The Moldy Peaches

Jobštararai, taip nesilinksminau nuo to laiko, kai klausiau Demis Roussos „Who Gives A Fuck“. Tik tąkart tai buvo labiau patyčios, o šį kartą nuoširdus džiūgavimas. Rafter pralinksmino iki nenusėdėjimo, privertė šypsotis ir atnešė tikrą vasarą į mano kiemą. Be to girdėti taip linksmai tekstuose vartojant visokius darinius su žodeliu „fuck“ dar neteko.

Žinoma, visa tai panašu į Fiery Furnaces, Beck, The Moldy Peaches, The Rapture paaugliškas išdaigas, net norėtųsi manyti, kad tai jų pirmasis įrašas, kur linksmutė, bet nebanali muzikėlė, sukalta lyg išdykaujant įvairiais muzikiniais instrumentais. Amerikietis, ugninių plaukų savininkas, Rafter Roberts daro uždegančią gimtadienio šventę iš puošnaus indie roko ir elektroninės pop muzikos, kurioje įmaišo netikėčiausių panko, elektronikos, ritmenbliuzo ir aiškaus vokalo darinių. Toliau skaityti RAFTER – Animal Feelings [Asthmatic Kitty Records; 2010] →

Galvojau paprotinti liaudį, karts nuo karto čia užmetančią akį, eit klausyt ambicingųjų afrikiečių BLK JKS, bet gi jie perdėm taksidermiški. O štai sarkastiškasis, tiesmukiškasis Adam‘as Green‘as po nieko naujo nesakančio nesusipratimo, pavadinto „Sixes and Sevens“ (2008) vėl prikaustė dėmesį su naujuoju albumu „Minor Love“. Plius postūmį davė senos simpatijos ir tas dažnokas G. paieškos išmetamas užrašas: „Deja, bet panašu, kad mes apie tai nerašėm. Gal tu nori parašyti?“. Noriu.

Noriu parašyti apie už mane jaunesnįjį Leonardą Coheną, katras naujojo tūkstantmečio pradžioje kartu su dar viena prietranka (Kimya Dawson) prisidengę pavadinimu „The Moldy Peaches“ ir įlindę į pliušinių meškiukų kailį išdarinėjo scenoje retam suvokiamus antifolkinius outfit‘us. Abiems pasukus soliniais keleliais, nuo 2004-ųjų „persikėliai“ dingo, tiesa, po filmo „Juno“ sėkmės, liaudžiai reikalaujant senojo opiumo, trumpam buvo vėl susibėgę atlikti to žymiojo hituko: Toliau skaityti ADAM GREEN – Minor Love [Rough Trade; 2010] →