Viską išsprendžia atviras žodis. Uždega šviesą danguje.
Tad paatviraukime.
Visų pirma, man jau albumo priešistorė yra neskani. Vien tuo, jog AM surengė koncertinį albumo pristatymo turą „Degančios akys”, kurio metu (ok, patikslinu – antroje turo pusėje) buvo teigta, jog bus galima įsigyti patį albumą. Kur jau ten. Čia Lietuva. Čia albumą galima pristatyti koncertiniu turu net albumo dar neįrašius. Taigi, turas baigėsi rugsėjo 5-ąją, albumas pasirodo internetuose – spalio 2 d. ir vėl prasideda naujas pristatymų maršrutas. Tik šįkart po didžiuosius miestus, kuriuose, tikėtina, anas provincinis „puodų pardavinėjimas neparodant puodo” nebūtų taip sklandžiai praėjęs.
Bet grįžtam prie naujojo AM albumo, kurį sukau ir darbe, ir mašinoje, ir namie, tai, sakykime, jei jau jis jaukintųsi, būtų ir prisijaukinęs. Deja, ketverių metų pertrauka AM žymiai nepagelbėjo. Kai greta pasidedu bet ką iš Foje, tai sunkiai įtikiu, jog tekstus kūrė vienas ir tas pats žmogus. Čia iškyla mano pačiausia eilutė „kuprinė už mano pečių, dievas viduje” ir aš negaliu joms prilyginti viso dešimties kūrinėlių albumo. Liūdna.
Yra kas suskaičiavo jau ir naujojo AM albumo dainų žodžių pasikartojimus ir negaliu nesutikti, jog tie patys „dangus”, sapnas”, „pabudau” rodo, jog visgi AM nepabudo iš kūrybinės krizės. Ilgai galvojau ir kas gi iš tikro naujuose AM tekstuose yra taip blogai. Gi ir anksčiau buvo „dangaus” ir „sapnų”, iš kurių pabundama. Tačiau anksčiau tekstai su tomis pačiomis raiškos priemonėmis turėjo kažkokį prasmingą apčiuopiamumą, pagal juos galėjau įsivaizduoti gyvenimiškas situacijas, galėjau pritaikyti vidinei būsenai, aplinkai, pagaliau tuos tekstus buvo galima be nušvilpimo groti gitara prie laužo. Ištisos eilutės buvo nugulusios smegenyse ir visos jos buvo tiesa. Jos padėdavo ištverti, leisdavo išsilaisvinti, būti savimi, liūdėti, mylėti ir taip toliau. Jos buvo tikros, išgyventos, o kur dar meilės skiepijimas muzikai, stabdančiai laiką, bendrų taškų radimas… Nepakaktų storos knygos aprašyti akimirkas, kurios buvo išgyventos kartu su AM tekstais. Deja, ta knyga nebepildoma kažkur nuo albumo „Beribiam danguje”.
Kita nusivažiavimo priežastis – AM virto minkšto romantinio popso muzikantu. Tiek Foje, tiek pirmieji du AM soliniai albumai nešė labiau į tamsią lietuvišką alternatyvą, o tai ką girdime dabar yra paprastutis poprokelis, kuriam jau vien todėl pretenduoti į ilgam išliekančią muziką nėra šansų.
Net atmetus tai, jog Andriaus vokalinės partijos tapo paprastos, tingios, kupinos nuovargio (gi niekad kitokios ir nebuvo, išskyrus „Laužo šviesą”), ir su tokiu dainavimu galima nebūti banaliai nuobodžiu, tokiu nuspėjamu ir paprastu, prastu, prastu.
Ok, „Degančios akys” visgi nėra toks niekalas, kaip „Elektroninis dievas„. Naujasis albumas turi fantastišką muzikinį potencialą būti geru poproko albumu (reikia, matyt, dėkoti Prūsaičiui), bet žodžiai žodžiai. Jei dar „Raudonas ruduo” ir „Ar prisimeni mane” (vaje, vaje, jau vien dainų pavadinimai ką sako) susiklauso dėl užvedančių, pakilių aranžuočių, tai toliau darosi labai neskanu ir skaudu klausyti. Girdime „orą” – „norą”, „šypsena mano tau skirta”, „kelias pas tave”, „tu esi mano”… – žiauru. Taip iki koktumo nudainuotos frazės. Vargu bau, ar Romas Dambrauskas tokias benaudoja. „Išganymas” – tai visiškas anekdotas (Po mirties man žada išganymą, bet vis tiek aš taip myliu gyvenimą). Viešpats mato, už tokius žodžius išganymo tikrai nebus, klaupkis, muš į krūtinę, bet nebus.
Žodžiu, Andriau, laikas tau įrašyti koverių albumą. Arba paleisti į viešumą tas viename interviu minėtas elektroninės muzikos idėjas.
Pabaigai palieku skaitytojus su G&G Sindikatas pranašyste, taip tinkančia „Degančioms akims”.
ps. Jei visgi nuspręsite vargintis, albumas guli čia.
Brutalus ir taip reikalingas atvirumas. Nezilniškai.
Klausydamas albumą pirmą kartą, pagavau, jog užbaigiu frazes taip, lyg klausyčiau jį bent penktą-septintą kartą. Iš tiesų, tas rimavimas iš serijos ‘oras-noras-milijonas’ labai liūdina, nes esu geresnės nuomonės tiek apie Andrių, tiek lietuvių kalbą ir jos turtingumą bendrai. Ir tai, kad muzika per vieną vasarą buvu sukurtą prieš 4 metus, o žodžiai rašyti visą likusį laiką, tikėjimo, jog ateityje kažkas pasikeis į gerą, neprideda. Gal iš tiesų, laikas koveriams, bandyti duoti rašyti kitiems, etc. Aš vis dar tikiu, kad Andrius yra puikus melodistas, bet gal amžius, gal tai, jog nauji klausimai kasdien nebeverčia iš lovos, atsiliepia tekstuose. Klausau Аквариум naujausią singlą „Палёное виски и толчёный мел” ir vos spėju gaudyti, kaip ten tekstai ir idėjos santykiauja – metai nepavaldūs tam kūrėjui.
AM neklausau maždaug nuo tada, kai pabuvojau Foje atsisveikinimo koncerte, tad šis komentaras ne iš perklausiusio albumą žmogaus :) tačiau noriu klausimu į klausimą apie tai, kas atsitiko AM, kad tekstai nebeatliepia buvusių fanų širdyse – gal visa tai todėl, kad atliepdavo tuomet, kai buvom veikiami „konteksto”, t.y. buvom tokie pat jauni ir maištingi, o dabar suaugom, tačiau tekstai +/- tokie patys, tokiais pat rimais, panašiom prasmėm, tad neberezonuoja, nes mes jau nebeklausom nei Sex Pistols, nei Nirvana (tarkim, čia tik pavyzdžiai), turim šeimas ir pan., ir žinom apie tylą bei garsą daugiau nei tuomet, kai „garsas skamba tyloj, o tyla garse”…?
Kad paklausom. Ir Nirvana, ir Foje, ir net paties AM. Man Šiaurės naktis buvo ir lieka puikiu, muzikaliai gal net įdomiausiu darbu per visą AM karjerą. Realiai man paskutinis Andriaus klausomas darbas išlieka „Saldi. Juoda. Naktis”. Tiek ten, tiek Foje laikais būta banalesnių išsišokimų, kuriuos kartais prigesindavo melodingumas. Problema paskutiniu metu mano ausims ta, kad nebelieka nieko – nei įdomesnių tekstų, nei melodijų ir taip nuo A iki Z. Surimuoti lozungai per vieną-dvi eilutes ir taip, kol ištempiama iki trijų posmelių bei vieno priedainio. Bet vis dar klausosi žmonės AM, randasi ir naujų fanų, tad, tikėtina, yra ir kitokių požiūrių į jo kūrybą.
p.s. Andrius, aišku, yra fenomenas, dėmesio reikalaujantis reiškinys, bet pagal mano senąją g. taško filosofiją, jo paskutinio meto darbai čia net neturėtų būti aptarinėjami. Nėra, kuo nusivilti – nieko jis man (ar kam kitam) nežadėjo. Įrašinėja muziką, organizuoja koncertus, kurie pritraukia daugybę lankytojų, reiškia jis yra reikalingas. Kol niekas per prievartą klausyti neverčia, tai net ir smagu, kad galima koegzistuoti vienam kito per daug nemėgstant.
tiek Foje tiek ir AM yra kultūrinis vietinis reiškinys. Visa per tą laiką sukurta muzika be tekstų, kurie beje šitoj recenzijoj iš esmės ir tėra aptarinejami, yra tik vidutiniška harmonine, melodine, technine ir visomis kitomis prasmėmis. Šitas reiškinys yra originalus tuo kad turi istorinį, socialinį, kultūrinį užtaisą ir dėl to yra populiarus ar mėgstamas. Aš pats esu didelis paskutiniųjų Foje albumų mėgėjas, bet tai ką daro AM neskaitant keleto trupinių yra graudus reikalas. Mane čia turbūt nukryžiuotų „mygom” bet AM dainos jau yra sudainuotos ir gerokai senai, bet aš įsivaizduoju kad žmogui yra sudėtinga ir sunku priimti kad tai ką darė vakar, šiandien yra tiesiog nebeaktualu (bent jau didžiajai daliai žmonių). AM jau atliko savo darbą, paliko pėdsaką ir aš jį už tai gerbiu, bet laiką ir vietą sustoti renkasi jis pats..
aha, naujas AM albumas ir vėl nauja diskusijų apie jo vertę banga :) šnekam apie jo dainų žodžių pasikartojimus, apie tai, kad paskutinį gerą albumą jis įrašė prieš 15 metų ar daugiau, bet va ir toliau einam į jo koncertus, išklausom kiekvieną naują jo kūrinį – fenomenas. ir nereikia purkštaut – pasaulyje pilna žymiai didesnio kalibro šio fenomeno pavyzdžių: U2, The Rolling Stone, AC/DC,..
o naujas albumas man stebėtinai gerai klausosi. taip, yra tų jau klišinių kliūvinių, bet melodiškai jis plaukia puikiai. jei po Šiaurės nakties iš visų (beveik) albumų galima išsirankioti razinkas, tai čia jų, panašu, rasčiau daugiausiai.
Ar keista, kad publika auga tik metais, bet nenori suaugti? Ko gero ne – visi žiūri į jaunystės metus su rožiniais akiniais.
Bet kvaila, kai ateinantys į (bet kokios grupės) koncertus, tikisi ir laukia šokinėti pagal tą patį 20-imt metų brazdinamą šlagerį. Gal šiandien dar prasukate ir „Makarena” ? Juk ji taip vežė visą pasaulį :)
Jei Andrius jau būtų padėjęs gitarą visiems laikams – būtų verta pastatyti po paminklą už kiekvieną kūrybos penkmetį.
Bet jis nepadeda. Jis nedingsta. Jis nemigruoja. Jis nenustoja dirbi kaip aktorius, muzikantas. Jis … nenusigeria (kaip daugybe matytų atlikėjų).
Gyvena kartu, šalia.
O jo tekstai atspindi visuomenės nuotaiką. Net perdaug akivaizdžiai.
O skonis – čia jau kiekvieno asmeninis reikalas.
„The Flowing River EP” man lindo žymiai sunkiau, nei šitas albumas – aną esu perklausęs gal kokius du kartus per gyvenimą ir padėjęs į lentyną visiems laikams…