Jeigu šitą post-roko grupę atvežtų į Lietuvą, tai matyt susirinktų didelis būrys gerbėjų. Na, kokie dvylika-keturiolika, ir tarp jų aš su užmerktomis akimis.
Norėčiau, kad pradėtų groti nuo „Solen Har Forblindat Mig“: tada aš, ištiesęs į šonus rankas, sukčiausi saulėtoje vešlioje pievoje, o saulės spinduliai ir ramunių žiedai kristų iš dangaus ant manęs ir šnabždėtų ne „myli-nemyli“, o „skęs skęsk skęsk … manyje…“, o aš ir skęsčiau…

Tas stebuklingas žodis Švedija, iš kurios tikrai nesitikėjau instrumentinio post-roko. Dorena ir šių metų albumas „Holofon“, kuriame septyni vienas už kitą gražesni kūriniai, ir tarp jų gražiausias „I Huset Jag Vaxte Upp“, kurio gitaros akordai pradžioje skamba lyg tuoj tuoj Chris Isaak uždainuos „Wicked Game”.
Penketukas žmogėnų daro mistifikaciją iš piano, violončelės, elektrinės gitaros, boso, mušamųjų ir vokalinių improvizacijų. Tačiau jokio dainavimo – ir gerai, nes jis tik trukdytų. Kaip ir priklauso tokiam stiliui, „Holofon“ turi pakankamai šalčio ir tamsos, bet albumas užkliuvo už ausų dėl ypatingos šilumos ir šviesos kūrinių pradžiose. Tokios muzikinės vaikystės pasakos seniai neteko klausyti.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=RSmF5Tbiynw&feature=related

Till vaning tretton (live – part one)

httpvh://www.youtube.com/watch?v=HMe25DYZNmo&feature=related

Till vaning tretton (live – part two)

[youtube a2h21UEQuQc]

I huset jag växte upp (live)

Kaži, ar kam įdomu, kad kovą „Dorena“ turės penkis koncertus kaimyninėje Lenkijoje ir CD galima įsigyti vos už 10 eurų iš grupės Myspace?