Įspūdžiai iš O. Koršunovo premjeros „KATEDRA“

Lapkričio mėnesį vykusį nacionalinės dramaturgijos festivalį „Versmė“ vainikavo Justino Marcinkevičiaus pjesės „Katedra“ pastatymo premjera Nacionalinio teatro scenoje. Prieš vertinant spektaklio meninę pusę, norisi pasidžiaugti naujais teatro rinkodariniais sprendimais – galimybe kiekvienam teatro mylėtojui tapti lietuviškos pjesės pastatymo rėmėju, nusiperkant brangesnius bilietus. Šūkiu „Norint prisidėti prie spektaklio statymo nereikia turėti milijono“ teatras demonstruoja kūrybingus spektaklio biudžeto išteklių papildymo būdus.

Visais laikais menas pats save neišsilaikė, buvo priklausomas nuo mecenatų, rėmėjų malonės, valstybės finansavimo, fondų ir pan. Teatro sprendimas kreiptis į eilinį žmogų, siūlant jam tapti spektaklio rėmėju, manau, yra dalis pačio spektaklio idėjos – sumanymo, kuris ir kalba apie tai, kaip, bet kurios srities menininkas visą gyvenimą yra priklausomas nuo „ponų“, remiančių knygos išleidimą, spektaklio pastatymą, kostiumų kolekcijų pristatymus, „ponų“, užsakančių muziką, nurodančių kūrinio kryptį ir pabaigimo terminą. Atrodo, jog menininko profesija yra laisviausia, mažiausiai suvaržyta, bet viskas iš tiesų yra kur kas sudėtingiau. Pačiai dažnai tenka atstovauti „ponų“ pusę, tad žinau, į kokius kompromisus kartais tenka leistis kūrėjams, kad užsidirbtų kasdienei duonai. Tai buvo viena iš „Katedros“ temų, bet ne vienintelė.

Sekant Oskaro Koršunovo kūrybinį kelią, galima pastebėti tam tikrą lūžį. Vieni kritikai jį įžvelgia „Hamleto“ pastatyme, o mano akimis tas lūžis įvyko jau spektaklyje „Kelionė į Damaską“ (pagal Augusto Strindbergo pjesę). Kiek pamenu, labai daug kas nusivylė šiuo spektakliu, bet man tai nesukėlė jokios nuostabos. Koršunovas tąkart nesistengė niekam patikti, nieko nustebinti, uostamiestyje su Klaipėdos dramos teatro aktoriais jis pastatė spektaklį apie tai, kas jam pačiam atrodė aktualu ir svarbu – apie žmogaus ir menininko brandą, laikotarpį, kuris užduoda esminius egzistencijos klausimus. Man atrodė, kad šis spektaklis buvo statomas ne publikai, o pačiam sau. Spektakliai „ Kelionė į Damaską“ ir „Katedra“ yra apie tą patį – apie menininką, apie jo būties įprasminimą. Menininkas save įprasmina per kūrybą. Ko vertas menininkas, jo talentas, jei neatsiras rėmėjų, kurių malonės dėka jis galės statyti savo „Katedras“? Ko vertos „Katedros“, jei nebus tų, kas jomis gėrėsis, kas sugebės įvertinti, suprast jų grožį? Tai amžina menininko dilema, kuria prasideda kiekviena diena, kiekvienas naujas kūrinys.

J. Marcinkevičius „Katedra“ – tai garsiojo architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus istorija. Pjesėje apmąstomas Lietuvos valstybės susidarymo ir suvienijimo etapas, architekto kūrėjo ir tarnavimo bažnyčiai santykis. Akivaizdu, jog režisierius labiau susikoncentravo į tai, kas jam pačiam aktualu – į Lauryno kaip menininko, maištininko temą. Lietuviškumo, meilės istorijos su Ieva-Terese temos nustumiamos į antrą planą.

Po studijų iš Italijos grįžęs Laurynas dega idėja atstatyti sudegusią Katedrą, nors vyskupui Masalskiui labiau rūpi jo rūmų statybos nei šventovė Dievui. Draugai tyčiojasi iš jaunojo architekto, kad šis tėra vyskupo pakalikas, kad gyvena, studijuoja, kuria iš jo malonės. Laurynas supykęs svarsto: o kuris iš jo draugų neturi pono, gi visi kažkam tarnauja. Pamažu spektaklyje auginama įtampa virsta į maištą prieš vyskupą, kuriam turi tarnauti, prieš mylimąja Ievą, kuri nelaukė šio grįžtančio iš mokslų, prieš draugus, kurie jo nesupranta, prieš aklą smuikininką, kuris už jokius pinigus šiam neparduoda savo „Griūšės“, o galiausia – prieš patį save…

Raktinės spektaklio tezės: „Didis menininkas visada yra vienas. Nuo pat pradžios iki pabaigos. Ir niekas jo neklausia ar jis yra laimingas“, „Talentas – tai maištas. Kad atrastum tiesą, pirmiau turi sugriauti senąjį save“, „Talentas visuomet tarnauja ponui“ ir t.t..

Stebint šį spektaklį dažnai užplūsdavo deja vu jausmas, kad šita scena jau matyta, šitie žodžiai jau girdėti, ana scenografinė konstrukcija jau kažkur buvo panaudota ir tik spektakliui einant į pabaigą supratau, kad režisierius specialiai paliko šiuos ženklus savo kūrybos sekėjams. Jo „Katedra“ – tai visų buvusių spektaklių, visos jo kūrybos koliažas Marcinkevičiaus pjesės fone, pjesės, kurios „stogą“ laiko kolonos – visi iki šiol sukurti spektakliai, o altorius – menininko tikėjimo simbolis.

Spektaklis be galo vizualus. Vytauto Narbuto kurta scenografija šįkart buvo labiau nei įspūdinga, ji – fantastiška. Scenoje kabančios geležinės grandinės, apšvietimo ir režisieriaus stebuklingos lazdelės mostelėjimu virsdavo katedros kolonomis, švytinčiais prabangiais kandeliabrais, kartuvėmis, bokštais, o scenos gilumoje ore kybantys akmenys atrodo lyg sugriautos Katedros liekanos, pasklidusios po kosmoso erdves.


Vizualumą paryškino ir Sandros Straukaitės kurti kostiumai. Prieš spektaklį nebuvau atkreipusi dėmesį į tai, (nes Straukaitė nerėkia taip garsiai kaip Jagelavičiūtė apie savo kiekvieną pirštelio krustelėjimą), bet pamačius pirmus aktorius iš karto atpažinau Sandros „užtrauktukinį“ braižą. Stilizuoti senoviniai kostiumai su šiuolaikiniais metalo spalvos užtrauktukais puikiai derėjo su scenoje kabančiomis grandinėmis ir šia maža, vos pastebima detale dizainerė uždėjo ne tik savo antspaudą, bet kartu pademonstravo, kaip galima stilingai, neperlenkiant lazdos, sukurti pjesės laikmetį atitinkantį įspūdingą kostiumą. Tiek vyriškų herojų kostiumai, tiek vienuolių abitai iki detalių dvelkia stilingumu, originalumu. Iš pradžių kiek kėlė nuostabą peršviečiamas, erotiškas vienuolės Teresės abitas, subtiliai pridengiantis gražuolės aktorės Tomos Vaškevičiūtės kojas, bet vėliau suvokiau tokio sumanymo priežastį. Jei šiais metais Sandra negaus auksinio teatro kryžiaus už kostiumų kūrimą „Katedrai“, stipriai suabejosiu savo estetikos suvokimu, nors greičiau tų, kurie nuspręstų kitaip.

Pagrindinį Lauryno vaidmenį režisierius patikėjo jaunajam Mariui Repšiui. Sprendimas – labiau nei netikėtas. „Išvaryme“ Marius vaidino budulišką Vandalą, šįkart režisierius, jam patikėdamas garsaus architekto, idealisto, menininko Lauryno Gucevičiaus vaidmenį, tarsi demonstruoja savo kaip režisieriaus galią, nesivadovauja klišėmis ir leidžia aktoriui atsiskleisti visiškai kitokiame amplua – vietoj vandalo matome išsilavinusį, idėjomis degantį talentingą jauną architektą, vėliau – maištininką, dar vėliau – savose idėjose, pašaukime pasimetusį menininką. Marius Repšys režisieriaus pasitikėjimą atperka, nors dar ne šimtu procentų, tačiau parodo, jog turi potencialo.
Diena anksčiau vykusioje „Katedros“ premjeroje vyskupo Masalskio, Lauryno mecenato, vaidmenį atliko Dainius Gavenonis. Man teko matyti versiją su dubleriu Vytautu Anužiu. Nežinau, kaip tą patį vaidmenį atlieka Gavenonis, bet tikrai netikiu, kad geriau nei Anužis, kuris geba būti velnias ir dievas viename asmenyje. Kai iš sakyklos rėžė skambų pamokslą architektui, sulygindamas jauną menininką su žemės dulkėmis, kūnas ėjo pagaugais nuo aktoriaus įtaigos, charizmos, profesionalumo, iškalbingumo.
„Katedros“ aktorių sudėtyje šįkart matome gan mažai O. Koršunovo buvusios trupės aktorių (tik D. Meškauskas ir D.Gavenonis), veik visi aktoriai – dabartinė Nacionalinio teatro trupė. Kiek nejauku, o kartu ir juokinga, kad pagrindinius vaidmenis atlieka beveik vien jaunimas, o „masovkėje“ iš po kostiumų ir grimo vos atpažįsti vieną kitą vyresniosios kartos nacionalinio teatro žvaigždę (tokius kaip Saulius Balandis, Adrija Čepaitė ir kt.). Tikriausiai taip Koršunovas jaukinasi po truputį namais tampantį Nacionalinį dramos teatrą su visu aktorių palikimu.


Dar norisi atkreipti dėmesį į spektaklio garsinę pusę: muzikinis A. Jasenkos takelis neblogas (ypač Sauliaus Bareikio gyvai atliekamos smuiko partijos ir „Griūšės“ daina), tačiau muzika dažnokai užgoždavo aktorių tekstinę dalį. Reikia manyti, jog tai – premjerinių nesklandumų dalis, kurie vėliau bus pakoreguoti.

Reziume – spektaklis labai žiūroviškas, nors ir paliekantis dviprasmišką įspūdį. Kulminacija su vaikučiu buvo visiškai nekoršunoviška, bet man šįkart toks buvo visas spektaklis. Didingas, vizualus, lengvai žiūrimas, labiau režisūrinis nei aktorinis, manau, ne vienai jautriai būtybei sukelsiantis vidinį dvasinį pakylėjimą, euforiją, gal net patriotinius jausmus, bet kartu paliks žiūrovą nežinioje. „Katedra“ pateikia daug minčių apie menininką, žmogų, jo paskirtį, tarnystę, talentą, tiesos ieškojimus, bet viskas taip ir lieka tezių, klausimų forma. Žinau, ką režisierius atsakytų man į šitą pastebėjimą – kad “Katedrą“ pirmiausia reikia atstatyti savyje, o ne laukti, kol kažkas kitas ją suprojektuos ir pastatys prieš tavo nosį. Gal jis ir teisus, bet bėda ar laimė tame, kad manyje jos niekas ir nesugriovė. Tai ką po spektaklio turiu „atstatyti“ aš..?
Bet kokiu atveju, spektaklis tikrai rekomenduotinas.

Nuotraukos: D.Matvejevo

23 komentarai apie “Įspūdžiai iš O. Koršunovo premjeros „KATEDRA“

  1. Labai sausai skamba-spektaklis rekomenduotinas. Retai stoju po spektaklio ar koncerto. Šį kartą lyg kas mane išmetė iš kėdės. Taip, gal aš per jautriai žiūriu, bet išėjau pagerbta režisieriaus ir visų, kas statė spektaklį. Scenografija pribloškė. Bravo. Pasijutau lyg esanti flamandų paveikslo viduryje. Ir dėl scenografijos, ir dėl rūbų. Esu sužavėta Straukaitės, Narbuto ir šviesų meistro darbais. Tik vienas dalykas užkliuvo. Per jaunas Laurynas. Puikus aktorius. Jo sakomi tekstai, balso tembras, judesiai-viskas gerai, bet pats aktorius yra per jaunas tokiam vaidmeniui. Suprantu, kad toks režisieriaus sumanymas, bet norėjau brandesnio vyro tame vaidmenyje. Genialiai suvaidino Bareikis. A propos-KELIAS Į DAMASKĄ vienas geriausių Koršunovo spektaklių. Matyt, Koršunovas man patinka tas tikrasis.

    1. bet aš rašiau „TIKRAI rekomenduotinas“, gal tai kiek pagerina rekomendacijos skambesį ? :))

    2. na va, ir aš pagaliau pamačiau Koršunovo Katedrą… ko labiausiai bijojau, taip ir įvyko – bijojau, kad Koršunovo grubumas nesugadintų Marcinkevičiaus švelnumo… grubumas tinka „Išvaryme“… tačiau dabar apie tai nesiplėsiu. tikrai, labiausiai patiko Saulius Bareikis – aklas smuikininkas, ir JO rauda… ir dabar, rašant, plyšta širdis… mano liemuo peiliais subadytas… Laurynas – Marius tikresnis pirmoje dalyje, o antroje – girdejosi „beriamas“ tekstas, bet visumoje – saunuolis, nors labiau gal butu tikes Ainis Storpirstis. truko svorio Mariui, truko. bet man patiko jo paprastumas, nors ir virto retkarciais prastumu… ir pagaliau valio scenografijai ir rubams – jei labai tarpusavy derejo. scenografija – fantastiskai pavykusi… neatsimenu, ar geresne esu maciusi. aciuuu didiems menininkams, kurusiems scenografija.

  2. Uf, kiek nesąmoningų, nelogiškų ir neišmanėliškų vietų tekste… Vargina toks skaitymas.

  3. Jurga, jūs juokaujat… muzika šiame spektaklyje ypatingai gera… o ne „neblogas garso takelis“… vis tik čia ne tik garso takelis, čia girdėti muzikinis sprendimas, tikslus ir labai sitpriai veikaintis žiūrovą… niekaip nesuprantu, ar nesigirdėjo Jums?.. jei šiame spektaklyje ne A. Jasenkos muzika, nebūtu tokio galingo provežio ir vizualiajai pusei ir aktoriniams dalykams reikštis… Muzika, šiame spektaklyje, yra raktas į visą šia dramą.

  4. Rasa, nejuokauju. Man ir labai patiko Jasenkos muzika. Tik premjeros metu, garsas dar buvo nesureguliuotas, tai muzikiniai proveržiai dažnai užgoždavo aktorių balsus, kas šiek tiek erzino.. O šiaip tikrai dėl visko pritariu Jums ;)

  5. Be reikalo Rasa „atakuoja“ Jurgą – muzika ypatingai reikšminga tik finalinėje berniuko išėjimo scenoje. Kitur tarnauja trumpalaikiui, smūginiam efektui sukelti. Čia nekalbu apie S.Bareikio dainą, kuri turi atskirą reikšmę…

  6. Arūnai, taip žinoma, mano supratimu IIv. finale muzika užbrėžia naują brukšnį, sukeldama žiūrovui labai stiprią, paveikią emociją. Bet drįsčiau nesutikti, kad „muzika tarnauja trumpalaikiui smūginiam efektui“.
    Žiūrėjau spektaklį kelis kartus, I v. pradžia, Ievos tema, I veiksmo finalas, jau nekalbant II veiksmas, jo eigoje muzika tiesiog ištrykšta, visa tai ir atveda, mano supratimu į viso spektaklio finalą (scena su berniuku)…..
    Mano manymu išėmus muzika, ir taip Jūsų vadinamus „trumpalaikius, smūginius efektus“- greitai pasijustu kad kažko nėra, kad neviskas veikia norimon (režisūra, dramaturgija) kryptin.
    Dėl S. Bareikio dainos, tai manau kompozitorius ir sprendė, tinka tai, kiek tinka ir kodėl jos reikėjo tokios apskritai.. Na juk vienaip ar kitaip kompozitorius atsakingas už garsinę, muzikinę puse. O tai ir yra spektaklio muzikinis sprendimas , mažu mažiausiai paveikus… na mane įtikinęs :)

  7. Griežtai atrodanti mano tezė jokiu būdu nereiškia muzikos šiame spektaklyje ignoravimą. Tiesiog pirmojoje dalyje, kai scenoje aiškiai trūksta „spektaklio erdviniame išmatavime“, o lyg kamerinėje salėje yra tik dialoginis ar monologinis vyksmas, muzika „kerta“ tokiam įspūdžiui, kelias sekundes nebūdingu teatrui garsu sureikšmindama tokio vyksmo įspūdį. Pradžioje ansamblinis pučiamųjų sąskambis, vėliau (II dalis) neišryškintais elektroninės muzikos garsais. Neneigiu to nei paveikumo, nei kokybės. Bet toks muzikos panaudojimas jokiu būdu neprilygsta muzikos reikšmei „IŠvaryme“ (na gerai, šis spektaklis labai priartėja prie miuziklo žanro, juo jokiu būdu netapdamas) ar KOVOS KLUBUI. Va, kur pavyzdys, kai muzika tikrai daugiau reikšminga ne vien kažkokiam „smūginiam didingumui, svarbumui tarnauti“…
    Man kur kas įdomiau Jūsų paklausinėti, ar matydama kelis kartus KATEDRĄ (o spektaklių buvo gal kokie 5 ?) nepastebėjote, jog paskutiniame yra gerokai padirbėta su antra dalimi per praėjusį mėnesiuką?? Dalykas tas, kad I dalis visiškai atitinka tas kritikos gaideles, kurios per tą laiką nuskambėjo spektakliui. O štai antroje dalyje įvyksta tarsi „Oskaro Koršunovo išėjimas iš užkulisių“ – KATEDRA įgauna JO įprastą lygį, kūrybinę stilistiką. Spektaklis tampa tuo, kuo galima vadinti OKT…
    Įdomu, ar atsirado kokie skirtumai nuo pirmojo premjerinio spektaklio, ar čia tik mano aliuzijos?

  8. Manau Jūs teisus, Arūnai.
    aš pažiurėjau tik du kartus. galiu spręsti tiek kiek mačiau. Mano manymu, kad „Išvarymo“ muzika neatitinka ( t.y. negali lygintis su KATEDROS muzika) tai kas pasakyta KATEDROJE garsu, labai paveiku, man labai tikslu.. gali būti techniniu nesklandumu, bet kad kompozitorius pažvelgė į viską tikrai įdomiai- man nekilo šiuo klausimu abejoniu).
    Neneigsiu kad „Išvaryme“ muzika blogai. Jį faina… bet…Va ten būtent muzika efekto raitymai. Geri. bet raitymai. o KATEDROJ- girdžiu sprendimą muzikoje. Jį tiesiog smoge. kaip ir vaizdas.

    Dėl režisūros- čia atskira turbūt tema. nedrįsiu diskutuoti dabar.
    stebėsiu KATEDRĄ dar..

  9. Dėkoju.
    Tikrai sutinku su Tavo apibendrinimais.
    Šiandien tų klausimų jau nebeužduočiau. Stipriai paprotino mane, kaip neapsiskaičiusį mėgėją, pokalbis klube „Prie arbatos“. Siūlau visims, kam įdomu žinoti apie spektaklį, rasti ta pusantros valandos diskusijų perklausai.

    Tiesa, muzika, žinoma, yra spektaklio „Išvarymas“ jėga. Manyti, kad ji labai jau spekuliatyvi ten, nedrįsčiau, vien jau todėl, kad toks režisūrinis sprendimas, pripažinkim, buvo naujas Lietuvos teatre.

  10. Arūnai, ne naujas bet tiesiog toks.. jei Miranda matei, tai žinai.. Išvaryme, kuklu su muzika. bet sykiu fonas geras… noris jegos kuri KATEDROJE drožia!

  11. Įdomi buvo publikos reakcija po vakarykščio pasirodymo – greiti visi sustojo, bet greit ir nustojo. Faktiškai buvo apsiribota vienetiniu aktorių pasirodymu scenoje. Sakyčiau neadekvačiai reginiui vykusiam scenoje. Menininko klausimo išstatymas į pirmą planą nuima spektaklio aktualumą (kuriuo galėtų būti patriotizmo arba meilės tema), bet spektaklis nuo to mažiau kokybiškas nepasidaro. Visų pirma džiugina, kad tai yra padaryta ne iš Šekspyro ar kitų užsienio klasikų ir galiausiai – kaip tai padaryta. Muzika, scenografija, atmosfera, režisūra… Galbūt dialoginė/vaidybinė dalis buvo kaip niekada netolygi, tačiau geriausiais jos momentais tikrai bėgo šiurpuliukai, ką retai pavykdovo pasiekti kitiems spektakliams. Ir, Jurga, nemačiau aš alternatyvios versijos, bet pamokslo vieta su Dainium Gavenoniu man spektaklyje buvo viena įsimintinausių. Kaip ir tu, būčiau linkęs abejoti ar kas kitas galėtų ją suvaidinti geriau :) Puikus darbas.

    1. matyt reikės eiti žiūrėti dar kartą su Gavenoniu ir klausytis muzikos :)

  12. Vakar buvau „Katedroje“. Įspūdžiai stiprūs, sutinku dėl aktorių, muzikos, šviesos, scenografijos, pagaliau režisūros – viskas nuostabu. Bet man asmeniškai spektaklį sugadino sovietinės ideologijos persunktas tekstas ir saldi pabaiga…

  13. Vakar maciau Katedra. Pats geriausias OK spektaklis buvo Sene-2, visa kita – po gabaliuka apie ta pati. Jeigu Senes negatyvas buvo trumpas ir taiklus, tai tiek Isvaryme, tiek Katedroje tas negatyvas uzgoze viska. Atskiros grazios mizanscenos nesusiklijavo i visuma, buvo tokiu spragu per kurias turejau laiko pagalvoti kaip greiciau nueiti iki troleibuso ar ka pagaminti vakarienei. Spektaklis dirbtinai per ilgas. Pvz., pirmojo veiksmo pabaigoje Katedros subyrejimas – man uztektu isklibintos vienos kolonos (jau spejau isijausti ir pagaugai nuejo), bet kaip pradejo klibinti visa pastata ir metyti detales – pasidare juokinga. Lauryno klykavimas ir grandiniu dauzymas trikde del nemalonaus garso, tai nesukele jokiu asociaciju su nelaimingo menininko likimu, beviltiskumu, atrodo, kad rezisieriui norejosi butinai prailginti laika. Bareikis ir Anuzis bei Sakalauskas geri, kiti marmaliuoja teksta arba isburba isklykia taip, kad nuo itampos suprasti siaubingai pavargsti. Kas dar – tekstas banalus ir per ilgas, aktoriai neistempia, nesuveiksmina jo. Na, nereikejo aktoriams iseiti nusilenkti, nes zmones skubejo namo ir tokiems pasilankstymams nebeliko laiko. Gero reginio uztektu valandai, o visa kita tempta specialiai. Todel, manyciau, rezisierius negerbia nei aktoriu, nei ziurovu. Pavargau klausytis, prietemoj ziureti. Nieko naujo ir nieko naujai man nepasake. O negatyvumas uzkrete, ziurejau i tamsu Vilniu be meiles, su baime. O gal to ir sieke rezisierius?

  14. Tautos genocidas…gaila aktorių, nejaugi tik tiek sugeba, rėkti, šaukti, nei pradžios, nei pabaigos…nei minties….amžiną atelsį J.Marcinkevičius tikrai grabe vartosi… geriems režisieriams vietos Lietuvoje nėra….liko apsvaigę, apkiautę ….gėda Lietuvai…

  15. Martynai Nedzinskai, kas jums pasidarė? Sausio 29 mačiau ,,Katedrą“ 4 ar 5 kartą. Dar taip nebuvo, kad žibintininkas vaikščiotų breiko žingsneliu po sceną visai nesistengdamas, neįsijautęs, deklamuotų sau tekstą kaip kokiam skaitovų konkurse… Pirmą kartą pasijutau esanti teatre, mačiau, kad čia vaidinimas, mačiau dekoracijas – viskas buvo taip netikra, kai esu pratusi žiūrėti į spektaklį kaip į gyvenimą, tikrą, gyvą… Kodėl savo sužvaigždėjimu gadinate spektaklį, tokia vaidyba jokios prasmės netransliuoja. Ot chaltūrščikas, tinginukas… Tokį spektaklį turit…. Pasakyčiau Koršunovui, tai užpakalį už tokią vaidybą išpertų.
    Su meile,
    M&R

  16. Tikrai prastas spektaklis. Vakar žiūrėjau. Nesužavėjo nei vaidyba, nei muzika, nei dekoracijos. Nederėjo kažkaip, visko buvo per daug, neišdirbta. Eilės skaitomos kaip per skaitovų konkursą, parėkia, tada vėl suskysta… Ir ta pačia intonacija 3 val. Projekcijos nieko vertos, tos akmenų krūvos kam? Kažkaip viskas atsispindėjo ir žiūrovų plojimuose – vos vienam aktorių išėjimui jų pakako.

    1. Nu del vaidybos jaunojo Repšio gal galėčiau sutikti, kad gal ir nebuvo jis idealus šiame vaidmenyje, bet dėl dekoracijų, scenografijos – visiškai nesutinku. Šio spektalio scenografija, kaip pavyzdinė, išskirtinė minima LT teatro/scenografijos istorijoje..

  17. Po truputį atsigriebiu su per paskutinius tris metus nematytais spektakliais.
    Katedra buvo didinga. Scenografija ir šviesų žaismas – įstabūs. Šiek tiek bijojau dėl teksto, ar neprailgs, bet matyt po Nekrošiaus, jau niekas neprailgsta :) Marcinkevičiaus eilės, vis tik sklendžiančios oru – net grįžus pasiėmiau dramą į rankas ir įdomiai perskaičiau kelias ištraukas.
    Spektaklio metu dėmesys per daug niekur nenukrypo ir spektaklis visiškai nėra ištemptas. Tai sveikintina.

    Tačiau pakomentavau čia, nes susivedė man dabar po spektaklio toks kitas dalykas, nors tikėtina, kad kitiems jau ir anksčiau buvo aišku:
    ar klausėt kalbančias Vilniaus skulptūras, šią vasarą paleistą projektą? Juk Stuoką-Gucevičių įgarsino Repšys, o Žibintininką šv. Jono gatvėje – Nedzinskas. Man taip gražiai, simboliškai :)

    1. dar „negirdejau“ kalbančių skulptūrų.. o tu, matai, pradėjai nuo kito galo :))

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.