Į JAV muzikos žvaigždę Taylor Swift atkreipiau dėmesį po Ryan’o Adams’o „1989”, kuris yra tokio paties pavadinimo Swift albumo visų gabalų koverių rinkinys. Po to pamiršau Swift. Nežiūrint to, kad dabar jau ji turi dainų, perkopusių milijardus peržiūrų Youtube.

Apie ją priminė šiemet Netflix‘o paleistas dokumentinis filmas „Miss Americana”, kuris iš esmės yra apie Taylor Swift augimą, nuo 16-os iki 30-ties. Bet taip pat tai yra filmas apie amerikietiškojo pramogų pasaulio džiaugsmus ir vargus, kuriais gyvena ne tik Swift.

Mes matome šiandienos šimtus milijonų sekėjų turinčią socialinių tinklų ir stadionus gerbėjų sutraukiančią žvaigždę, kurios žinomumas tampa nieko vertas, kai mama suserga vėžiu. Matome jauną, dar tik kovojančią už savo karjerą mergaitę, kurią atsiimant vieną pirmųjų apdovanojimų scenos vilkas Kanye West’as viešai, prieš visą pramogų verslo grietinėlę ir televizijos žiūrovus, viena fraze geba pažeminti ir sutrypti apėmusį džiaugsmą – šio įvykio pasekmės persekioja Swift dar ne vienerius metus, o West’as iš to tik dar kartą pasišaipo, įtraukdamas Swift į dainos „Famous” tekstą.

Swift pasakoja apie pramogų versle vyraujančią lytinę diskriminaciją – moterims atlikėjoms reikia daug dažniau keisti savo įvaizdį, prisižiūrėti, kitaip tuoj liks nebeįdomi ir atsibodusi; pasakoja apie patirtą seksualinį priekabiavimą, apie politinio pasisakymo pasekmes (po jos pareiškimo Trumpas pareiškė, kad Swift muziką dabar mėgsta ketvirtadaliu mažiau; pasakoja ir rodo, kaip gimsta daina.

„Miss Americana” yra visai įdomus, tik kiek paviršutiniškas, sausas žvilgsnis į šiandieninių žvaigždžių užkulisinį gyvenimą, kuris turi savas taisykles ir formules. Taylor Swift filme lyg bando tam priešintis, peikia tas taisykles, bet pati jomis seka (rengia spalvingus, seksualių ilgų kojų ir liauno kūno prisodrintus pasirodymus, pozuoja ant raudono kilimo, skiria daug dėmesio rūbams, išvaizdai ir pan.) – tad filmas ištransliuoja gana skaudžią ir dviprasmišką žinutę, kurios kaltininke žiūrovo akyse lieka ir pati Swift, kuri vieną deklaruoja, o kitaip elgiasi.

Po filmo viena lieka aišku – norėdamas likti viršūnėje ir neprarasti gerbėjų (bei, žinoma, pinigų) turi labiau klausyti madų ir vadybininkų, o ne širdies. Tokia ta amerikietiškos šlovės kaina.