Jums atrodo, kad dirbate nuobodų darbą, kad kasdienį gyvenimą užvaldžiusi besikartojanti nyki rutina ir, kad joje jau seniai bebuvo kas ypatingo – kas sukrėstų ar tiesiog priverstų širdį plakti stipriau, nei įprastai, o gal net įkvėptų kūrybai? Jei tai apie jus, tada būtinai pažiūrėkite Kanų kino festivalyje pristatytą amerikiečių nepriklausomo kino meistro Jimo Jarmuscho filmą „Patersonas” , kuris jau spėjo būti nominuotas įvairiose kategorijose ir laimėjo daugybę tarptautinių apdovanojimų. Lietuvos kino teatruose filmo apie paprasto gyvenimo grožį premjera numatyta vasario 10-ąją.
Režisierius ir scenarijaus autorius Jarmuschas naujausiame savo kūrinyje nusikelia į Naujojo Džersio industrinį miestą Patersoną, kuriame pagrindinis herojus ta pačia pavarde kaip miesto pavadinimas dirba autobuso vairuotoju. Filme matome septynias savaitės dienas – Patersono kasdienybę, pradedant ankstyvu rytu vos pramerkus akis, pusryčiais, dieną vairuojant po miestą autobusą ir klausant keleivių pokalbių, vakare bendraujant su mergina ir baigiant dieną pasivaikščiojimu su šunimi, aplankant mėgstamą barą, kur būtina išlenkti bokalą alaus. Nors Patersono dienos viena nuo kitos nelabai kuo skiriasi, bet kiekvienoje iš jų jis atranda įkvėpimo kuriamai poezijai, gimstančiai iš tokių nekaltų detalių kaip prieš akis ant pusryčių stalo gulinčių degtukų, iš autobuso vairavimo, ką jis prilygina irimąsi per oro molekules, iš bare sutiktų įsimylėjėlių barnio ir panašių kasdienių dalykų.
Pagrindinį vaidmenį Jarmuschas patikėjo Adamui Driveriui, pasirodžiusiam brolių Coenų filme „Groja Liuvinas Deivisas“ (Inside Llewyn Davis (2013) bei praėjusiais metais pristatytame Jeffo Nicholso kūrinyje „Midnight Special“ (2016). Aktorius turėjo ne tik perskaityti daug poezijos, tačiau ir išmokti vairuoti autobusą. Atrodo, kad jo pastangos ruošiantis šiam vaidmeniui nenuėjo veltui – Driveris už vaidybą jau spėjo laimėti ne vieną apdovanojimą. Jo merginos Lauros, namų šeimininkės, planuojančios tapti miestelio keksų karaliene, country muzikos žvaigžde ir dar kažin kuo, vaidmenį atliko Irano kilmės aktorė Golshifteh Farahani.
Pasak režisieriaus, šių dienų žmonės pernelyg sulindę į išmaniųjų technologijų įrenginius, todėl nepastebi kas dedasi aplinkui, realiame gyvenime. Jarmuschas garsėja tuo, jog neturi nešiojamojo kompiuterio ir elektroninio pašto, nemėgsta naudotis telefonu, o žmonės gatvėse, prilipę prie išmaniųjų įrenginių, jį erzina. „Kartais tiems žmonėms noriu sušukti: tik pažiūrėkite – aplink jus vyksta gyvenimas!“, – prisipažįsta režisierius, o paklaustas, kodėl vengia modernių technologijų, atsako: „Nesu prieš jas, tačiau manau, jog jos surytų visą mano laiką, kurį noriu skirti rašymui, skaitymui ir filmų bei muzikos kūrimui“. Todėl ir jo herojus Patersonas, gyvendamas šiame amžiuje, neturi mobilaus telefono, o savo eilėraščius rašo ranka į slaptą užrašų knygelę.
Ekrane karts nuo karto praplaukiančios ranka rašytos eilėraščio eilutės – tik subtilus fonas, leidžiantis žiūrovui suvokti herojaus mintis, jausmus. „Patersone“ naudojami vieno mėgstamiausių Jarmuscho šiuolaikinių poetų Rono Padgetto eilėraščiai, kurie buvo specialiai sukurti šiam filmui. Poezijoje Patersonas filosofiškai ir neskubėdamas žvelgia į pasaulį, kuriame laimės yra ne ką mažiau nei rutinos. Patersonui kūryba yra tokia pati gyvenimo dalis, kaip ir jo darbas, kaip meilė merginai, savo miestui, todėl jis nemato reikalo savo eilių viešinti, neturi pretenzijų tapti garsiu poetu (priešingai nei ambicijų ir entuziazmo kupina jo mergina). Tačiau Patersonas nėra eilėdaros diletantas, domisi poezija, yra susipažinęs su Emilie Dickinson, F. Petrarkos, Williamo Carloso Williamo ir kitų žymių poetų eilėmis. Patersono poezija įpinta lygiom dalimis į gyvenimo audinį, tyliai išreikšta, bet gausiai apgyvendinta kasdienės egzistencijos, kurią sudaro jau minėta rutina (darbas, naktiniai pasivaikščiojimai su šunimi, įvykiai bare ir pan.).
Sutikime, kad pasaulyje, kuriame turime tūkstančius gyvenimo būdo guru, pasakojančių apie mažų dalykų reikšmingumą mūsų gyvenimams, filmo fabula neatrodo labai originali, bet nepaisant to, filmas gavosi puikus. Pamažu jame įžvelgi ir kitas potemes: dviejų žmonių artumą ir vienišumą, laisvalaikio kaip veidrodžio simbolį – atskleidžiantį, jog žmogų galima pažinti iš to, ką jis veikia savo malonumui, eilinio žmogaus, atliekančio „buką” darbą, neįtikėtinai turtingą vidų.
Būtina paminėti tą meditatyvią, lyg upės vandeniu sruvenančią, filmo atmosferą, kuri sukuriama operatoriaus kameros pagalba, fiksuojančios ramiai plaukiantį Patersono autobusą miesto gatvėmis, šviesos mirgėjimus vairuotojo akyse, šypsnį lūpose, laikysenoje išreikštą santūrumą, vidinę ramybę – dalykų, kurie nedingsta net tada, kai supantis pasaulis bando herojų išmušti iš vėžių. Filmui pasirinktas eilinis, neišsiskiriantis miestas, bet režisieriaus ir operatoriaus dėka kiekvienas pro šalį praplaukiantis šaligatvis, gatvės kampas tampa nušviesti ypatingos šviesos, tokios kinematografiškai poetiškos ir tą poetiškumą bėgant kadrams ima pastebėti ne tik Patersonas, bet žiūrovas.
Jarmuschas slypi detalėse. Jis į eilinį kadrą geba įdėti tą ypatingą cinkelį, situaciją paverčiančia savita (šmaikštūs, bet gana natūralūs autobuso keleivių pokalbiai, baro šeimininko šachmatų partija prieš save patį, Patersono merginos hobis viską namie dekoruoti juodai baltais ornamentais – net ir keksiukus). Režisierius nekuria dirbtinų dramų, intrigų, jis tik lyg įžvalgus stebėtojas, savo juosta tarsi sakantis, kad kasdienėje aplinkoje ir taip pakanka medžiagos geram filmui, tik reikia mokėti ją atskleisti.
Dar – Adamo Driverio vaidyba tikrai nuostabi. Tarsi įrodanti, kad vien romiu, melancholišku, kiek mąsliu žvilgsniu žmogus gali būti visoks – linksmas, pakilus, susimąstęs, užsisvajojęs, susikaupęs, mylintis, nusiminęs, pavargęs.
„Patersonas” primena, kad ne visada gyvenime verta apsiriboti vien tiesioginiu darbu, profesija, kad kartais verta paieškoti malonių širdžiai dalykų, kurie užpildytų kasdienybės spragas kitokiomis spalvomis, suteikiančiomis gyvenimui naujos prasmės. Tai paprastas filmas, bet tikrai ne prastas. Gal ne toks įsimenantis kaip jo ankstesni darbai „Išgyvena tik mylintys”, „Šuo vaiduoklis”, „Paslaptingas traukinys”, „Kava ir cigaretės”, bet pats žiūrėjimo procesas tikrai suteikia nemažai malonumo ir sukelia minčių, liekančių ir po seanso.
geras, gerutis