GERIAUSI 2020-ųjų FILMAI

Keistoki buvo tai metai pasauliui. Taip pat ir kino pasauliui. Daug nukeltų premjerų, atidėtų filmavimų, festivalių su apkarpytais repertuarais, uždarytų kino teatrų… Gal tai ir lėmė, kad iš visų per metus matytų filmų negaliu išrinkti to vieno, kurį, kaip anksčiau, galėčiau pristatyti – štai tas, pats pačiausias. Gal taip todėl, kad nei vienas neprilygsta triskart pažiūrėtam „Čigonų laikui“. Gal. Tad šįkart sąrašo eiliškumas veik atsitiktinis ir nieko nereiškiantis. Turiningo žiūrėjimo.

Nepaprastam žiūrovui

HIDDEN AWAY / Volevo nascondermi (2020)
Apie dailininką Antonio Ligabue. Bet nebūtina jį žinoti ar mėgti. Sėkmingai galima žiūrėti kaip išgalvotą istoriją, kurioje viskas stulbina; režisūra, operatoriaus darbas, istorija ir neįtikėtina pagrindinio herojaus vaidyba, už kurią aktorius Elio Germano jau įvertintas ne vienu apdovanojimu, būtų mano valia, atimčiau iš Mikkelseno Europos kino apdovanojimą ir atiduočiau Germano, nes palyginus su pastaruoju Mikkelsenas nieko ten iš vis nevaidino.

DRIVEWAYS (2019)
Gražus, jautrus ir šiltas filmas apie labai jauną, tik pradedantį savo gyvenimo kelią, ir jau labai seną, einantį link gyvenimo pabaigos, apie jų užsimezgusią draugystę, jos vystymąsi ir tą visiškai skirtingą pasaulio supratimą. Filmą simboliškai pastiprina ir tai, kad  stiprų vaidmenį atlikęs Brianas Dennehy šiemet iškeliavo Anaplilin.

UNE FILLE FACILE / An Easy Girl (2019)
Labai vizualiai (ypač, matyt, vyrams) gražus filmas apie vieną vasarą ir jauno žmogaus pirmuosius bandymus eiti suaugusiųjų keliais. Tuo primenantis „Call Me by Your Name“ – galėtų net būti šio savotiška temine tąsa, tik iš moteriškosios (ne homoseksualios) perspektyvos.

A VIDA INVISIVEL / Nematomas gyvenimas / Invisible Life (2019)
Braziliška ir puritoniška dviejų seserų istorija, su neišipildžiusiomis svajomis, troškimais ir viena kitos praradimu. Tokia visiškai įtikinama ir tuo pačiu lotyniškai fatališka, su nuostabia režisūra, garso takeliu ir vaidyba.

KRISTAUS KŪNAS / Corpus Christi / Boże Ciało (2019)

BANGOS / Waves (2019)
Nuostabaus vizualumo drama, kurią būtina pamatyti. Apie gyvenimišką nepastovumą, banguotumą, apie tą „ne visada taip bus“ jausmą, tinkantį ir dideliems pasiekimams ir skaudiems praradimams.

SAINT FRANCES (2019)
Lengvai komiška socialinė drama apie jauną merginą, įsidarbinusią aukle ir tuo pačiu sužinančią, kad pati laukiasi kūdikio. Toks šviesus ir šiltas epizodų iš gyvenimo rinkinys, kuris po visko palieka gerą jausmą.

DOGS DON’T WEAR PANTS / Koirat eivät käytä housuja (2019)
Labai kokybiškas, nepaviršutiniškas suomiškas produktas apie bandymą išlikti šiame pasaulyje. Tai, pasirodo, gali padėti padaryti dominantė ir bdsm.

MIDSOMMAR (2019)
Pamatytas tik šiemet po daugkartinio atidėliojimo. Kiek per ilgas (jau nekalbant apie režisierinę, dar ilgesnę, versiją) ir nuspėjamo siužeto – panašūs siaubiakai viską jau ta tema yra parodę. Bet čia viską atperka nuostabi Ari Aster režisūra, operatoriaus darbas, dėmesys aktoriams, ypatingas spalvingumas – iš viso filmo norisi pasidaryti ne vieno kadro nuotrauką. O ir pagirtina, kad scenarijus nėra iš tų, kurie viską žiūrovui sukramto – čia netrūksta vietų, kur tenka pačiam pasidaryti priežastines išvadas.

BABYTEETH (2019)

Ne viską šiame filme paprasta priimti, ypač iš pradžių, kai sudėtinga suvokti visų rodomų keistumų ir nukrypimų priežastį. Bet stipri pabaiga viską sustato į savo vietas. Tad jokiu  būdu nemeskite anksčiau laiko.

ADVANTAGES OF TRAVELLING BY TRAIN / Ventajas de viajar en tren (2019)
Filmas atkreipė dėmesį, kai buvo nominuotas Europos kino apdovanojimams kaip geriausia komedija. Bet nusijuokti per filmą nei kartą neteko, nes tai labiau absurdo drama, kuri po vidutiniškos pirmosios filmo dalies virsta prikaustančiu iškrypėlišku psichologiniu trileriu, papasakotu „Amelijos iš Monmartro“ šilta stilistika. Žiūralas tikrai ne kiekvienam, bet visokių keistumų mėgėjai neturėtų nusivilti.

PREMATURE (2019)

Muzikalus, romantiškas, labai subtiliai erotiškas ir gyvenimiškai dramatiškas filmas. Čia matome tas pačias senas meilės, nėštumo, sekso, juodaodžių diskriminacijos, santykių temas, bet viskas taip organiškai, intymiai nufilmuota, surežisuota, sumontuota, kad visuma palietė labiau, nei kiti panašaus turinio žiūralai.

ONE CUT OF THE DEAD / Kamera wo tomeruna! (2017)
Pats seniausias šiame sąraše filmas, išspaudęs  ne vieną juoko ašarą. Tik neskubėkite išjungti, nes pirmasis pusvalandis yra visiškai nesėkminga zombiška b-kino tragedija, bet taip ir turi būti. Kodėl – paaiškina antroji filmo dalis, po kurios vėl norėsis pažiūrėti nuo pradžių ir tą nesėkmingąją.

THE TWENTIETH CENTURY (2019)
Nesu tikras, ar šį filmą galima vadinti geriausiu, bet jis tikrai nėra įprastas ir todėl, matyt, ilgiau lieka smegenyse. Tai toks kičinis kerginys iš „Metropolis“ laikus menančių dekoracijų, Monty Python’ų skečinio siurrealizmo ir kažkokios nacistinės distopijos, vykstančios Kanadoje. Kūrėjai kiek visą filmą blaškosi tarp juodo humoro ir perspausto absurdo, o tai sukuria žiūrovui reagavimo neapsisprendimo jausmą. Yra čia ir daugiau, ką prikišti, bet tai kitoks kinas, todėl jį tikrai verta pabandyti.

SOUND OF METAL (2019)
Manau, visi melomanai yra girdėję apie muzikantus, kurie baigia apkursti ir todėl nutraukia aktyvią muzikinę veiklą, ne vienas turbūt matė ir „It’s All Gone Pete Tong“. „Sound of metal“ eksploatuoją tą žinomos žvaigždės apkurtimo temą, rodo, kaip vienos juslės netekimas leidžia atrasti kitas gyvenimo puses. Gan paprastas ir nuspėjamas siužetas, bet filmas pozityvus, bandantis užkabinti svarbiausius gyvenimo dalykus ir pagirtinai nušlifuotas garso režisieriaus, sugebėjusio perteikti pagrindinio herojaus pasaulio kurtumą.

1917 (2019)
Filmo techninė pusė yra tai, dėl ko filmą norisi žiūrėti, ir kas pakiša jam koją – visą laiką labiau bandai įsivaizduoti, kas vyksta už kadro ir kur galėtų būti montažo vieta. Bet kokiu atveju, stipri pramoga.

TO THE ENDS OF THE EARTH / Tabi no owari sekai no hajimari (2019)
Japono Kiyoshi’o Kurosawa’o antiboratiška, rytietiškai meditatyvi drama apie japonę žurnalistę, fiksuojančią Uzbekistano gyvenimą.

UNDINĖ / Undine (2020)

KAJILLIONAIRE (2020)
Naujas Miranda’os July („Me and You and Everyone We Know“) darbas eina serialo „Shameless“ fabulos pėdomis (nemačiusiems minėto serialo gali patikti dar labiau, nei mačiusiems), bet nenusirita vien iki pramoginio žiūralo. Ir Evan Rachel Wood čia nepakartojama.

LA LLORONA (2019)
Atmosferinis filmas apie genocidą vykdžiusį diktatorių, kurį persekioti imasi praeities dvasios. Toks besiprašantis priskirti prie siaubo žanro, bet net atėmus visus paranormalumus, filmas įstringa ilgam.

Paprastam žiūrovui

DAR PO VIENĄ / Another Round / Druk (2020)

THE PEANUT BUTTER FALCON (2019)
Gražus, paprastas, komiškas ir rimtas, visai šeimai pritaikytas nuotykinis kelio filmas, kurio pabaigoje vaikiška svajonė virsta realybe ir skausmu. Dvi holivudinės įžymybės, Shia LaBeouf ir Dakota Johnson, rodo, kad filmas siekė paimti kuo didesnę auditoriją. Bet šis tandemas lieka nublankęs prieš Dauno sindromu sergantį ir tokį vaidinantį (ar tiesiog esantį savimi) Zack’ą Gottsagen’ą, kuris filmą netikėtai paverčia ne tik į pramogą, bet ir į tolerancijos ugdymo valandą. Atskirų aplodismentų verta ir vizualinė filmo pusė – nuostabių vaizdų, scenų čia netrūksta.

END OF SENTENCE (2019)

Metų kelio filmas.

VIVARIUM (2019)

Siurrealistiška originali alegorija gegutės tematika.

PALM SPRINGS (2020)
Šiuolaikiška ir komiška „Švilpiko dienos“ versija jaunesniam žiūrovui ir ne tik.

FIRST COW (2019)
Žiūrimas ir rekomenduotinas, bet po tiek visur matomų liaupsių tikėjusi kažko įspūdingesnio. O čia tiesiog kiek įmantresnis ir vyriškesnis „Šokoladas“.

Dokumentika

THEY SHALL NOT GROW OLD (2018)
Kai po šio grynuolio žiūri vizualųjį „1917“, pastarasis atrodo nulaižyta pramogėlė prieš tikrąją dokumentiką. „They shall not grow old“, kurį režisavo seras Peteris Jacksonas, skirtas Pirmojo pasaulinio karo šimtmečiui. Autentiška medžiaga, nuotraukos ir vaizdo kadrai, nuspalvinti ir panaudojant naujausią techniką paversti į detalius 2D ir 3D kadrus. Ekrane nuo pradžių iki pabaigos matome tų sušiuolaikintų vaizdų koliažą, kuriam į pagalbą ateina karą išgyvenusiųjų užkadrinis pasakojimas. Tos dvi dedamosios veikia iki kaulų smegenų, nuo juoko iki siaubo ašarų. Filmas visiškai nenuspėjamas siužetu, kuris nors ir chronologiškas, nuo karių verbavimo iki jų grįžimo iš karo, bet apimamos temos nėra standartinės – čia pasakojama ne apie taktikas, strategijas, pasižymėjusius veteranus, o apie kareivių virtuvę, sužinome tiek pikantiškų dalykų – apie karių išvietes, gaunamą alų, cigaretes, žaidimus, tiek baisingų – prie kojų priaugusių batų, nutrauktų galūnių kare, kuriame dalyvauja dar nė aštuoniolikos neturintys vaikai. Tai filmas, kurį būtina pamatyti tiek dėl informatyvumo, tiek dėl sukrėtimo, tiek dėl supratimo, kokie laimingi yra karo nepatyrę.

TOTALLY UNDER CONTROL (2020)
Dokumentinis apie COVID-19 JAV, kurį pamatyti primygtinai rekomenduoju. Kadrai ne iš reanimacinių palatų ar sergančiųjų lūpų, o iš Trumpo, kitų politikų ir tiriamosios žurnalistikos atstovų. Kai čia jau veik metai keiki Verygą ir jo sprendimus, tai svetimos bėdos ir kasdienybė tau mažai rūpi, o pasirodo tuo metu galingiausioje pasaulio valstybėje kovos su koronavirusu vyko ne mažiau problematiškiau, negu pas mus. Trumpo kasdien kintanti retorika ir sau skirta panegirika, šimtmečiais nutolusi nuo realiosios situacijos, užkulisiniai žaidimai, sunkiai leidžiantys suvokti galimą korupcijos ir visuomenės kvailinimo mąstą, melagingi pareiškimai, juodoji politikos viešųjų ryšių mašina, klaikus biurokratijos veikimas, karštligiški valdžios veiksmai suvokus, kad savaime virusas nepranyks ir taip toliau. Žodžiu, čia visa tai, ką matėme ir pas mus, tik su daug didesniais mastais, su daugiau mirčių. O greta nevaldomos suirutės matome kontrastą – vaizdus iš disciplinuotos Pietų Korėjos, kur 51 milijonas gyventojų gyvena visai kitokia nuotaika ir ramybe. Taip, galima filmą kritikuoti už gan vienpusišką požiūrį į Trumpą, už skubą filme rodomus faktus pateikti dar prieš rinkimus, bet reikia sutikti, kad pateikti faktai kalba už save, net jeigu tarp viso to ir buvo specialiai praleisti teigiami dalykai.

DAVID BYRNE’S AMERICAN UTOPIA (2020)
Taip, tai Davido Byrne’o koncertas, surežisuotas žymiojo Spike Lee (kurio šiemet pasirodęs „Da 5 Bloods“ taip pat vertas dėmesio) ir parodytas gyvai Niujorko Brodvėjaus teatre. Nuostabus minimalistinis šou, kuriame veik septyniasdešimties Talking Heads lyderis parodo neįtikėtiną šoumeno ir atlikėjo veidą. Žinoma, vyšnia ant torto buvo „Road to Nowhere“, kuri pakelia nuo kėdės net žiūrovus namie.

DIEGO MARADONA (2019)
Taip simboliškai šiandien atrodo tas prieš tris mėnesius rašytas tekstas, bet tebūnie čia jis: „Apie dar gyvą asmenybę, įsirašiusią į sporto istorijos legendų sąrašą. Filmas, sudarytas iš daug archyvinių kadrų, nuosekliai pasakoja Diego kelią į šlovę ir nuopuolį. Nebūtina būti futbolo aistruoliu, kad tas kelias suintriguotų ir gan dramatiškai susižiūrėtų ekrane. Nežinantiems Maradonos biografijos bus filmą žiūrėti net dar įdomiau. O yra čia ne tik sporto, bet ir politikos, italų mafijos kamoros, Neapolio atmosferos ir narkotikų, kaip ir priklauso pas tikrą žvaigždę. Kiek pritrūko paskutiniųjų Diego gyvenimo dešimtmečių, bet visumoje legendos gyvenimo esminiai momentai puikiai atskleisti.“ 

WILD WILD COUNTRY (2018)
Čia mini-serialas, bet gerai, kad jis toks, nes po kiekvienos valandos prireikia įkvėpti oro ir suvirškinti informaciją ir supratimą, kad tas rodomas neįtikėtinas kriminalinis trileris vyko iš tiesių.

Serialiniai reikalai

SMALL AXE (2020)
Penki tematiškai susiję Steve’o McQueen’o režisuoti filmai neturi tarpusavyje susikertančių siužetinių linijų, tad kiekvienas gali būti žiūrimas atskirai. Kiekvienas spinduliuoja atskirą jausmą, iš kurių man labiausias liko muzikinis „Lovers Rock“ – toks be ryškaus siužeto, tiesiog vieno vakarėlio veidas, kuriame regis ir dub ir kamera, slystanti vakarėlio dalyvių kūnais.

RAISED BY WOLVES (2020– )

FLEABAG (2016–2019)
Šiemet rasta ir veik vienu prisėdimu suvalgyta, neįtikėtinai gyva ir juokinga komedija apie ekscentrišką merginą. Phoebe Waller-Bridge tapo tikru atradimu, moteriškuoju Louis C.K.

THE QUEEN’S GAMBIT (2020) 

THE UNDOING (2020)
Galima surasti razinų šiame mini-seriale, bet nepaneigsi, kad surinktas aktorių kolektyvas (Nicole Kidman, Hugh Grant, Donald Sutherland) ryškus ir visi atrodo lyg savo geriausiuose metuose. O ir siužetas intriguojantis bei prašantis vis naujos serijos. Ir, žinoma, Susanne Bier visų serijų režisieriaus kėdėje, prideda savo šarmo.

AFTER LIFE (2019-)

Dar vienas Ricky Gervais produktas, toks iš serijos, kur tik juodas humoras leidžia išgyventi šiame pasaulyje nenusižudžius.

THE NEW POPE (2019)

THE MANDALORIAN (2019– )
Galiu sutikti su nuomone, kad iš esmės istorijos vystymas čia stovi vietoje, o mandalorianas kaip Robokopas, kišenėje pasitalpinęs pliušinį žaislą, tik keliauja iš vienos planetos į kitą ir, kad tai gali tęstis be galo be krašto. Bet būtent todėl man šis serialas ir patinka – kad kiekvienoje serijoje gauni naują pasaulį, naują fantaziją, naują aplinką ir po dviejų sezonų tai nenusibodo.

Geriausi 2019-ųjų fimai

3 komentarai apie “GERIAUSI 2020-ųjų FILMAI

  1. Teks gerai pasinagrinėti, nes pandemijos metai netapo nei daugiau pažiūrėtų filmų, nei daugiau paskaitytų knygų metais. Bežiūrint pavadinimus tik atsigamino keli ne patys karščiausi šiemet matyti filmai, kurie užstrigo, bet čia lyg ir nebuvo paminėti (niekada): The Tale https://www.imdb.com/title/tt4015500/?ref_=vp_back The Miseducation of Cameron Post https://www.imdb.com/title/tt6257174/?ref_=tt_urv Marriage Story https://www.imdb.com/title/tt7653254/?ref_=vp_back Eiliškumas neatsitiktinis.

    1. Tale ir Marriage matyti. The Tale seniau, ne šiemet. Dėl Marriage svarsčiau, įsivertinęs gerai, bet niekaip neatgaminau, kas ten buvo labai labai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.