TRENT DALTON „Berniukas nuryja visatą“

– Aš geras žmogus. Bet kartu ir blogas. O tokie yra visi žmonės, vaikeli. Visi mes turim šiek tiek gerų ir šiek tiek blogų savybių. Sunkiausia išmokti visada būti geram ir niekada nebūti blogam. Kai kam pavyksta. Daugumai ne.

Įvairiais „geriausiųjų“ epitetais aplipdytas australo Trento Daltono debiutinis romanas „Berniukas nuryja visatą“ (Boy Swallows Universe) pernai tapo literatūrine sensacija Australijoje, o šiemet jau turime jį lietuviškai, išverstą Povilo Gasiulio, išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos.

Paties autoriaus neeilinės vaikystės įkvėptas pusiau autobiografinis kūrinys nukelia į devintojo dešimtmečio Brisbano priemiestį. Šiame Australijos uostamiestyje gyvena trylikametis knygos herojus Ilajus Belas, kuris ir tampa neįtikėtinos istorijos pasakoriumi. Ilajaus brolis Ogastas nekalba, bet autistiškai pirštu ore rašo tam tikrus, lemtingus aplinkiniams žodžius, pavyzdžiui, tavo galas negyva mėlyna karetaitė. Ilajaus mama – narkomanė, kurią jos sugyventinis, narkotikų platintojas, užrakinęs savaitei kambaryje sugeba išgydyti nuo priklausomybės kvaišalams. Ilajui tėvą atstoja ir geriausiu draugu esti ne kartą nusikaltęs ir ne kartą iš kalėjimo pabėgęs, paskutinį kartą už nužudymą nuteistasis vardu Plonis, kuris sako, kad skaitymas yra geriausias būdas pabėgti nuo tikrovės, o jis pagarsėjęs bėglys, pabėgdavęs neįtikėtinais būdais, Ilajaus tėvas – užkietėjęs, į unitazą nepataikantis alkoholikas, kasdien geriantis, rūkantis ir be perstojo skaitantis knygas. Tokia marga kompanija ir aplinka, kurioje tikrai netrūksta smurto, patyčių, nusikalstamumo, bet Ilajus yra berniukas, kuris kuria vaivorykštę, kuris daug visko skaito, kuris stengiasi visada būti geras ir niekada nebūti blogas. Tik ne visada jam taip pavyksta. Ypač po to, kai gerbiamas miesto verslininkas, valdantis miesto narkotikų prekybą, nužudo Ilajaus patėvį, į kalėjimą pasiunčia jo mamą, o abu brolius socialinės tarnybos atiduoda auginti metų metus nematytam alkoholikui tėvui. Tai įkvepia Ilajų pavogti vandenyną, įkąsti vorui, užkariauti mėnulį ir kitiems žygdarbiams.

Neskaičiusiems knygos, įtariu, pastarasis sakinys atrodo kiek keistokai, skaičiusiems – suprantamai, bet abiejų pozicijų atstovus tai turėtų vesti į supratimą, kad knygos tekstas nestokoja literatūrinių raiškos priemonių. Aprašytoji fabula trilerių gerbėjus vargu ar pavergs, nes ne viename skandinaviškame trileryje galima rasti dar negailestingesnių gatvėje ir už uždarų namų durų vykstančių istorijų, kurių pagrindiniu veikėju tampa mažametis paauglys, atsidūręs vienas prieš pasaulį.

Daltono knygoje aprašytoji fabula negriežia pirmuoju smuiku, finalinė piktadario nubaudimo scena nuvylė primindama jau n kartų matytą nuspėjamą holivudinį filmą, tačiau knygoje veiksmo yra daug ir stebinančių posūkių nestinga (vien ko vertos scenos su iš spintos vedančiu požeminiu tuneliu, Kalėdų dovanėlė – mamos lankymas kalėjime, Ilajaus vykimas su sugyventiniu pas narkotikų prekeivius ir kt.). Tad tenka pripažinti, kad knygos didžiausia stiprybė yra ne intriga dėl to, kas nutiks toliau, o literatūrinė kalba,  pasakojimo stilius, ypatingi personažai, įtikinami jų charakteriai ir tas šiltas, nuoširdus jausmas, kuriuo pulsuoja kiekvienas kūrinio sakinys. Ir dar tas raudonas telefonas, pralekiantis skaitytojo galvoje magiškojo realizmo vėju.

Taip, „Berniukas nuryja Visatą“ yra rašytojo ir jo alter ego gėrio pripildyta, nuostabaus teksto knyga, kurioje nesinori praleisti nei vieno žodžio, norisi kiekvieną puslapį pasitaupyti, nes tų penkių šimtų puslapių yra per maža. Per maža to jausmo, kai tekstas skaitytoją šildo, grynina, daro geresniu, leidžia vaiko akimis pamatyti suaugėlišką smurto ir nuodėmių kupiną pasaulį. Pastaroji aplinkybė ir tampa ta priežastimi, kurios vedamas ne vienas prisipažįsta, kad skaitant sunku buvo sulaikyti ašaras.

Romano pasakojimo pagrindas esti chronologiškas ir juda linijiniu būdu, tačiau Daltonas toje linijoje geba primazgioti tokių laiko kilpelių, kuriose kiek šokteli į priekį, pametėja sceną, pasekmes, o po to, grįžęs žingsnelį atgal, atskleidžia to rezultato aplinkybes, priežastis. Tokia pasakojimo struktūra yra rizikinga, nes lengva išsklaidyti intrigą ir prisigaminti beverčio, galimo išbraukti teksto, tačiau Daltonui tai fantastiškai pavyksta suvaldyti ir keisčiausia, kad veik nė karto nepavyko atspėti tų galimų pasakojimo kilpelių vystymo. Visa tai kartu su knygos pagrindu, statomu ant kiek mistiško vaikų ypatingumo, primena Johno Irvingo romaną „Malda už Oveną Minį“, o tai jau yra nemenkas pagyrimas Daltonui.

„Berniukas nuryja Visatą“ tekstas su visais tropais ir kitomis stilistinių figūrų atmainomis yra be proto spalvingas, vizualus, kinematografiškas (įsivaizduoju, kaip trina rankomis nusipirkusieji romano ekranizavimo teises), kartais net gebėjimu sustabdyti akimirką primena tekstu pateiktą komiksą – šių piešėjui turėtų būti vienas malonumas iliustruoti tokią knygą.

Dabar saulė manyje. Saulė yra mano širdis, ir visas pasaulis – Kinijos žvejai ir Meksikos kukurūzų augintojai, ir blusos ant Katmandu šunų nugarų – priklauso nuo įstabaus jausmo kupinos mano širdies kilimo ir leidimosi.

Įvairūs palyginimai, knygų ir filmų pavadinimai, jų personažai, muzikos atlikėjai ir jų kūriniai, prekių ženklai – jų pilnas tekstas ir jie verti atskiro paminėjimo bei studijų. Norint išnarplioti jų visas prasmes reikėtų knygą skaityti dar kartą, o jeigu tas prasmes ar bent dalį jų būtų įmanoma suprasti iš karto, tai knyga įgautų dar didesnę gelmę ir vertę. Lietuviškasis leidimas turi keletą išnašų, bet jų tikrai šiai knygai yra per mažai. Ok, aš žinau, kas yra Obi-Vanas, bet mano mama nežino ir tas palyginimas jai nieko nesako, nors šiaip ji žino, kas yra „Žvaigždžių karai“, bet ne tiek, kad pasakytų bent vieno veikėjo vardą. Ne vienas perskaitęs knygą taip ir nesužinos, kad sakinyje „Pabaisa atrodo taip, lyg jo vieta kokiame požemyje su Igoriu ir jo draugais, Vėžiu Greidžiu Stailzu ir Kupranugare Ela Harper.“ tie sulietuvinti vardai reiškia ne animacinio filmuko personažus, o realiai gyvenusius apsigimėlius, Grady’į Stiles’ą ir Ellą Harper. Ne paprasta (bet tikrai naudinga knygos pažinimo prasme) yra žinoti, kad knygos veikėjas Plonis nėra autoriaus pramanas, o buvo reali asmenybė – garsus pabėgimų iš kalėjimo rekordininkas Arthur’as Ernest’as Halliday’us, įgavęs pravardę „Slim’is“. Neabejoju, kad Australijos skaitytojui knygoje minimas ledų, sausų pusryčių ar sportbačių pavadinimas suteikia papildomos informacijos (gal parodo prekių pigumą, nekokybę ar dar ką), tuo tarpu mums, lietuviams, tie nepažįstami prekės ženklai yra tik bereikšmis literatūrinis triukšmas. Ir čia galėtų pagelbėti vertėjas ar leidykla, bet suprantu, kad tai būtų juodas papildomas ir neatsiperkantis darbas. Vienok, ne neįmanomas – pakaktų pasitelkti į pagalbą tik kokį grynakraujį ozį.

Povilo Gasiulio vertimas puikus, sklandus, visoje knygoje išlaikantis vientisą stilistiką ir tinkamai perteikiantis autoriaus originalaus teksto atmosferą.

Šaunuolė leidykla, kad sugebėjo panaudoti originalų knygos pirmojo leidimo viršelio dizainą ir norisi tikėti, kad pasirodys ir antrasis lietuviškojo leidimo tiražas, nes 2000 egzempliorių tokiai knygai yra begėdiškai maža ir (antrasis nes) – nes lietuviškojo knygos viršelio mėlynoji karetaitė kažkodėl pavirto vien pilku paukštelio šešėliu – būtų gerai jį antrajam tiražui nuspalvinti.

Ir pabaigai, tikriausiai, reikia apibūdinti šią knygą trimis žodžiais. Skaičiusieji supras, kodėl. Iš tikrųjų tai padaryti ne taip ir lengva. Kyla įvairių minčių, įvairių darinių: nuo knygos mėgstantiems skaityti, nes joje pilna skaitymo malonumo ir knyggraužiams malonių scenų, net Ilajaus tėvas jo keturioliktojo gimtadienio proga padovanoja sūnui „Triukšmą ir įniršį“, nes pastebi, jog jis auga ir tvirtėja, ir pasako, kad Folknerį įveikti pajėgus tik tvirtas, ištvermingas jaunuolis, nuo knygos kalėdine dvasia, nes čia galima rasti netikėčiausią sūnaus dovaną kalėjime esančiai mamai, iki šypsenos ašarų laiku, nes jau seniai skaičiau tokią ašaringai giedrą knygą, iki privalai šią knygą perskaityti, bet čia keturi žodžiai, tad netinka ir panašiai, ir panašiai. O apsistojau ties tokiu gal kiek ir abstrakčiu, bet tikiuosi paskatinančiu – paragauk šitą Visatą!

2 komentarai apie “TRENT DALTON „Berniukas nuryja visatą“

  1. Tenka sutikti, kas tai geriausia šiemet skaityta knyga. Ačiū už paskata perskaityti.

  2. Pradžia truputį sudomino, vidurys vos ne vos išlaikė, pabaiga žiauriai nuvylė. Knyga šiaip sau, nes esu išranki skaitytoja, tokiomis banalybėmis kaip pradžios citata, nebenuperkama:)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.