Taip ir matau tokį milžinišką kirminą, išsigręžiantį iš po žemės, patabaluojantį virš jos ir vėl įsigręžiantį atgal. Persmelkia styginė “kažko” nuojauta, lyg debesys laivais užtvindytų beribį stogą virš galvos. Lyg ir lyja; tolumoje girdisi šachtų darbininkų įrankių galvos skausmai ir poligono lengvasvoriai bandymai (gal ten tik šaudo ir visai nesprogdina). Kažkur kalena snapu kita pabaisa, zvimbteli vabzdžių kaimenė, o taip pat pūškuoja traukinys..

Tai ne ištrauka iš 1993-iųjų pigaus siaubo filmo, tai kompozicija “Kalpol Introl”, pradedanti Autechre pirmąjį LP, kuris, drįstu teigti, kaip ryškus spalvotas fejerverkas įsižiebė ganėtinai blyškioje (nes vis dar tapomoje) ligtolinės elektronikos padangėje. Apie šį Šefildo duetą, Sean Booth ir Rob Brown, rašyti nurodant jų gimimo ir mokyklos baigimo datas… na, šiandien tai būtų nuodėminga, nes paskutinio dešimtmečio pradžioj, kai UK užvirė itin iniciatyvi IDM ir experimental electronica scena, kurioje plevėsavo Warp, Ninja Tune, Skam, Rephlex ir kitų pradedančių leidybinių įrašų kompanijų vėliavos, būtent vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę Autechre (kaip ir nemažiau įtakingas Richard D. James aka Aphex Twin) ėmė traukyt už dar nepagamintos kitokios elektroninės marionetės siūlų. Kur tas lėlių teatras nuvažiavo? Į visas puses, visiškai visas. Įsivaizduokit, koks smagus šypsnis perkreipia veidą, kai skaitai “Kid A is influenced by 1990s glitch and ambient electronica (or IDM) artists Autechre and Aphex Twin <…>”

Bet grįžkime prie paties “Incunabula”, numetę tuometines realijas, ir pažvelkime, kuom tai aktualu ir, nesupykite, nauja šiandien. Po neintensyvaus pedalų mynimo spaudžiu antrą kompoziciją “Bike” ir… mane vėl apipila lietus lyg iš Jean-Michel Jarre reliktinio instrumento. Kosminė odisėja, neturinti pabaigos. Sapnai, iki kurių tavo pasąmonei ligšiol buvo nepajėgu prisiliesti. Miražai, prie kurių neprisikasi dviračiu, tačiau gali pavirtęs stručiu kišt galvą smėlin ir ieškot ten kirmino. Bet vargu ar. Nes pateksi į “Autriche” planetą, kurioje nusileido eilinis Apollo ir eilinis Neil Armstrong’o įpėdinis šokinėja mažais, bet tokiais dideliais žingsneliais ant elektroninio kvaksinčio pianino. Ten yra ir kitų gyvūnų, nebijok – neliksi vienas. Slėpynių žaist nereikia, geriau pasikalbėk su teta instruktore, gali net mėgint padainuoti..

Nors ne, nedainuok, nes po akimirkos kitos tavo bronchą Nr. 1 pradėt dusliai daužyt bronchas Nr. 2, o tai ir vėl sukelia haliucinacijas. Tu vėl atvirame kosmose. Tau vėl gera. Prasmengi, krenti, tada tave atgal iškelia kažkokia banga. Ir taip iki tol, kol pažadina kaimynas, grojantis kastanjetėm. Be abejo, tai žodžių žaismas, tačiau “Basscadet” yra trimatė kompozicija, tapusi pirmuoju singlu. Joje susipina duslus genys, vamzdžio braižymas, tos pačios triukšmingos kastanjetės, prailginti skudučiai (tapę nepavojingais ginklais), styginis ošimas, skambaliukai su trikampiais, sugrįžęs “Kalpol Introl” kirminas, Neil Armstrong’o įpėdinio balsas… Tavo plaukai turėtų plaikstytis į visas puses, nes atsidūrei vėjų karalystėj. Vėliau pasijunti it būtum kiaušinio lukšte, veikiamame įvairių “Eggshell” vibracijų, besisukančiame ant krumpliaračio, mindomame ir minkomame kerėpliškų galūnių iš išorės. Išsiriti ir supranti – buvai laukiamas, groja svajinga džiaugsmo melodija..

Dar po akimirkos, priliūliuotam tenka klausyt griežtos doktrinos. Kiek šiurkštoka, sau prieštaraujanti ji ištiesina tavo stuburą ir priverčia pamiršt užlipusių akių malonumą. Bet neilgai. ”Maetl” vėlgi pasiglemžia į savo tekstilės fabriką, kur šokinėji staklėse nuo vienos gijos ant kitos, susipini tai vienoje, tai dviejose, trijose, tai pameti jų skaičių. Lauke groja muzikinė dėžutė, o tu blaškais kartu su metaliniu aidu surūdijusioj skardinėj, kurios “ai, ai” išspaudžia lietaus lašai. Šiuo žaidimu mėgaujies keletą kartų, kol tavo drobė baigta.

Ne, visgi ji baigta tik tam, kad skristų ir plevėsuotų dvigubam vėjyje pagal “Windwind”. Viena ilgiausių ir gražiausių akimirkų, kurioje galima prailginti savo gyvenimą vienuolika minučių be Paulo Coelho pasakų. Čia plunksna bejėgė, užsirakina net klaviatūra. Pabundi (kelintą kartą?) tik lėtam įsibėgėjime, vardu “Lowride”. Viskas visai kitaip; net nežinau, kur tu. Judi ar nejudi? Greičiausiai tik linguoji barbenime ir tingioje slinktyje. Retkarčiais papurto acid jazz loop’inė melodija, bet tu vis dar bundi. Ir tada.. paskutinė, bet tikrai pati gražiausia mišių dalis – “444”. [šioje vietoje, skirtingai nei tikrose apeigose, tyliai ir greitai išpažįsti visas nuodėmes, nes turi likti švarus; dreba rankos, lūpos, nervingai trūkčioja kojų galūnės; šitaip elgtis negalima, nevalia, neįmanoma šitaip]. Nors mišios kažkada baigiasi, tačiau “444” pasispaudžia vidinį “repeat track” mygtuką, ir tu gali pakartoti maldą.

Kartais taip paprasta įsitikinti, kad viskas prasideda nuo lopšio. Tereikia jį atrasti iš naujo ir atsigulti į švarius permatomai baltus vystyklus. Pamėginam?

Albumas paklausymui (laikina nuoroda)
Ae ir Warp Records (iš jų website apžvalgai naudoti abu images)
Ae ir YouTube (tiesiog)
“Basscadet” video klipas (rekomenduoju pažiūrėt nebent po apžvalgos)