I want to breathe in all the ashes of the books they tried to burn. I want to feel the pages in my skin and understand the words.

Melancholiškas muzikos albumas visad yra geriau negu linksmas muzikos albumas. Gi kiek čia to džiugesio įgali pakelti mūsų lietaus šalies natūros? Tad tokie skambantys dalykėliai kaip Dan Mangan + Blacksmith „Club Meds” visad laukiami išskėstomis rankomis. Žinoma, toks įrašas prieš penkiolika metų būtų palikęs gilesnį įspaudą mano kasdienybėje, tačiau kartas po karto „Club Meds” pėdsakas mano ausų būgneliuose tik ryškėja.

Daug ką melomanai girdi šitame indie folk (Dan Mangan) + indie rock (Blacksmith) albume: nuo Peter Gabriel iki Radiohead jaunystėje, o man jis nuolat sueina lyg Interpol būtų padarę bendrą projektą su Dave Matthews ir DeVotchKa.

„Club Meds” kartais pastato nepramušamą muzikos užtvarą („Mouthpiece”, „Forgetery”), o kartais nusirengia iki paskutiniųjų baltinių ir verkia lyg per laidotuves („War Spoils”, „XVI” ar gedulingomis triūbomis papuoštas „New Skies”). Vietomis atrodo, kad balsai nedraugauja su muzikiniu fonu, lyg muzikuojantys norėtų pasirodyti esą įmantresni už dainuojantįjį, bet man taip tik dar įdomiau – galima nuduoti, jog klausau rokavą mash-up‘ą. Beje, vokalinės partijos, ypač, kai įsijungia pritariamasis choras skamba labai stipriai ir pakiliai. Tik tokių energingų takelių, kaip „Mouthpiece” galėtų būti daug daugiau. O apskritai „Cub Meds” su sava po/prieškario lyrika ir tokia pačia atmosfera, šiandien skamba ypač aktualiai.

The DAZE is the WAR and the WAR is the GAME and the GAME is a FIX and the FIX is the DAZE and the DAZE is the WAR and the WAR is the GAME and the GAME is a FIX and the FIX is the DAZE.

https://www.youtube.com/watch?v=VA3ZHqRi3U0