James‘as Ellroy‘jus pateko į mano rankas, akis ir širdį po Nesbo epopėjos apie Harį Hūlę ir dabar galiu drąsiai sakyti, kad norvegas šio amerikiečio nago galo nevertas. Ok, prisipažinsiu, vėliau nuomonę šiek tiek pakeičiau. Bet tik šiek tiek.
Ellroy’jaus pasaulėžiūrą ir polinkį į tikrovėje neatskleistus nusikaltimus įtakojo jo motinos nužudymas – taip ir neišaiškintas nusikaltimas, kai jam buvo tik dešimt metų. Tai ryšku visuose „L.A. kvarteto” romanuose, kuriuose greta kriminalinės vienokio ar kitokio nusikaltimo linijos žingsniuoja ir to meto (penktojo ir šeštojo dešimtmečių) Los Andželo policijos virtuvės kasdienybė, prisodrinta korupcijos, politinių ir karjeros intrigų, asmeninių pareigūnų nuodėmių ir silpnybių, dažnai į antrą planą nustumianti tiesioginį policijos darbą ir siekį tarnauti žmonėms. Rašytojas savo kūriniuose, lyg keršydamas už asmeninę skriaudą, traukia į paviršių prieš gerą šimtmetį įvykusias paslaptis. Tiesa, paties Ellroy’jaus ištirtos aplinkybės, realios asmenybės apvelkamos interpretaciniu grožinės literatūros rūbu, tad viską priimti už gryną pinigą „L.A. kvarteto” knygose nereikia, bet, kaip sakė didysis profesorius: kas galėtų paneigti, kad taip negalėjo būti.
„Los Andželas slaptai” (orig. L.A. Confidential, 1990) skaitytoją supažindina su dviem ne pačiais pozityviausiais personažais (nors po „Juodosios orchidėjos” ir „Baltojo džiazo” tai nebestebino, nes teigiamo personažo Ellroy’jaus tekstuose dažniausiai nebūna). Du policininkai, Edas Ekslis ir Badas Vaitas, Los Andželo policijos departamente lipa per kitų galvas ir verčiasi per savo, kad pakiltų karjeros laiptais ir kuo ilgiau išsilaikytų pasiektose pozicijose. Romane jų keliai persipina 1951-ųjų šventinę naktį, vėliau pavadinta Kruvinosiomis Kalėdomis, kai vienas personažas prisideda prie tų, kurie sulaikymo kamerose tyčiojasi ir muša keletą suimtųjų, o kitas tampa skundiku, liudijančiu prieš kolegas ir taip užsitarnaujančiu politinių taškų. Šis įvykis pareigūnus paverčia amžinais priešais, kurių keliai tiek tarnyboje, tiek asmeniniame gyvenime dar ne kartą susikerta. Tose sankirtose šmėžuoja ir ne viename Ellroy’jaus kūrinyje veikiantis personažas – Dadlis Smitas, kurį geriausios prancūzų literatūrinės laidos „La Grande Librairie” vedėjas Francois‘as Busnel‘is pavadino pačiu blogiausiu tipu, kokį tik gali sugalvoti rašytojas, ir didžiausiu niekšu policijos istorijoje.
Po minėtojo įvykio skaitytojas supažindinamas dar su daugybe bylų, kurios užgriūva LA policininkus ir minėtuosius pagrindinius romano herojus. Iš pradžių atrodo, kad „Los Andželas slaptai” neturės, kaip įprasta kituose kriminaliniuose romanuose, vienos bylos, kuriai atsidėję aukojasi sekliai-detektyvai-inspektoriai – čia skaitytojas stačia galva įmurkdomas į policininkų pasaulį, kuriame niekas nelaukia, kol išnagrinėsi vieną bylą, nes nusikaltimai vyksta kasdien ir negailestinga biurokratinė tarnybos mašina krauna ant pareigūnų vieną bylą po kitos. Gal po ketvirtadalio knygos išsigrynina ir fabulos smaigalyje atsiduria „Naktinės pelėdos” skerdynės, po Kruvinųjų Kalėdų Holivudo įžymybių siaubu tapęs bulvarinis žurnalas „Hush-Hush” (literatūrinis tikrojo žurnalo „Confidential” prototipas), viešinęs žinomų žmonių paslaptis ir po nelegalias vietas išplitęs pornografinis leidinys, kurio keli puslapiai atkartoja nusikaltimų scenas. Žodžiu, romane tikrai skaitytojas gauna kiek per daug personažų ir įvykių, o suvesti viską į vienį geba tik pats autorius, kuris, deja, visai nesistengia to suvedimo padaryti lengvai įkandamo.
Pradinis kūrinio variantas buvo dar storesnis, negu galutinis 500 puslapių tomas – bet redaktorius liepė Ellroy’jui šimtu puslapių susiprastinti ir šis, neaukodamas siužeto, ištrynė iš kiekvieno sakinio visus nereikalingus žodžius. Taip rašytojas sukūrė nepakartojamą, ir vėliau naudotą rašymo stilių – tokį sinkopuotai džiazuojantį literatūrinį audinį, glostantį akį savo unikalumu, neleidžiančiu praleisti nei vieno žodžio, tačiau taip tekstas vietomis virto lyg sukapotas kirviu, sunkiai suvokiamas – tai ypač jaučiasi dialoguose, kurie stokoja paaiškinimo, iš kurio veikėjo lūpų sklinda ir kartais, kad lengviau būtų suvokti tekstą, norėtųsi spalvotų pastraipų, kaip buvo išleistas Faulkner’io „Triukšmas ir įniršis”.
Pats autorius „Los Andželas slaptai” be šypsenos veide apibūdina „kaip knygą visai šeimai” ir priduria „jeigu tavo šeima panaši į Charles’o Manson’o šeimą”. Taip, rašytojas humoro jausmu nesiskundžia, bet jo apraiškos Ellroy’jaus knygose nėra tokios šarmingos, labiau – srūvančios krauju ir spindinčios ta juodžiausia puse, be kurios tiriant smurtinius nusikaltimus būtų sunku išlaikyti blaivų protą. Bet ir blaivumo knygoje maža – personažai nuolat apsvaigę alkoholiu, narkotikais, galvos sumušimais, neapykanta ar aistra.
Ellroy’jus viename interviu sakė, kad rašytojas turi įsikabinti į savo tekstą dantimis kaip pitbulis ir nė už ką jo nepaleisti, turi nuolat savo akiratyje jausti pilnatį ir kaukti lyg Baskervilių šuo. Ir toks beprotybe kaukiantis kūrinio visumos laikymas autoriaus rankose jaučiamas kaip niekur kitur, toks bekompromisis, nepataikaujantis skaitytojui, kiek gąsdinantis žmogiškosios prigimties apnuoginimu – visą tai padaro šio rašytojo kūrinius ne vienadieniu skaitalu, kurio dvasia išsikvepia po kelių metų. Tad bet kokiam literatūriniam snobui Ellroy’jaus knygas drąsiai rekomenduoju, bet Lars’o Kepler’io gerbėjai gali likti su perkreiptais veidais.
PS. „L.A. kvartetas” kvartetu neužsibaigė, autorius jau įpusėjo „Antrąjį L.A. kvartetą” – jau pasirodė jo dvi knygos („Perfidia” ir „This Storm”), tad kiek liūdna, kad lietuviškai teturime tik tris jo romanus („Baltasis džiazas”, „Juodoji orchidėja” ir „Los Andželas slaptai”), o norėtųsi daug daugiau.
