Neįprasto formato spektaklis pristatys jaudinančių istorijų rinkinį

Dažnas teatro žiūrovas privengia interaktyviais vadinamų spektaklių, nes nemėgsta, kai pažeidžiama jo asmeninė erdvė. Spektaklio „8 minutės“ kūrėjai teigia radę būdą, kaip priartėti prie žiūrovo ir priversti jį atsidurti spektaklio herojų kailyje išvengiant tiesioginio interaktyvumo, prisilietimų ir kalbinimų. Lapkričio 23 ir 24 dieną šis spektaklis pirmą kartą bus pristatytas „Menų spaustuvėje.“ Tai – antroji jaunųjų menininkų programos „Debiutų scena‘16“ premjera.

Vos keturiasdešimt žiūrovų vienam rodymui priimančioje spektaklio erdvėje penki aktoriai pristatys viena su kita persipinančių istorijų tinklą. Istorijų, kurių nežinodami, dažnai nuteisiame jas nešiojančius šalia esančius žmones. Anot režisierės Sigitos Pikturnaitės, „kiekvienas žmogus ar kiekviena šeima turi savo gyvenimo istoriją, įvykį, tragediją. Tačiau kiekvienam atrodo, kad būtent jo drama yra pati didžiausia ir likimas nuskriaudė tik jį. Tik pasidomėjus, apsidairius aplink ir įsigilinus į aplink mus esančių žmonių istorijas, supranti, kad visi vienaip ar kitaip yra „pažymėti“ likimo – kažkieno mama mirė nuo vėžio, ta šeima prarado kūdikį, tavo geros draugės brolis nusižudė, o tu viso šito net nežinojai.“

Spektaklio kūrėjai pastebi, kad jo tema ypač svarbi šiandien, kai visuomenė susvetimėjusi, žmonėms trūksta laiko ir noro į kitų likimus pažiūrėti empatiškai, daromos skubotos išvados, gimsta patyčios ir netolerancija. Čia į pagalbą ateina teatras, padedantis išdidinti ir prieš pat akis pastatyti tas nematomas kasdienybės dramų dalis. „Labai norisi, kad publika, įsijausdama į kito likimą spektaklio metu ir po jo susimąstytų apie tai, kodėl jo kaimynas nesišypso ar kodėl „Maximos“ kasininkė atrodo pikta. Norisi, kad šioje individualistų kartoje ir laikotarpyje žmonės pastebėtų ir bent jau pamėgintų suprasti kodėl kiti žmonės yra vienokie ar kitokie. Juk pamažu vis labiau ir labiau tampame nebejautrūs kitam žmogui ir tam, kaip jis jaučiasi, kuom gyvena – svarbiausia tampa tik mūsų pačių gyvenimas.“ – teigia režisierė.
Autoriai savo darbą vadina teatro skiepais, kuriais skiepytis kviečia įvairaus amžiaus žiūrovus bei užtikrina, kad kiekvienas tarp pasakojamų istorijų suras tą, kuri jį sujaudins.

0

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *