yra bene geriausiai žinomas), žino režisieriaus pomėgį žiaurumą (pvz. fizinį smurtą) pateikti tokiu būdu, kad vienu metu bjauriesi ir mėgaujiesi, susirangai iš nepatogumo ir juokiesi. Tas pats ir „Troškulyje” tik istorija pasirinkta kiek nutolusi nuo kasdienybės – apie kunigą tapusį vampyru, kuris blaškosi tarp pareigos ir meilės. Visos šios temos Park Chan-Wook atrodo svarbios, bet būtent tai ir žudo filmą – bandymas į visumą sujungti pakankamai skirtingus dalykus, kiekvienam skiriant pakankamai dėmesio, virsta dviejų valandų kūriniu faktiškai apie nieką su tikrai stipriu režisūriniu Park Chan-Wook braižu. Jeigu gebi tai įvertinti, mėgautis Park Chan-Wook fantazija nebus sunku, bet kaip filmas turintis aiškią kryptį, „Troškulys” nesigavo ir bent jau man pasirodė silpniausias autoriaus karjeroje.


SEKMADIENIS (21 d.)

Blogi namai (Rež. Wojtek Smarzowski)
Pirmas didelis ir stiprus festivalio atradimas. KP puslapyje pristatomas kaip lenkiškas „Fargo”, „Blogi namai” yra kur kas daugiau negu detektyvinė istorija žiemos metu nuošaliame miestelyje.

Gerą dešimtmetį tobulinto scenarijaus veiksmas vystosi 1978 metais, bet tereikia noro ir to laikmečio aplinkybių nežinojimas niekaip neįtakoja idealiai išvystyto pasakojimo. Dažnai primindamas Mikael Håfström juostą „Blogis”, „Blogi namai” tiesiog persisunkęs visuomenės degradacija vardan pinigų, sekso, karjeros, kuri dažnai vyksta alkoholio jūros prieigose. Taip istorija, kurioje bandoma atkurti kone anekdotiškai skambančią žmogžudystės schemą apie tai, kaip zootechnikas Šrodonis eidamas į savo naująją darbovietę prie progos „užkakošina” vienkiemyje gyvenančią šeimynėlę, virsta kur kas didesnių dalykų (laikmečio, šalies, kultūros) enciklopedija. Nepriekaištingi charakteriai, scenarijus, atmosfera, tad jeigu jūsų negąsdina faktas, jog tai juodas filmas (net jeigu kartais ir juodoji komedija), tai greta dar prieš festivalį minėtų favoritų, „Blogi namai” turėtų atsirasti „must see” filmų kategorijoje.

Apie Elę (Rež. Asghar Farhadi)
Nepaisant to, kad išoriškai „Apie Elę” atrodo, kaip intriguojanti detektyvinė istorija, man ji paliko „pasidūlkinimo be orgazmo su nemylimu žmogumi” jausmą. Ieškoti čia kažko be intrigos neverta ir to, galbūt, pakaktų, jeigu tai kažkur vestų. Deja, po filmo supranti, kad geras dvi valandas trypčiojai vienoje vietoje, o pasibaigus titrams net nebus apie ką pasvarstyti, ko paanalizuoti. Bet ir vėl, kaip detektyvinė istorija be išliekamojo efekto, visai žiūrimas reikalas. Filmo fanams tiesiog siūlyčiau nepraleisti progos pamatyti festivalyje rodomą „Paslaptis jų akyse” (Rež. Juan Jose Campanella) ir tada palyginti.

Gyvybės ir mirties miestas (Rež. Lu Chuan)
Prie šios juostos, tikiu, gali dar tekti grįžti. Ne vieno žmogaus dar iki festivalio (o ir juo metu) vadintas perlu, iki pirmos valandos pabaigos (tiek jo iškentėjau pirmu bandymu) pasirodė lyg „Gelbstint eilinį Rajeną” tik be Rajeno. Juosta skirta tik žiūrėjimui kino teatre (džiugi naujiena, kad dar bus du seansai didžiausioje FC Vingis salėje), išnaudoją visą ekrano plotą ir tiesiog prikausto vaizdais, operatoriaus darbu ir mūšių scenomis. Problema pasirodė tik ta, kad juosta neturinti nė vieno herojaus, tėra estetiškas karo žiaurumų pavaizdavimas. Neperdėsiu, kad pamatę pirmas penkias minutes, per artimiausias 55 neišvysite nieko nauja (nežinau, kaip vėliau). Beveidžiai ir bevardžiai kinų bei japonų armijos kariai skerdžia vieni kitus ir pagrindinis istorijos vystymas – parodyti karo žiaurumą, kuo įvairesnėmis pozomis. Net gi pradžioje sužavėjęs sprendimas karą rodyti nespalvotoje juostoje, ko dėka tiek japonų, tiek kinų kariai taip supanašėja, jog net nesupranti kas kur (karo beprasmybė), ilgainiui tik prisideda prie tiesiog estetiškai pavaizduotų žiaurumų kino. Ir čia jau man įdomi mačiusiųjų nuomonė – ar ir toliau tiesiog matom skerdynes ar joms bus suteiktas koks nors pavidalas, išrišimas, paaiškinimas?..


ŠEŠTADIENIS (20 d.)

Virtuvė sielai (Rež. Fatih Akin)
Tikrai ne tas Fatih Akin’as, kurį atsimenam iš „Galva į sieną” ar „Iš kitos pusės”, bet tie, kas domėjosi naujuoju jo darbu, žinojo ko laukti. Vėl nepasisekė nemėgstantiems rusų kalbos, nes juosta atkeliavo iš to paties platintojo Rusijoje, kaip ir „Pranašas” ir… Vėl buvo dubliuota rusų kalba. Maži festivaliniai netikėtumai, skant. O visa kita – puiku.

Fatih Akin akivaizdžiai relaksuojasi po kelių puikių, bet panašios krypties juostų ir po užeigos „Soul Kitchen” likimo stogu suveda kelis gyvenimo ištroškusius herojus. Tiek jie, tiek siužetiniai vingiai nėra poros metų studijų rezultatas, o režisierius nevengia akivaizdžių nuorodų į situacijas bei veido mimikas, kuriose reikėtų juoktis. Jeigu priimi tokį, šiek tiek nerealistinį, demonstratyvų priėjimą prie istorijos pasakojimo, lengvas ir žiūroviškas vakaras tiesiog garantuotas. Kol kas gal net žiūroviškiausias filmas visame festivalyje. Ir nors pats mėgavausi reginiu, sunku nepastebėti, kad filme būta puikių vietų, operatorinio darbo, kurie peržengia bendrą filmo lygį. Kitaip tariant, lyg ir susidaro jausmas, kad tai ne filmo žanras šiek tiek numušė Fatih Akino lygį, bet jis pats sau leido šį kartą pabūti netobulu. Reziumuojant vis tik rekomenduotinas reikalas.

Mūsų viešas gyvenimas (Rež. Ondi Timoner)

Juostą apie interneto pionierių (Joshą Harrisą) visų pirma kažkodėl norisi priskirti prie žiaurių, šlykščių ir baisių filmų. Europoje santykinai mažai žinoma persona tikrai gali sakyti, jog stovi tiek šou „Big Brother”, tiek socialinių tinklų ala „Facebook” ištakose. Jo virtualusis ekshibicionizmas aplenkė laiką, o įžvalgos apie ateitį baugina tiek, kad kartais pagalvoji, jog virtualiam pasaulyje gimusi karta per artimiausius 30 sukels tokį chaosą mūsų planetoje apie kokį globalinio atšilimo pranašai net nesapnavo. Bet tai pirmasis filmo trečdalis, kuris toks pats greitas ir nerimastingas, kaip ir naujoji interneto vaikų karta. Vėliau juosta ima panašėti į procesiją ir chronologinį pasakojimą, kuriam jau ir energijos, ir medžiagos pritrūksta. Ar žiūrėti? Už pusę kainos pirmą pusę filmo – taip.

Moterys be vyrų (Rež. Shirin Neshat)

Rašydamas praktinius patarimus, kaip „aklai” išsirinkti filmą, atrodo būsiu pražiopsojęs vieną momentą – didžioji salė yra pritaikyta tam tikrų skaitmeninių formatų rodymui (pataisykit, jeigu klystu). „Moterys be vyrų” buvo puikios kokybės, bet… Ne juosta. O turint omeny turinį, aš smarkiai abejoju, kad du rodymai FC didžiojoje salėje yra dėl filmo gerumo ar žiūroviškumo. „Moterys be vyrų” vizualinė pusė prašosi ir juostos, ir didžiojo ekrano, tačiau vargiai net ir tai išgelbėtų santykinai tuščius jo vidurius, kurie labiau teisingi nei kabinantys, aštrūs ar įdomūs. Ar eiti? Nebent jeigu lyja ir daugiau eiti nėra kur.


PENKTADIENIS (19 d.)

Izraelietiškas sumo (Rež. Sharon Maymon, Erez Tadmor)
Šią Izraelio komediją siūlyčiau pažiūrėti ne pačiame didžiausiame FC Vingis ekrane. Nors kokybė puiki, rodymui iš skaitmeninio formato (ne kino juostos) pirmoji salė pasirodė kiek per didelė. Kas dėl paties filmo, jau žinau, kad yra įvairių nuomonių. Manoji – filmas žiūroviškas. Istorija apie keturis nevykusius dietų klubo narius, kurie nutaria tapti pirmaisiais sumo imtynininkais Izraelyje iš pirmo žvilgsnio smarkiai primena „Striptizo erelius”, bet tuo pačiu ir nusileidžia jiems. Problema ta, kad britai turėjo gerą idėją, kurią lygiai taip pat puikiai ir įgyvendino. „Izraelietiškas sumo” tarytum užmiega ant geros idėjos laurų dėl ko dažnai yra lengvai nuspėjamas. Bet tuo pačiu jo paprastumas, kasdieniškumas ir šiltumas, priartina jį prie neišrankaus žiūrovo. Įtikinanti jame ir mane šiemet KP jau persekiojanti meilės paieškos, savo normalumo, priimtinumo sau bei pasauliui tema. Ar eiti? Komedijos yra labai slidus dalykas, bet jeigu turėjot iš ko juoktis nors vienam Komedijų festivalio seanse, tai čia bus juokingiau.

Plačiai atmerktos akys (Rež. Haim Tabakman)
Be jokio apipjaustymo pažiūrėti du Izraelio filmus galėjo būti sunku, tačiau abejoju ar tai tikroji lengvo nusivylimo šia juosta priežastis. Aprašyme „Plačiai atmerktos akys” gali skambėti aštriai, tačiau nebent turint omeny filmo kilmės šalį, nagrinėjamą problematiką. Vakariečio akims ši Jeruzalės ortodoksų bendruomenėje besirutuliojanti homoseksualios meilės tema ištirpsta nepalyginamai originaliau susuktame „Kuprotame kalne”.

Lurdas (Rež. Jessica Hausner)
Labai laukta, todėl ir labai nuvylusi juosta. Net jeigu nuėmus garsą matai, kad ragauji prancūzišką desertą su pabarstukais (čia ne fantazija – dėl techninių kliūčių pirmas minutes teko tuo įsitikinti), tai garso gražinimas nelabai ką daugiau duoda santykinai tuščiam filmui. Filmo herojė turi progos pamatyti žmones panašius į save (su negalia) dviem porom akių: kai gyvenimas bėga tau pro akis ir kai tu gyveni. Stebuklingai pagijusiai jai tenka ne tik pačiai keisti požiūrį, bet ir patirti kitų pakitusias nuostatos jos atžvilgiu. Ir tai vyksta, tačiau neemocingai ir neįtikinančiai, kad susižavėti gali nebent investavęs visą savo fantaziją ir pats savyje patyręs visus tuos išgyvenimus. Visą laiką galvoje sukosi prisiminimai apie „Awakenings” su R. Williams ir R. De Niro, bet gal ir neverta jų lyginti – siužetinių vingių yra panašių, tačiau kokybe jie smarkiai prasilenkia.

KOVO 18 d. (KETVIRTADIENIS)
Aš taip pat (Rež. Alvaro Pastor, Antonio Naharro)
Festivalis prasidėjo staigmena. Vos tik FC Vingis didžiajame ekrane pasirodė profesionaliai sukalti filmo „Aš taip pat” titrai, tapo aišku, kad juosta bus rodoma ir po festivalio. Turint omeny, kad likusieji seansai numatyti „Pasakoje”, greičiausiai ten jį ir išvysime. Todėl praktinis patarimas – taupykite laiką ir iki balandžio 2 d. pasistenkit pamatyt kažką, kas Lietuvoje neužsibus.

Bendrai „Aš taip pat” yra aktorinis kinas. Visą filmą tempia puiki Dauno sindromą turinčio Pablo Pineda ir kolegės Lola Dueñas vaidyba. Sunku įvertint kiek Pablo Pineda vaidina, o kiek jis tiesiog yra savimi, tačiau skirtumas tarp jo ir kitų kada nors ekrane matytų žmonių su Dauno sindromu akivaizdus – jo raiškos formos daug subtilesnės, inteligentiškesnės, tačiau su Dauno sindromui būdingomis charakteristikomis. Kai žinai, kad jis yra pirmas toks žmogus Europoje gavęs aukštąjį išsilavinimą, istoriją matai tik dar įdomiau ir gal net kartais susimąstai, kad labiau norėtųsi ne išgalvotos, bet paremtos tikrais faktais istorijos.

Sakydamas, jog tai aktorinis kinas, turiu omeny ir tai, kad realios istorijos, jos vystymo čia ne tiek ir daug. Kitas dalykas – filosofinis, idėjinis užtaisas. Juk net jeigu kiekvienoje siužetinėje linijoje matome žmones su Dauno sindromu, visa tai puikiai vainikuoja mintis apie tai, kad kiekvienas kažkam norime būti normalus, o tuo pačiu priimtinas ir mylimas. Čia lyg ir ne taip svarbu ar tu esi žmogus su Dauno sindromu, be kojų, patyręs smurtą vaikystėje ar populiariausias pasaulyje iliuzionistas. Svarbu ar tai virsta į meilę, reikalingumą, pripažinimą.

Tad nors man sunku tikėti, kad tokios problematikos filmas pritrauks į kino teatrus daug žiūrovų, tikiu, kad užėjusiems pasižiūrėti sukels gražių jausmų ir apmąstymų.

*
Dar vakar rodytas brolių Coen’ų darbas „Rimtas vyrukas” – jis taip pat bus rodomas po kino festivalio „Kino pavasaris”.

http://kinopavasaris.lt/

NUORODOS:
PRAVDA Kino pavasario dienoraštis
ORE Kino pavasario dienoraštis
Marijaus Kulviečio blogas

fb-share-icon

87 komentarai apie “Kino pavasaris 2010: reziume.

  1. Beje, kodėl nieko nėra išsamiau apie „paslaptis jų akyse”. Filmas, nežiūrint į tai, kad nesusitvarkyta su kai kurių personažų pasendinimu/pajaunimu ir pabaiga per daug tiesmuka, vertas to Oskaro visumoj. Net jei priešpastatyti „balta kaspina”.

  2. Tau tai aišku, kad geresnis. Nu, bet nepergyvenk – Oskarų kovoje jis ir nugalėjo „Baltą kaspiną”. O nerašom, nes festivalyje nematėm – yra pagyros žodžiai jam atskiroje 2009 geriausių filmų temoje.

  3. Na „Paslaptis jų akyse” tikrai nepaminėtas g-taško 2009 geriausių filmų sąraše (tik glaustai minimas komentaruose). Mano asmenine nuomone jis neprilygsta nei Baltam kaspinui, nei Pranašui. Net ir The Milk of Sorrow man labiau patiko. Tai, kad filmas padarytas kokybiškai ir įtiko Kino Akademijos nariams nedaro įspūdžio.

  4. Atsiprašau, susimaišiau. Man jis į top10 nepateko, bet ilgainiui (po topo sudarymo) patiko labiau. Bet ne tiek, kiek..

  5. Žmonės, gal kas nors žinot, koks gabalėlis groja vingyje prieš beveik kiekvieną KP filmą?

  6. Iki pusės, paslaptis jų akyse daro labai solidaus kino įspūdį. Deja, pagavus nusikaltėlį, filmas ima pyktis su logika (nebent Argentiną laikysime necivilizuota šalimi). O dar blogiau, kaitalioja žanrus (metasi į melodramą, vėl grįžta prie detektyvo), kas kūrėjams aiškiai nepavyksta sėkmingai padaryti. Reikalas bereikalinga užsitęsia…

    Neslėpsiu tik dabar susigaudžiau, kad būtent šis vidutiniškas filmas laimėjo Oskarą, turėdamas tokius konkurentus! Nonsensas ir tiek.
    Taip pat tapo aišku, kodėl 15 min. žurnalistas, po konkursinio filmo Pasakoje, ėmė taxi ir skubėjo žiūrėti šio filmo. Gerai, kad nespėjau pareikšti jam savo abejonių dėl šių veuiksmų prasmingumo…

  7. „paslaptis ju akyse” gal blogas tuo, kad maiso zanrus, bet man ji ziureti visa buvo grynas malonumas. „kaspinas” tai man kinematografiskai daug stipresnis filmas, bet pagal ziurejimo malonuma rinkciaus „paslapti”. Tiko man ir istorija, ir personazu charakteriai, ypac stiprus dialogai. Ir is dalies nesutikciau kad „vel griztama prie detektyvo”. Greiciau paskui virsta trileriu, kur zudikas gi jau aiskus.
    O kaip ten buvo Argentinoj pries 35 metus su politika kas zino.

  8. Matai, kertukui su logika kertasi faktas apie herojų amžių (reikalingo makiažo nebuvimas) :) Nors, kiek pamenu, visai jam neužkliuvo, kad filmo „Gyvenimas karo metu” nusišovęs herojus kameros akivaizdoje porą kartų įkvėpia :D Sutinku, kad kino gerumo prasme, ‘Paslaptis..’ nusileidžia porai kitų konkurentų, tačiau vadinti tai vidutinišku filmu, tai jau irgi lengvas snobizmas.

  9. „Paslaptis jų akyse” beveik toks geras kaip CSI: Majamis. O po keliasdešimt filmų išsivystė „eikit velniop su savo menine išraiška” požiūris. Kartais atrodo, kad tuoj teks žiūrėti į galvą ekrane ir įžvelgti jos egzistencines kančias. Ir ta galva bus .avi formatu, tokia pa-blurus.
    Dialogų skurdumas pradeda užknisti. Bėda, matyt, ne tik žanrų košė, bet ir nežinojimas, ką kūrėjas nori pasakyti.
    „Tujos vedybos”, nors ir vidutiniškas filmas, paliko įspūdį savo haute-couture’u ir draugiška aplinka. Flashdance atkartojimas „Iltiniame dantyje” buvo topų topas. „Prarasti laikai” pasitarnavo tik tiek, kad dar kartą įrodytų, jog 12″ monitorius yra geriau negu Pasaka. O „Mažylė” patvirtino, kad svarbiausia ne pati istorija, o talentingas pasakotojas.
    Šakelės, oskarai, imdb balai ar variety recenzijos – pažįstamų rekomendacijos ar intuicija? Filmo plakatas, trailer’is? Kaip išsirinkti filmą? Gal metas eliminuoti standartinius trileris, komedija, dokumentika, drama žanrus ir sukurti kinui naujus rėmus?

  10. Pagal kūrybinę sėkmę laikyčiau šauniau pavykusį netgi japonų IŠĖJUSIEJI negu argentiniečių spalvingas jovalas finalinėje dalyje. Žinoma, idėja, kad teisėsauga bejėgė ar korumpuota, todėl galima pačiam įkurti keršto kalėjimą, gera. Bet realizuota galėjo būti geriau. Kitų filmų kontekste, šis tikrai pasirodė apstus trūkumų ir Oskarui „tempė” tik už pusę jo. Bet savy turi toko maštabiško kino įspūdį, todėl ir buvo įvertintas amerikonų.

  11. Ekoinstitutas gavo informaciją, kad viena mobiliųjų telekomunikacijų bendrovė nupirko 100 bilietų į filmą „Grėsmingas signalas” (premjerą) savo darbuotojams; kita – Visuomenės sveikatos specialistams. Jų planas toks: salėje kils sumaištis ir tas 100 žmonių pradės šūkauti ir viduryje seanso atsistos ir masiškai pradės išeidinėti iš salės.

    Hmm.. gali kilti sąmokslas :)

  12. Vyko įdomi, ilga diskusija. Stojo du garbūs fizikai, dėjo į šuns dienas filmą, dar garbesnė seimo narė, sveikatos komiteto narė turėjo realų klausimą. Aišku „sumaištis” buvo įdomesnė nei filmas. Bet jis kaip filmas apie diktatūrinę Korėją – reikalingos pirmos kregždės proceso išjudinimui. Kad ir prikimusios.
    Naujų mobiliakų instrukcijose nurodoma, jog nuo kūno reikalinga laikyti 2,5 cm atstumu. Reiškia kažkas vyksta…

  13. Jei tik kas nors tą Respupliką skaitytų ar bent turėtų galimybę paskaityt :) Tai kame ten esmė? Buvo po filmo užvesta draugiška diskusija ar kaip?

  14. Buvo gerokai puolamas kūrėjas iš fizikų pusės. Bet draugiškai :). Pagrinde, dėl faktų nebuvimo.

    Man keista, kad priešininkai vysto tokias diskusijas ir kaltina festivalio organizatorius, kad atvežė filmą ir kad iš JAV atvyko autorius – atrodo daug kūrėjų laksto iš JAV pasižmonėti Lietuvon… Turiu galvoje šią „STUDIJĄ”:

    http://www.commonsense.lt/?p=1894

  15. Man irgi keistas išsišokimas commonsense.lt Gali pagalvoti, kad pramiegojai kažkokį afygieno mastelio reklaminėm akcijom apipiltą renginį, kai iš tiesų tai tebuvo eilinis filmas. Jokios pompos.

  16. Nenorėčiau taip lengvai sutikti, kad CARO žiaurumai nepaveikūs. Pradžioje filmui trūkus rišlesnės istorijos, jai įsisiūbavus vėliau, sukrėtimų filme pakanka. Man P.Lunginas šiuo filmu patvirtino meistrystę. Nors ir nukrypo į dekoratyviniąją kino pusę. Bet kitais variantais jam tas būdinga visoje kūryboje. Sakykim, Vestuvėse irgi laikmečio vaizdavimas, taikant Vakarų žiūrovo akiai, akivaizdus. Betgi – žiūrisi…
    Reikia skaityti dabar interviu, nes susitikimai su žiūrovais nepavyko (vėlavo, laiko tarp seansų pritrūko…)

  17. O kas nors matėt uždarymo filmą „Tėve mūsų”, Mariaus Ivaškevičiaus?

  18. Bėda, kad pinigų turėjo tik trumpam metrui. Gauni rezultatą nei šiokį nei tokį. Būtų gerai, kad dabartinis filmas būtų kokia vidurinė filmo dalis. Prilipdyti ir prie pradžios ir ypač prie pabaigos įmanoma.

  19. Aš sakyčiau, kad gal ir gerai, jog trumpas metras. Tikrai nebūtina daryti pilnametražį, kad sugebėtum įvesti ne tik intrigos, bet ir logikos/minties elementus.

  20. nu ką, kol kas teko pamatyt 4 filmus iš repertuaro:

    Five Minutes of Heaven – nepabijosiu pasakyt šūdiniausias mano matytas angliškas filmas ever;
    Fish Tank – kažkiek įdomesnis, bet anglai aiškiai neblizga. keista kaip kai kurie šaltiniai šį filma išskyrė prie rekomendacijų;
    A Serious Man – susižiūrėjo pakankamai gerai. Coen bros. braižas juntamas, tačiau kartelė nuleista. žiūrėt antrą kartą kažin ar norėsis;
    The Limits of Control – šiaip pagalvojus tai filmas „apie nieką”, bet visiškai hipnotizuojantis. tokios, sakyčiau, kino baltos eilės. vėl gi, antrą kartą nebežiūrėčiau, bet pamatyti vertėjo.

    tikiuosi geresni dalykai dar laukia kietąjame diske.

  21. Na, jeigu Five Minutes of Heaven yra šūdiniausias matytas EN filmas ever, o Fish Tank tik truputį už jį geresnis, tai dėl kieto disko turinio tegalėčau ironizuoti.

  22. ok, turinys toks:
    Das Weisse Band
    Un Prophete
    Soul Kitchen
    Precious
    Moon
    The Cove
    Nanjing! Nanjing!
    Bakjwi

    pradėkit :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.