Nekreipk dėmesio į pavadinimą. Ir į paveiksliuką nežiūrėk. Geriau įsivaizduok situaciją: gauni kažkokį CD-R, ant kurio užlipdytas post-it-note su užrašu “atspėk”. Kadangi artėja Kalėdos, sutapatini tai su siurprizu ar pokštu. Smalsumo vedinas tuo pat paspaudi “open/eject” mygtuką ir klausai.

Atidarymas priklauso lyg ir Touch & Go, tik jie kiek atsipalaidavę (gal jau po vidurnakčio?) Antroji daina – neabejotinas pasekimas Arling & Cameron receptu: “add some humour and tricks / that’s what we call an A&C mix”, tik čia daina apie žydrąjį balionėlį. Iškart po to dingsta šviesa, nusileidžia veidrodinis burbulas – taip, diskoteka. Hitas iš filmo “Night at the Roxbury”, verčiantis atlikti daug pristatomų spyruokliuojančių žingsnelių ir pakinkuoti galvą.

Na, bet linksmieji šokiai greitai baigiasi. Metas prisiminti Santana ir, tarkim, jo “Black Magic Woman”. Griebkit jūsų pusėn žvilgčiojantį priešingos lyties žmogeliuką ir linguokit rateliu. Linguokit, nes netrukus atsidursit JAV pietuose, o ten, žinia, gitara skamba kitaip, kaimas klega, balsai lyg uldukai. Neįtikėtina, bet viskas tik tam, kad išmoktum mylėt. Arba – kad išgirstum, kas atsitiktų, jei brolis ir sesutė aka The White Stripes priimtų į grupę dar vieną narį.

Toliau skaityti Dean ir Gene arba WEEN ir „La Cucaracha” →

Turbūt tai vienintelis albumas, su kuriuo pažindintis teko perskaičius žinutę, jog buvo pavogta aparatūra ir instrumentai iš grupės autobusiuko, kuriuo keruakiškai šiaušė dulkes Amerikos plynėse. Juos atsargiai giria ir Pitchfork, ir Stylus, ir PopMatters, ir Prefix Mag, bet visi kažko pasigenda. Vieniems tai pernelyg psych-folk, kiti nebijo vartoti žodžio “freak”, tretiems norisi linguot ir trepsėt viso albumo metu. O man, nors ir praėjus dviems mėnesiams po minimo LP oficialaus pasirodymo, maga primint, jog į artėjantį metų topo traukinį spėja įšokt ir šie amerikiečiai.

Ko tikėtis iš albumo? Iš pirmojo kūrinio “Love, Love, Love” akordų ir žodžių – Coldplay? Ne, labiau draugiško pasėdėjimo prie laužo ir į himno priedainį panašių eilučių “Go Out and Love, Love, Love Everyone”. Kula Shaker senoviško rokenrolo antroje kompozicijoje “Ed Is A Portal”? Gal, bet vėliau juos iš pasąmonės ištrina rituališkas pusiau folk šokis. Švelnaus ir ilgesingo “Don’t Be Afraid, You’re Already Dead” su užkrečiamu choru, tęsiančiu albumo pavadinimą iki begalybės, ir tralialiuojančiu nelyginant Animal Collective. Kartais sunku patikėt, kad jie gerai koncertuoja ir jiems patiems nebaisu, bet nuoširdumas pavydėtinas: Toliau skaityti AKRON/FAMILY “Love Is Simple” [Young God, 2007] →

Ech… turbūt vienas iš nedaugelio senų albumų, su kuriais teko augt nuo jų gimimo iki dabar. Depešai, jau prigijusiu žargonu vadinama grupė, pasėjo savo sėklą pasaulyje ir Lietuvoje. Vietiniai fanai, garbingai save pravardžiuojantys depešistais, įrodė lojalumą ir su “Violator” atėjimu į tėvynę, ir abiejų koncertų (Vingio parke bei Siemens arenoje) metu. Ir kuom DM tokie ypatingi?

Tiksliau, pasidalinsiu, kuo man (ir kitiems turbūt) ypatingas tasai septintasis albumas, kuriam visur rašo 5/5, 10/10, 100/100.. Būdamas bene 10 metų, kai muzikinis skonis tik formavosi (labiausiai tam įtakos turėjo namų aplinka, kurią nuskambindavo gimdytojai), girdėjau tokius supančius garsus: The Beatles, Pink Floyd, Led Zepellin, The Doors, Nazareth, tuo metu neįsidėmėti jazz albumai, senoji pop klasika nuo ABBA, Boney M ir A.Celentano iki Elton John, Michael Jackson ir George Michael. Kaip dabar pamenu tą garsajuostę (A-side: Deep Purple albumas, B-side: DM “Violator”), kurią įdėdavau į Sharp magnetofoną ir, užsidaręs kambary bei pasiskolinęs minkštąsias fotelių dalis traumų sušvelninimui, šokdavau, kol kvapo neatgaudavau. Tuo metu nesuvokiau, kiek man tai turės įtakos, tačiau žodžiai “Reach out and touch faith” reiškė nemažai. Bet užteks apie mane, nors pasaulis mano akyse yra visa ko pradžia.

Sintetinis įtampą auginantis “World in My Eyes” prologas iškart sutvarko butaforiją ir atmosferą – įlendi į depešų kailį, auginantį daug agresyvesnių ir dinamiškų emocinių blusų. Jos šokinėja aplink, ir tik nesakyk, kad tau vis viena, kad netrūkčioji kaip robotukas. Arba kad nesvyruoji kaip papelkės berželis pagal Dave Gahan solidų ir Martin L. Gore antrinantį aksominį vokalą bei Alan Wilder kosmines aranžuotes. Taip, aiškiai nebe tie pasiklydę tyruose garsai ir netikras (nors savotiškai lyriškas) balsas ankstesniuose LP. Lyg per užtamsintus akinius stebėtum nesibaigiančio traukinio vagonų dardėjimą – šitaip DM pasitinka klausytojus su “Sweetest Perfection”. Laužomas pjūklas, tarsi aštri Neil Young gitara Jim Jarmusch filme, Kraftwerk “Trans-Europe Express” interpretacija, jau Gore pirmame plane iki pašaknų romantiškai besikankinančių balso stygų flirtas tai su bosine partija, tai su kitais garsais, styginiai, nespėjantys užimti vietos paskutiniame vagone..

Toliau skaityti [nostalgija]: DEPECHE MODE „Violator” [Sire, 1990] →

Taip, pastaruoju metu tenka ypatingai nenuosekliai klausyt muzikos. Besiartinanti metų pabaiga reikalauja pasitempimo ties 2007-ųjų albumais, o besiveržianti nostalgija disco/funk/hip-hop muzikai tais nuoširdžių šokių laikais lanksto kūną pagal, pavyzdžiui, neseniai atrastos Heatwave ritmus. Galbūt todėl labai smagu atrasti hibridą, leidžiantį suderinti šiuos du reiškinius. Neo-Soul ir Contemporary R&B – šitaip pristatomą albumą klasifikuoja apžvalgininkai. Prie Neo-Soul evoliucijos prisidėjęs 1997-aisiais, Rahsaan Patterson iki šiol būdavo pakankamai kryptingas. Šiemet, prieš mėnesiuką išleistame LP ausį džiugina eklektika. Atrodo, jog – nebandykite to namie! – Rahsaan, nepaisydamas sveikos logikos, maišo skirtingus vynus ir stipriuosius gėrimus (palikime dvasias ramybėje) bei itin vokaliai tiekia juos klausytojui. Muzika, prasidedanti funky, Bryan Adams neigiančiu devintu dangum, toliau netikėtai džiugiai veda į tarpinį apsvaigimą, kol kukliai kiek džiazovai atsidūstama – geras jausmas. O ir vėliau nėra jokio pavojaus, nuotaika tokia, kad žodžiai nebūtini – tiesiog neįmanoma pasijust nejaukiai. Vienoje dainų girdžiu vyrišką lėtesnį ir kiek grubesnį Feist “My Moon My Man”, persipynusį su gergždžiančiu Prince. Dar po akimirkos kažkodėl prisimenu Aquanote perlą arba mąstau, kokį vaidmenį čia atlieka bliuzinė partija, paskendusi gospele. Hm, visko nesupaisysi, bet pritariamai linksi galva perskaičius teiginį, jog visos dėlionės dalys stebuklingai dera tarpusavy ir meistriškai papildo viena kitą. Ir tikrai, atrodo, kad kažkas pasakė:

“<…> on cloud 9, where delirium comes and goes. And it feels good because there’s no danger even if somebody’s on pitch black. Time will pass and allow to stop breaking my heart. Still water will deliver me (oh Lord) the higher love, and I’ll float in the air, staring at the stars, on cloud 9 <…>”,

ir sukarpė tai į gabalėlius. Spaudi “pakartoti”, ir atsakymas į klausimą, kas gali būt geriau už labai gerą indie rock/pop/electronica albumą, šiandien yra pernelyg akivaizdus. Tiesiog labai geras ne indie albumas. Nemanot?

[youtube izIL9HaNtzQ]

http://www.myspace.com/rahspace