Vienas iš tų filmų, kuriuos būtina pamatyti kiekvienam kinomanui. Žinoma, tikras kino mylėtojas turi tokių filmų ne vieną dešimtį, bet vis tiek didžiąją laiko dalį žiūri komercinę, ne didžiausios meninės vertės produkciją, kuri leidžia tuo pačiu neatitrūkti nuo telefono. Tiesą sakant, lindimas į telefoną jau tampa filmo vertinimo matu. Tai štai – per „Čigonų laiką” (orig. „Dom za vesanje”, en. „Time of the Gypsies”) telefoninis gyvenimas dingsta visiškai ir tu pasineri į, atrodo, pramanų pripūstą čigonų gyvenimą. Tokį iš serijos, kai vaikystėje tėvai vaikus gąsdindavo, jog, jei neklausysi, tai ateis čigonai, tave pagrobs ir parduos.

Dar buvo (ir tebėra) gajus polinkis čigonus charakterizuoti kaip suktus, linkstančius nusikalsti, apgauti, vogti, apsirėdyti parodant visus turimus „auksus”, kurių kontrolinis būtinai turi spindėti iš burnos. Vyras nešioja auskarus (prisiminkime, kad „Tados Blindos” Karmeną), moteris – ūsuota, plaukus slepia po skara, o kojas – po ilgais sijonais, visi geria (ne tik per Vėlines ant kapų), net vaikai svaiginasi ir rūko, o po to, išsikeikęs, išsidarkęs visas taboras šoka beprotiškai magiškame šėlsme. Visą tą stereotipizuotą čigoną, jo aplinką bei kultūrą Kusturica perkelė į ekraną. Su unikalia čigoniška šnekta, neprofesionaliais aktoriais, todėl taip sunku čia suprasti, kur vaidyba, režisūra, o kur dokumentika, kur veikėjai vykdo scenarijų, o kur patys valdo kamerą ir kūrėjus. O viską apjungė  Marquez’o plunksnos vertu magiškuoju realizmu, kurio nėra filme daug – tik šiek tiek vieno veikėjo telekinezės, kuri tarp taboro kasdienybės lieka vos pastebima ir žiūrovo priskirtina tai mistikai, kuri tave verčia pasiduoti ir ištiesti turguje pristojusiai čigonėlei savo gyvenimo linijas.

Apie ką filmas labiau? Apie jauną rumuną Perhaną, gyvenantį su senele ir raiša seserimi, kuriai reikia pinigų gydymui, bei karts nuo karto parsiboginančiu į trobą dėde, girtuokliu, mergišiumi, lošėju, smurtautoju, savo ir kitų gyvenimų griovėju. Perhanas randa meilę, dėl kurios gali pasikarti, bet tai nieko nepakeis – merginos tėvai dukros jam neatiduoda, nes jis jiems – skurdžius. Tada Perhanas susimeta su turtingu čigonu ir išvyksta pinigų savo svajonei (sesers gydymui ir mylimajai) užsidirbti į Italiją.

Tokio siužeto linijos kaip linijos. Ne stebuklas. Nes tai, kad čigonas anksčiau ar vėliau apgauna čigoną, nenustebina. Didelis kino stebuklas yra tai, kas sukasi apie siužetą, kaip jis parodomas, charakteriai, personažai, dialogai, emocijos ir už širdies griebianti muzika. Čigonų pasaulis vakariečiui atrodo visiška egzotika, su neįtikėtina tvarka, tradicijomis, požiūriu į kasdienybę. Tokios scenos kaip žąsį pešantis ir cigaretės dūmus per ausis leidžiantis vyras, ant kablio pakabinantis savo žmoną, namo-„dėžutės” nuo pamatų nukėlimas, vestuvių puota su lauke išstatytais stalais ir iš dangaus krintančiomis snaigėmis yra neįtikėtinai užburiančios. O scenos su kalakutu ir Perhamu (kurį vaidina jau amžinatilsin nuėjęs Davoras Dujmovicus) yra visiškas kosmosas. Ir tokių epizodų, kurių visumai aprėpti reikia ne vienos peržiūros, čia ne viena ir ne dvi.

Ne kartą sau pasakai, kad tiek aktoriai, tiek režisierius čia nėra sveiko proto. Komizmą kitame žingsnyje keičia tragizmas. Purviną kasdienybę – ritualinė magija: pavasario sutiktuvių šventė upėje sava sakraline atmosfera, skambant Gorano Bregovičiaus „Edelrezi”, užima kvapą, net žiūrint kelintą kartą.

Antroji filmo pusė, vaizduojanti Perhano gyvenimą Italijoje, kiek praranda tabore siautusią gaivališką, kupiną aistrų atmosferą ir labiau susikoncentruoja ties ne tokiu įdomiu čigono-vagies stereotipu. Bet tai ne ilgam – kino magija netrunka grįžti. Ne veltui filmo pradžioje sakoma, kad pats Dievas nesugebėjo su čigonais susitvarkyti. Taip atrodo, kad ir Kusturica su visa kūrybine grupe nesugebėjo filmo eigos pasukti prieš čigonišką laisvės dvasią, nesugebėjo priversti savo aktorių daryti nečigoniškus dalykus, todėl „Čigonų laikas” yra tik čigonų, o tau suteikta tik išskirtinė galimybė su tuo laiku susipažinti.

Apie „Čigonų laiką” negali parašyti, kad tai filmas, per kurį gyvūnai nenukentėjo, per kurį nepilnamečiai nerūkė, kad jis daro pasaulį geresniu, bet tai yra Kinas, iš didžiosios K, koks užgimsta labai retai ir nepamatę jo, daug prarasi.

PS. Ir susiraskite, kad ir nekokios kokybės pilną filmo versiją, nebijokite, 300 minučių neprailgs, nes festivalinės, dvigubai trumpesnės versijos, nors ir atnešusios Emirui Kanuose prizą už geriausią režisūrą, neužteks ir kitaip prarasite dvigubai tiek gero Kino.