Paprastai apie filmus nerašau, bet su Kira Muratova, kurios filmų retrospektyva numatyta Skalvijos kino teatre šį savaitgalį, nusprendžiau padaryti išimtį. Dėl vienos labai paprastos priežasties – tiesiog niekas iš mūsų itin „gausios“ g-taško komandos nėra susipažinęs su šia menininke išsamiau nei aš. Tad Pauliui nieko kito neliko, kaip gražiuoju vienam vakarui perleisti savo kinomano kėdę man.
Pažintis su Kira Muratova prasidėjo prieš keltą metų „Skalvijoje“ vykusiame tarptautiniame moterų filmų festivalyje „Šeršėliafam“,- čia išvydau jos filmą „Trys istorijos“. Trys istorijos, susuktos moters, apie tai, iš kur kyla poreikis žudyti, tapo vienu didžiausių mano kinematografinių atradimų. Lemtinga pažintis, kurios metu įsimylėjau ne tik šią režisierę, bet ir aktorę Renatą Litvinovą.
Kira Muratova kuria filmus daugiau nei keturiasdešimt metų, su nedidelėmis priverstinėmis pertraukomis. Odesoje kuriančios menininkės filmai sunkiai įspraudžiami į kokią nors srovę, sunkiai apibūdinami profesionaliais terminais. Ji pati niekada nesistengė tapti į kažką panaši, nesistengė vaikytis tam tikrų kino madų, nebandė su kažkuo susitapatinti, niekada nekliedėjo apie „kino misiją”, tuo labiau nemanė, kad kinas turi sėti gėrį ir grožį. Todėl jos sėkmė greitai ėmė erzinti ne tik pavyduolius, bet ir sovietinę valdžią, kuri vienu laikotarpiu ne tik smarkiai cenzūravo jos filmus, bet ir buvo visai uždraudusi kurti.
Muratova kuria išskirtinę, savitą kino kalbą, kuri tikrai nėra mėgiama masių. „Aš nemėgstu pramoginio kino ir pati tokio nemoku kurti. Mano filmai turi pirmiausia patikti man pačiai. O jei patinka dar kažkam, būnu laiminga.“ – prisipažįsta viename interviu.
Turiu pasakyti, kad jos filmai labai moteriški, juose šimtai tūkstančių svarbių detalių, simbolių, kuriems vyrai režisieriai retai teikia reikšmės, nes svarbiausias jų darbas yra filosofuoti ir apibendrinti. O Muratovos filmai – iš smulkmenų, bet ne smulkmeniški. Jos herojai – žmonės iš kasdienos, filmų ašis – kasdienybė, kurioje sunku rasti neįdomų žmogų. K.Muratovos darbuose dažnai pastebi, kad visas dėmesys sutelktas į herojų paveiksų atskleidimą, o veiksmas, siužetas seka tik kaip priemonės tam tikslui pasiekti.
Muratovos esminė mintis – „lemtis priklauso nuo žmogaus charakterio“, todėl savo kūryboje ji skiria tiek daug dėmesio žmogui, o šie jos kine itin unikalūs, gražūs savo banalybėmis, jiems leista būti ir manieringiems, ir ekstravagantiškiems, ir gerokai išprotėjusiems. Beje, pas ją filmuose vaidina nemažai aktorių „iš gatvės“. Taip ji siekia išgauti kuo natūralesnį efektą, o kartu žeidžia profesionalių aktorių kastos savigarbą. Kiros Muratovos stilių galima drąsiai vadinti šyzova elegancija, nieko normalaus ir įprasto, nes jai „geras skonis yra blogas skonis“.
Galėčiau pasakoti ir pasakoti dar apie šios režisierės unikalumą, bet gal pereisiu prie praktiškesnės dalies, kur bent trumpai peržvelgsiu visus planuojamus „Skalvijoje“ parodyti jos filmus.
„TRYS ISTORIJOS“ („Tri istoriji“) 1996 m.
Balandžio 25 d. – 20.30, 29 d. – 19 val.
Tai vienas ryškiausias Kiros Muratovos groteskas. Kupinas juodojo humoro ir absurdo, vodevilinių ir karnavališkų personažų. Kira Muratova užsakė pas savo pažįstamus rašytojus, kad šie parašytų po trumpą kūrinį tema – kaip gimsta nusikaltimas, žmogžudystė. Svarbiausias reikalavimasa buvo tik toks – tai neturi būti trileris ar detektyvas. Taip gimė istorijos apie mergaitę, nunuodijusią senelį vien dėl to, kad jis senas. Taip gimė istorija apie Ofeliją (vaidina Renata Litvinova), kurios žudymo manierą galima paskelbti elegantiškiausia visoje planetoje.
Muratova šiomis trijomis istorijomis norėjo pavaizduoti kaip paprastai, rafinuotai ir iracionaliai žmoguje užsimezga tai, kas paskui virsta laikraščių penktųjų puslapių „maistu”. „Trijose istorijose” susitiksime su trimis rusų kino žvaigždėmis – Sergejumi Makoveckiu, Renata Litvinova, Olegu Tabakovu..
Filmas 1997 m. Berlyno kino festivalyje pelnė „Auksinį lokį“.
httpv://www.youtube.com/watch?v=8Wr3v5TUw68&feature=related
„ILGOS PALYDOS“ („Dolgie provody“) 1971 m.
Balandžio 26 d. – 21.10, 30 d. – 21.30
Jos antrojo, daugelio laikomo geriausiu, filmo „Ilgos palydos” 535 kopijos buvo atspausdintos praėjus dvejiems metams po filmo sukūrimo 1973-aisiais, tačiau ekranuose filmas buvo parodytas tik 1987 m. ir iš karto pelnė Tarptautinio Lokarno kino festivalio prizą.
Šį filmą galima formaliai laikyti šeimynine žmogiškų santykių drama, kurioje paauglys sūnus tampa išmintingesnis ir gailestingesnis už savo egocentrišką, nervingą, su sūnaus branda gyvenimo prasmės pagrindus prarandančią motiną.
Ištrauką iš filmo galite pasižiūrėti čia pat:
httpv://www.youtube.com/watch?v=46ywIfTRH-s&feature=related
„TRUMPI SUSITIKIMAI” („Korotkije vstreči“) 1967m.
Balandžio 24 d. – 19.30 val.
Šiame filme pirmą kartą Tarybų sąjunga kine pamato V. Visockį, kuris vaidina
nuolat keliaujantį geologą ir, žinoma, nepaleidžiantį iš rankų gitaros. Jo žmonos vaidmenį, vykdomojo komiteto darbuotojuos, suvaidino pati Kira Muratova.
Tai labai netipiška melodrama: atsakinga vykdomojo komiteto darbuotoja myli visišką savo priešingybę. Vienoje ekspedicijoje jis sutinka merginą, kuri jį pamilsta. Mergina vyksta į miestą ir įsidarbina namų šeimininke pas geologo žmoną. Taip susitinka trys likimai, kuriuos įdėmiai stebi subtili nuolatinio Muratovos operatoriaus Genadijaus Kariuko kamera.
Drama su komiškais prieskoniais, sunkiai pagaunamas žanras, įdomiai vystomas siužetas. Tai vienas iš mano mylimiausių jos filmų.
„TARP PILKŲ AKMENŲ” („Sredi serych kamnej“)
Balandžio 27 d. – 17 val.
Šis filmas pasirodė 1983 m., bet titruose Kiros Muratovos pavardės nebuvo – dėl filmo cenzūros režisierė atsisakė pasirašyti savo vardu. Taip filmas gavo autoriaus Ivano Sidorovo pavardę.
Bet net cenzūros žirklės nepajėgė iš filmo „Tarp pilkų akmenų” (1983) iškirpti nei brežnevinės epochos ideologų smerkiamo globalinio pesimizmo, nei unikalaus Muratovos sugebėjimo dirbti su tokia „sunkia medžiaga” kaip vaikai. Pagal V. Korolenkos apysaką „Blogoje visuomenėje” sukurtame filme kalbama apie skirtingo visuomeninio sluoksnio vaikus, užmezgusius jokių prietarų nevaržomus ryšius. Būtent jie yra natūralūs, gražūs, o neapriboti visuomenės primestų taisyklių
httpv://www.youtube.com/watch?v=8acIh5XRnKo&feature=related
„LEMTIES POSŪKIS“ („Peremena učasti“) 1987m.
Balandžio 28 d. – 19.30val.
„Lemties posūkį”, sukurtą pagal Somerseto Maughamo apsakymą „Raštelis“, kai kurie kritikai vadina „iššaukiamai niūriu ir stilistiškai senamadiškiausiu” režisierės filmu, – tiesą sakant, ekscentrikos, išvešėjusios jos kūryboje per pastarąjį dešimtmetį, šioje juostoje yra. Yra ir detektyvinė intriga, meilužių aistros, savižudybė bei garsioji aktorė Natalija Leble. Tai vienas rečiausiai rodomų režisierės filmų, kuriame atsidūrė ir fragmentai, neįėję į filmą “Tarp pilkų akmenų”. Kurtas Tadžikistane, filmas žymi ir Muratovos kūrybos lūžį.
ačiū, mielai keletą pažiūrėčiau po antrą kartą. taip ir padarysim!
Muratovos kol kas mačiau tik porą filmų, todėl labai džiaugiuosi retrospektyva. Blogai tik kad laiko trūksta.
Vakar pro skalviją važiavau, tai jaunimėlis tik būriuojasi būriuojasi. Reiks užsukti ir man ten pažiūrėti kažko įmantresnio :)
„Turiu pasakyti, kad jos filmai labai moteriški” – čia turėta galvoje gerąja prasme, ne blogąja, kuri sutinkama dažniau…
Muratovos filmai man atrodo „moteriški” (riebios kabutės!) ta prasme, kad gerokai pretenzingi. Užsispyrusi ji. Man ji labai patinka, bet kartais jaučiu kažkokį norą protestuoti jos filmus žiūrėdama. Arba turi paklusti, ar sakyti, kad nepatinka. Valdinga režisierė, turbūt toks būtų mano pavadinimas :)
O Skalvijai (kurią taip pat labai myliu) palinkėčiau neužsisukti. Muratova rodoma ne pirma, ne antrą ir turbūt net ne trečią kartą… Kodėl, tarkim, ne Litvinovos retrospektyva? Kalbu apie tai, kad nuolat lankantis Skalvijoje pradedi kasmet žiūrėti Tarkovskį, Muratovą, Felinį… Fainai. Bet ir ko nors naujo norisi…
Kad man regis buvau jau ir Litvinovos :) O gal tiesiog ten vienu metu buvo keli rusų filmai, kuriuose buvo Litvinova. O Skalvija tai ką.. Žmonės žiūri, pinigus moka, tai ko nerodyt, nekartot?
Naujienų ieškokit festivaliuose. Kad ir „Naujasis Rusijos kinas”. Ten ir buvo rodoma Litvinova K.Muratovos filme, gal ir kokiame kitame.
Skalvija perka tai, ką „įperka”. 80 vietų salei rodyti tai, ką panorėsit, patys suprantate, keblu. Gerai, kad ima iš archyvo filmus ir kartą per sezoną primena juos. Juk yra naujų žiūrovų.
O dėl valdingumo – raskit kitokį gerą režisierių. Va, kurios „nevaldingos”, ir padaro „moteriškus” filmus. Sakykim I,Kurklietytė, kai pagr. suaugęs aktorius, čia aukštinamas V.Masalkis po premjeros išeina užsiėmęs už galvos… ;)
O K.Muratovos filmuose išties būna eksperimentinės raiškos. Deja, kai kurie iš jų Lietuvos nepasiekę. Visų pirma prisimenu itin blatną ukrainietišką neseną VESTUVĖS…
o čia tai geras – moteriški gali turėti blogąją prasmę? : D kaip ir būti moterimi apskritai?
na moterimi režisiere? tai tipo tik vyrai tikrai gerą kiną su savo vyrišku mentalitetu/identitetu daro. JOOO!!!
Vita, prieš rėkdama pažiūrėk kiek % moterų režisierių laimi festivaliuose, etc. Pradžiai..
Tik norėta pasakyti, kad režisūroje ypatingų pasiekimų moterims pasiseka pasiekti kur kas rečiau. Taip, šią profesiją puikiai jos gali turėti ir įvaldyti, tačiau prigimtinis aukštesnis emocianalumas ir vadovavimasis jausmais, rukdo kaip reikia veikti kategoriškai pagal struktūrinę logiką. Aš dievinu Kirą, kitą rusę Larisą Šepitko, čekę Verą Chytilovą, vengrę Martą Mesaroš, lenkę Agniešką Holand, lietuves Giedrę Beinoriūtę, Janiną Lapinskaitę, N.Zelandietę Jane Campion, ex James Cameron žmoną Katherin Bigelow, bet tokių procentaliai yra, deja, mažiau nei vyrų.
Na, vyrai užtat negali vaikų gimdyti, tai gimdo kiną…
Manau, lygybė…
labai apgailestauju, Pauliau, kad mano tonas tau nepatiko.
nesijaučiu baisiai rėkus. manau kad moteriškumo sąvoka kad ir subjektyvus dalykas, bet teigti kad jis (moteriškumas) turi blogąją arba gerąją prasmę, net ir kalbant apie režisūrą, mažų mažiausiai keista. tai kas yra blogai režisūrai ir moterims labiau būdinga negu vyrams, visai ne po moteriškumo sąvoka turi būti talpinama. yra labai manieringų personų net ir tarp vyrų, o ir kitokių netikusių savybių pasitaiko. va ką bandžiau pasakyti. ir niekad nemaniau kad moteris prikrėtus kvailysčių ar darydama ne tai ką sugeba/turėtų gali pasiteisinti tuo jog elgiasi taip nes tai moteriška.
man bogosios moteriškumo pusės akcentavimas dvelkia stereotipu. bet tai nei kiek nemenkina tavo, Arūnai, žinių ir išmanymo/nuomonės.
atsiprašau kad iš komentaro galima susidaryt tokį įspūdį.
Taip, stereotipas egzistuoja. Ir labai apsidžiaugi, kada kokia, ypač negirdėta, autorė jį sulaužo…
Deja, neišeina pasakyti, jog taip nutinka itin dažnai…
mano manymu taip nutinka nedažnai, nes moteris menininkė (ypač tokio ekonominio išsivystymo šalyse kaip mūsiškė) dažniausiai turi rinktis ar kūrybinės ambicijos ar pilnavertė motinystė. O tai sudėtinga, nes prieštarauja moters prigimčiai.
Visai teisingai. Štai buvęs žemiau aprašytos Patricijos Kaas draugas, šveicarų kompozitorius Bergeris, sako:
– Patricija – tai moteris titnagas. Ji niekada nepagimdys vaiko, nes visą save atiduoda scenai.
Deja ar laimei, jis teisus. Įvertinus Kaas VISUMĄ scenoje, motinystė ten neįžiūrima…
Viskas tėra pasiteisinimai, nors ir neneigiu, kad atsisakius motinystės, tą laiką gali paskirti karjerai, dėl ko pasieksi galbūt kažko daugiau. Kažkaip netrukdo „Oskaro” laureatei pernai turėjusiai puikių vaidmenų Angelina Jolie trys biologiniai, ir trys įvaikinti vaikai. Kate Winslet, kuri sakė, jog nežada sustoti po dviejų vaikų, yra jauniausia aktorė, kuri tokiama amžiuje turėjo tiek daug nomonacijų „Oskarui”. Taigi, vaikai kūrybai akivaizdžiai netrukdo, tiesiog kai kurios kūrybos formos moterims pasiduoda sunkiau – gal joms tiesiog sunku rytais ir vakarais būti mamomis, o vakarais kurpti kažką, kas nėra sentimentais perdabinta drama. Kalbam juk tikrai ne apie apibrėžto ekonominio rato šalis, juk jeigu taip, tai galėtume samprotauti, jog ir vyrai pas mus gimdo.
o stereotipiškumą apie blogąsias moteriškumo puses aš suprantu kitaip – ar tai kad jos emocionalesnės, jautresnės, linkę į smulkmenas ir savo kūryboje teikia prioritetus/akcentuoja kitus aspektus yra blogai? juk ne. blogai tada kai nesuvaldo minčių, neturi ką pasakyt, nesugeba to tinkamai padaryti. Bet ir tarp vyrų režisierių tokių esama. Juos visus tada tektų vadinti moteriškais blogąja prasme. Čia, manau, yra talento ir įgūdžių klausimas visų pirma. O moterų, kaip ir vyrų, yra visokių. Man užkliuvo išankstinių nuostatų taikymas – tai niekada neduoda nieko gero.
Kai pažiūri keletą tūkstančių vyrų/moterų režisuotų filmų ir turi iš to pasidaręs kelias išvadas, tai vadinama išankstinėmis nuostatomis?
išankstinėmis nuostatomis vadinu tokių etikečių kaip „moteriškumas blogąja prasme” klijavimą. ar visi tavo matyti moterų režisuoti filmai tau nepatiko ir turėjo kažką neigiamai moteriško? gal man kaip moteriai sunku tą neigiamą aspektą įžvelgti ir todėl jis kaipo atskiras reiškinys man neegzistuoja? Manau nieko keisto kad moterų režisuoti filmai suprantamesni ir labiau patinka moterims. Ne aš tikrai net nebandau apsimesti kad esu didelė kino žinovė, esu tiesiog eilinė žiūrovė. Ir svarstau bendrąja prasme.
„Bendrąja prasme” pasakymas „moteriškumas blogąja prasme” neapibrėžia VISŲ moterų autorių. Tą ir norėjau pasakyti, išvardindamas iškilias kūrėjas, kurios papuolė ant seilės ir kurios yra tikrai ne blogiau suprantamos vyrams nei moerims. Talentai ir pelenuose tviska…
Bet tai retokai gaunasi.
Merginos yra aktyvesnės kai reikia stoti į Akademijas. Jos geriau mokosi, sugalvoja pakylėtų klausimų ir problemų (Oskarui Koršunovui ir visai trupei po spektaklio HAMLETAS, tokia suformulavo klausimą:
– Ką Jūs laikote charizmatišku žiūrovu?
Taip, vyrukai iki tokių klausimų nepribrendę. Bet…
Lai jos tik kuria. Įvertinsime…
Pauliau, kad režisūra reikalauja tikrai grandiozinių vidinių resursų ir savybių, kurios dažniau būdingos vyrams nei moterims aš sutinku.
Arūnai, po tokio įvertinimo apie merginas stojančias į akademijas ir jų studijų „rezultatus” atšoka noras diskutuoti. tu išpeši visokius beviltiškus atvejus iš konteksto ir pritaikai visai moterų giminei, bet ačiū tau, kad nepamiršti pridurti jog visgi keletas pagarbos vertų eksponatų ir tarp jų yra. mane kaip moterį tokie palyginimai užgauna. bet suprantu kad tai tavo asmeninė nuomonė ir galiu pasakyt kad va ji man ir užkliuvo iš pat pradžių, todėl ir pasipiktinau. deja deja, tai labai būdinga vyrų lietuvių tarpe. netoli nuo patriarchalinės visuomenės. bet gal ir kokių apgailėtinų vyrijos išpuolių bei „perlų” pasitaiko. net iš labai garbių žmonių pusės. ar tai dabar turėčiau padaryti apibendrinimą kad visi vyrai chamai nejautrūs ir beviltiški savimylos? ne, aš taip neteigiu, bet visgi ; )
beje gali netgi jaustis visapusiškai teisus – aš baigus akademiją. matyt todėl ir užkliuvo tavo nuomonė?
Vita, stereotipas yra vidurkis, o ne taisyklė be išimčių. Jeigu jie neegzistuotų, tu kaskart girto skustagalvio vidurnaktį pakalbinta cigarečių klausimu turėtum pašnekėti apie Kantą, Hegelį ar kažką kita, kas tau rūpi. Bet nedarai to, nes turi išankstinę nuostatą, jog nuo tokių reikia bėgti į kitą kelio pusę. Gi kai Arūnas prakalba apie moterišką kiną, kuris dažnai aukoja originalumą, režisūrinius sprendimus vardan sentimentalumo ir jausmų, tu pasiunti ir imi šūkauti. Tai nešūkauk, nepyk, o kalbėk argumentais – imk imdb top250 ir skaičiuok, kiek ten vyrų, kiek moterų. Arba kokiais nors kitais kriterijais vadovaukis, kad paneigtum patriarchalinį stereotipą..
Juokingas prisiminimas… Turim Lietuvoje moteriškų filmų festivalį „Šeršeliafam”, tai prieš porą metų jame rodė kone pusę „Goya” apdovanojimų susišlavusį filmą „La Soledad”. Va, sakytum, moterys, daug jausmų, išgyvenimų ir laimi svarbiausius Ispanijos kino apdovanojimus. Taip, laimi, bet net ir to filmo režisierius yra vyras. Net moterų filmų festivalis patvirtina tai, ką sakau aš ir Arūnas.
Niekas nesako, kad moteriški/ moterų filmai yra blogi. Tik tiek, kad dažniausiai juose trūksta progreso lyginant su tuo, kas yra padaryta ir labiau žaidžiama jausmų lygmenyje. O jausmais, ką norėjau pasakyt „La Soledad” pavyzdžiu, puikiai žaidžia ir vyrai, ko dėka ir sakom 2:1 vyrų naudai.
Vita, manau tamstos puikus teiginys „režisūra reikalauja tikrai grandiozinių vidinių resursų ir savybių, kurios dažniau būdingos vyrams nei moterims aš sutinku” išveda į Pauliaus minimus imdb top 250 vidurkius, beje, kuriais visiškai nesidomiu…
Aš toje trijų ar keturių žodžių formuluotėje norėjau tik išaukštinti Kirą Muratovą taro visų – vyrų ir moterų režisierių.
O kad mes nesame prieš emancipaciją ir propaguojame diskriminaciją lyties požiūriu, rodo ir eilinis, elementarus pvz. – pažvelk į Pauliaus recenziją:
http://www.g-taskas.lt/undine/
Anna Melikian nepriklauso prie tų pripažintų gyvų ar mirusių asių moterų, kurias ant greitųjų pavardinau. Tačiau pamatę, jog jauna ir nežinoma kūrėja padarė tikrai talentingą ir išmoningai patrauklų filmą, iškart tai įvardyjome ir išgyrėme (aš kitoje svetainėje). Taigi, kalbėt apie mūsų užsisipyrusią poziciją, vargu bau ar verta.
Pati pagalvok apie teatrą. Netgi galėčiau tiksliai papasakoti kaip buvo vertinama savo viršūnėse a.a. D.Tamulevičiūtė, nes gerai prisimenu tuometinę teatrinę situaciją. Taip buvo Bučienė, Ragauskaitė, bet… vėl tektų kalbėt apie vidurkius. Užtat ir kaifuoju, kai tik sutinku jaunąją Giedrę Beinoriūtę, ar didžiai laukiu Kristinos Buožytės naujų darbų…
ačiū ačiū ;) pasiuntu ir šūkauju, dar kartais staugiu į mėnulį. :))
greičiausiai tą formuluotę neteisingai supratau, Arūnai.
patikėk, Pauliau, nieko aš čia nešūkavau. tiesiog nuoširdžiai pasipiktinau ir, prisipažįstu, pati iš konteksto ištraukus neteisingai supratau Arūno teiginį. ir ne todėl kad jausčiaus labai emancipuota ar kažkaip piktinčiaus jog neįvertinat kuriančių moterų. ir diskutavau ne apie moterų pasiekimus režisūroje, o apie patriarchalines nuostatas moterų atžvilgiu apskritai.
Gerbiam gi moteris. Nereikia šūkaut. Na per savo iniciatyvą prikuria biski draivukų, bet kam nepasitaiko…
Beje tuose vakarų kraštuose, kur kultūra aukštesnė, morterys jau įsižeidinėja, kad joms praveria duris, užleidžia sėdimą vietą.
Atsieit, tai jas žemina ir parodo kaip silpnesnes.
Taigi, kritika turėtų tik paskatinti kurti geriau…
atsiprašau. tai man saulėgrąžų per daug prisisėja, tai katės slampinėja. nepavykęs eksperimentas su įvaizdžiu. labai jau nekukliai :(
2010, įspūdis po ką tik pasibaigusio Naujojo Rusijos kino festivalio Skalvijoje:
Prieš gerus porą dešimčių metų buvau vienas iš nedaugelio kino mėgėjų, dalyvavęs susitikime su šia kinematografininke dabartinėje Prezidentūroje, o tuomet Menininkų namuose, kurį organizavo tuometinis LTSR kino vadovas V.Baniulis. Susirinkusiems kino mylėtojams prisistatė tokia 6-ą dešimtį įpusėjusi tetulė, kuri, rodosi nieko ypatingo ir nepasakė, nerodė jokio puikavimosi ar patoso apraiškų. Bent atmintis neišsaugojo. „Pilkuma“, galėjo pamanyti atsitiktinai atsidūręs rūmuose. Režisierė, scenaristė ir aktorė tikrai neminėjo savo likimo jaunystėje, nesigyrė kokius didelius darbus žadanti nuveikti. Tačiau viską pasakė jos sukurti filmai.
Pamatęs naujausią KIROS MURATOVOS filmą RYLOS MELODIJA (2009), tik pasitvirtinau sau seniausiai žinotą tiesą – KIRA MURATOVA neįtikėtinas talentas, kurį drąsiai galima įvardinti su genialumo žyme!
Vėlgi, gerame kūrinyje rodoma aiški istorija. Supratę, kad po motinos mirties 8-9 metų mergaitė ir 5-6 metų jos broliukas liks išskirti skirtingų vaikų globos namų, patraukia į kito miesto geležinkelio stotį, kad surastų juos seniai palikusį tėva, nes anas yra parašęs atvirlaiškį, jog čia dirbąs. Nereikia ir pasakoti, kad našlaitėlių kelio filmas yra velnioniškai augančio dramatizmo. Filmą lengvai galima atsisiųsti, bet neprisegu torento, nes suvokimo kaip šį dramatizmą pajusti žiūrint ne tamsioje teatro salėje atsiribojus nuo kasdienių reikalų, neturiu. O skaudų dramatizmą iki kaulų smegenų turėjo pajusti sotūs, turintys būstūs ir nešąlantis SKALVIJOS žiūrovai (o ar kitokie lankosi kino teatruose?!). Bet už tokio, nemačiusiam atrodančio gan banalaus siužeto filmo, nieks kūrėjų nevadina genijais. Taigi, KIROS MURATOVOS didybė ir yra, kad gyvenimišku požiūriu baisius faktus turinčiam „virškinti“ galvoje žiūrovui, režisierė pateikia šmaikščiu, tiesiog kažkuo artimu į geriausiu pasaulio kino kūrėju vadinto Federico Fellini filmo „Amarcord“ bei kitų jo filmų, stiliumi! Sekdamas liūdną dramą, žiūrovas pastoviai neišvengia šypsenos iš ekrane matomų scenų. Sugebėjimas sujungti prieštaraujančius logikai stilius, manieringo kino požymius, bet tuo pačiu tvirtai išlaikant filmo rėmus ir aiškumą, kas norima pasakyti, ir yra didžiulis talentas! Skalvija bent kartą metuose primena vilniečiams apie KIRĄ MURATOVĄ, vis pakartodama jos senesnių filmų retrospektyvą. Ir aš čia išsiplečiu dėl jau neberodomo pas mus filmo, kad neužmirštume šios pavardės.
Spauda teigia, kad dėl galybės kalėdinių labdaros ir paramos akcijų, ėmė ryškėti organizatorių suinteresuotumai, išskaičiavimai, prisidengiant šiais kilniais motyvais. Istorija nutyli, ar meno garsenybė KIRA MURATOVA, organizavo kokią rinkliavos akciją nelaimėliams. Gal ji nė nepirko badaujantiems sausainių per kitų organizuotas akcijas. Bet ji sugeba daugiau – netgi per humorą „sotiesiems“ savuoju filmu pasiųsti tokį galingą impulsą, kad nesusimąstyti apie savo misiją gyvenime, sunku. Manau, ir nereikia, kad ji gaištų laiką kitiems dalykams nei kinui. Nes dar 1959 metais įgyjusi šią profesiją ir 1961 m. sukūrusi pirmą filmą, RYLOS MELODIJĄ kūrėja išleido jubiliejiniais sau metais – kai sukako 75-eri! Tiesiog keblu įsivaizduoti, kaip ji su megafonu rankoje, apsirišusi skarele galvą, pakelta su filmavimo bokšteliu virš kitų žmonių, duoda komandas tikram skruzdėlynui. Juk tokie reiškiniai būna filmavimo metu! Susitikime su Lietuvos rašytoju MARIUMI IVAŠKEVIČIUMI neatsitiktinai paklausiau apie kiną. Praėjusiame KINO PAVASARYJE jis kaip scenaristas ir režisierius pristatė kokių 25-ių minučių vaidybinį filmą „Tėve mūsų“. Tai dar neužmiršto Austrijos monstro, laikiusio ketvirtį amžiaus šeimą rūsyje, motyvais sukurtas darbas (Monstrą vaidino Juozas Budraitis). Rašytojas padejavo – argi tokią istoriją įmanoma interpretuoti tokios trukmės filmu? Ir pridūrė, jog filmavimo pamaina kainuoja 15-20 tūkst.litų! Dabar jis turįs pilnametražio filmo scenarijų ir 100 000 litų banke skirtų jam nufilmuoti. O reikia 1 mln. eurų…
Viso pasaulio kultūros laimei, 1986 m. iš Maskvos paskambino KIRAI MURATOVAI ir pranešė, kad ji dabar galinti filmuoti ką norinti. Matyt, užgraužė sąžinė. Sovietai kankino ne vien nusistačius ir kovojančius prieš juos. Jiems nepriimtini pasirodo ir laisvamaniai, aiškiai talentingesni už kitus, nepripažįstantys stereotipų. Tik todėl, kad 1973 m. Odesoje kilo choleros epidemija, K.Muratovai leista filmuoti porą metų „marinuotą“ jos scenarijų, nes studija dėl epidemijos galėjo neįvykdyti planų. Sukūrusį šį savo vieną garsiausių filmų „Ilgos palydos“ ir pagaminus 535 jo kopijas Sąjunginiam ekranui, cenzūra vis dėlto persigalvojo ir filmas buvo parodytas visuomenei tik 1987 m.! Dar kitą savo darbą ji buvo priversta pasirašyti įžeidžiu Ivano Sidorovo vardu. Taigi, nutarę prieš ketvirtį amžiaus neberiboti K.Muratovos kūrybbos, valdininkai nesitikėjo, kad ji sukurs iki dabar net 12 filmų! Ir nuostabiausia, kad ši „močiutė“ ne tik sugebėdavo vadovauti tiems filmininkų skruzdėlynams, bet jos filmai gaudavosi vienas už kitą gersesni ir skindavo tarptautinius prizus!
Režisūros meistrės naujausiame filme sesutė ir broliukas labai jau keistai artikuliuoja bendraudami viens su kitu (taip gali sugalvoti tik Muratova), jų akys pabrėžtinai nenatūraliai nugrimuotos. Bet tai filmą padaro tik įdomesniu. Tik supertalentai manieringumą sugeba paversti didžiuliu kūrybos pranašumu…
Džiugią žinią, kad K.Muratova pradeda filmuoti naują filmą KINO BANDYMAI pagardino šia jos interviu vieta, kurią skirius Jurgai:
Dažnai filmuojate teatro aktorius. O koke Jūsų santykiai su teatru?
Jokių. Beveik į jį nevaikštau. Man sunku nugalėti pasidygėjimą teatro sale.
Kodėl?
Nemėgstu žmonių sankaupų. Erzina taip smarkiai, kad to jausmo nugalėti negaliu. Nebent esu įsitikinusi, kad laukia kažkas ypatinga. Bet taip būna retai. Po spektaklio esu dažnai kviečiama į užkulisius. Galima sulaukti interviu, nereikalingų pokalbių. Nemėgstu. Esu pasirengusi susitaikyti su minia, kai matau prasmę. Bet beprasmiška žmonių gausybė mane erzina.
Kodėl beprasmiška? Tie žmonės turi tikslą – pasižiūrėti spektaklį!
Taip, bet man atrodo, kad tie žmonės išnaudoja mane, o ne aš juos.
Į kiną taip pat nevaikštote. Ten juk taip pat būna daug žmonių.
Kinas – visai kas kita. Ten tamsu. Ir jei man nejauku, visada galiu išeiti.
Ačiū Arūnai už naujieną ir už citatą. Na nenustebčiau jei Muratova dar nemėgsta šachmatų nes niekas jos neišmokė jais žaisti, tikriausia ji neplaukioja kas rytą baseine, nes nekenčia chlorkių, o gal net nemoka plaukti. Dar gali būti, kad nemėgsta lėktuvų ir kalnų nes turi aukščio baimę. Gali būti ir taip, kad nemėgsta pati vairuoti, nes bijo auto įvykių ar spūsčių gatvėse. Tikriausia dar daug ko ji nemėgsta ką mėgstu aš ir tikriausia aš daug ko negaliu pakęsti ką mėgsta ji, bet net jei mano pačios vyras nuolat miega ant mano pečio teatre, negi tai priežastis nustoti jį mylėti? :)
P.S. beje, teatro salėje ne mažiau tamsu nei kino salėje ;)
Prisiminsiu ir pasinaudosiu sena tema naujienai apie šią neeilinę filmų autorę.
Drąsiai, bet šauniai elgiasi nekomercinio kino rodytojai, paleisdami į repertuarą aukščiau aprašytą naujausią KIROS MURATOVOS filmą „AMŽINAS SUGRĮŽIMAS“.
******************
REŽ: Kira Muratova
VAIDINA: Oleg Tabakov, Ala Demidova, Renata Letvinova, Sergey Makovetsky, Georgy Deliev, Natalia Buzko, Vitaliy Linetsky, Uta Kilter, Yuri Nevgamonny, Gennady Skarga
Komiška drama
Ukraina
2012
*******************
PASAKA
10.07 20:00
10.08 17:30
10.09 17:30
10.10 17:45
10.11 19:15
10.12 20:00
10.13 15:15
Taip taip, pas mane šis filmas jau įrašytas kalendoriuje prie „must see” :)
Tamstai negresia dėl didžiulės meilės Kirai, bet daug KINO PAVASARIO žiūrovų, šįkart Muratova „sužlugdė“ :) Lyg stovėdama už ekrano ir merkdama akį besistebintiems, įpratusiems prie „normalaus“ kino ir nesuvokiantiems, kas vyksta prieš akis…. O vyko žaidimas su jais….