TUMO KODEKSAS (2018, rež. Eimantas Belickas)

Ramūnas Cicėnas, „Tumo kodekse” suvaidinęs patį Tumą, filmo pabaigoje sako, kad „prieš pradedant filmuoti, aš visiškai kitaip įsivaizdavau Vaižgantą”. Jam antrinant, turiu pasakyti, kad aš visiškai kitaip įsivaizdavau ir patį filmą, kuris man tapo vienu didžiausių lietuviško kino atradimų ir netikėtumų gerąja prasme. Nesitikėjau iš „Tumo kodekso” nė trečdalio gauto malonumo ir įdomumo. Tiek kino prasme, tiek žinių apie Vaižgantą. Pastarasis su savo „kaimo” tekstais, pažintais iš mokyklos laikų buvo jau visam uždarytas ir nurašytas vienoje sunkioje skrynioje su Žemaite, Simonaityte, Krėve ir kitais.  O pažiūrėti sugundė Rolando Kazlo pavardė aktorių sąraše bei tai, kad tai gerai žinomo muzikanto Eimanto Belicko režisūrinis debiutas.

Nuo pat filmo pradžių Cicėnas, skaitydamas Vaižganto testamentą, užduoda nelauktai pozityvų ir gyvą toną, kuris neišnyksta viso filmo metu. Pigių komercinių komedijų veikėjas čia atsiskleidžia žiūrovui neįprastame amplua, bet negaliu tokiam kūrėjų sprendimui pareikšti nė menkiausio priekaišto. Juolab, kad vėliau prie Cicėno prisijungia ir jau komiko klumpes sunešiojęs Kazlas, įkūnijęs nepriklausomybės akto signatarą Petrą Klimą, ir jie žaidžia vienoje lygoje.

Filmas gan chronologiškai pereina per visą Tumo gyvenimą, nuo rūpinimosi knygnešiais, draudžiamos spaudos slėpimu, iki Lietuvos nepriklausomybės kovų, (ne)pasibaigusių 1918-ųjų vasario 16-ąją, apie kunigavimą ir konfliktus su kunigais, apie viešą žurnalistinę veiklą ir asmeninį susirašinėjimą su prieteliais, iki paskutiniųjų dienų ir sakinių.

Scenarijaus autorė Liudvika Pociūnienė nuveikė fantastišką darbą. Jos dėka filmas Vaižgantą atskleidė kaip neeilinę, nesitaikstančią su neteisybe ir net maištingą asmenybę, nestokojančią sveiko proto ir humoro; leido pajusti nepriklausomybės atkūrimo laikmečio dvasią, suprasti, buvusios politinės situacijos sudėtingumą. Ir nors tai gali skambėti statistiškai sausai, iš tiesių „Tumo kodeksas” yra dinamiškas, kupinas pikantiškų, tragiškų ir komiškų faktų iš to laikmečio Lietuvos šviesuomenės svetainių. Jeigu tokia stilistika mano mokyklos metais būtų supažindinę su šia asmenybe, tai neabejotinai būčiau tapęs Tumo fanas.

Vienas sėkmingiausias kūrėjų sprendimas Tumo istorijos pateikimo forma: senos nuotraukos, vaizdo įrašai, spaudos tekstų fragmentai, naratoriaus užkadrinis balsas montuojami su šių laikų asmenybių interviu, šiandien galimu pamatyti herojaus palikimu (sodyba, laiškai, muziejuje esančiais daiktais), o visą tai apjungia istorinių įvykių vaidybinė rekonstrukcija, kurioje sutinkame ir Jurgį Savickį, Vincą Putiną, Petrą Klimą ir kitas istorines asmenybes. Toje rekonstrukcijoje stigo šimtaprocentinio išpildymo – vizualinio senobiškumo, to laikmečio rekvizito, kostiumų, bet visumoje tai menkas priekaištas priešpastatytas prieš meistrišką turinį.

Taigi, primygtinai rekomenduoju pažiūrėti. Juolab, kol tai galima padaryti nemokamai lrt.lt mediatekoje.

 

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.