– Yra žmonių, kurie sakosi nesuprantą jūsų kūrinių net perskaitę du ar tris kartus. Ką jiems patartumėte?
– Perskaityti ketvirtą kartą.
Iš interviu su W. Faulkneriu 

Greičiausiai dėl tos abejonės, neišsakytos baimės būti nesupratusiu, neprisiruošimo skaityti dar kartą būna, kad pokalbių apie knygas eigoje išmetu pasiūlymą paskaityti Williamą Faulknerį, tačiau nė karto (iki šiol) nesiėmiau šio amerikiečio kūrinių aprašyti. Tiesiog nerandu priėjimo ir suvokiu, kad tokią literatūrinę jėgą skaitytojas gaus tik skaitydamas patį kūrinį, o ne bandymą tuo kūriniu sudominti. O ir sudominti Faulkneriu nėra lengva. Tai ne pramoginė ir lengvumo jausmą teikianti literatūra.

Nors perfrazuojant to paties Faulknerio mintį apie meilę ir kančią, iš asmeninės patirties galiu patvirtinti, kad literatūros vertė – tai ta suma, kuria skaitytojui reikia už ją sumokėti, ir kiekvienąsyk, kai gauni ją pigiai, save apgaudinėji. Tik pigumas čia ne pinigų prasme – skaitytojas už vertingą literatūrą moka savo akimis, laiku, nervais, kantrybe, atkaklumu, pastangomis suprasti ir nemesti pusiaukelėje kopimo į literatūrinį Olimpą.

Nors man Faulknerio skaitymas labiau panašus ne į kopimą kalnan, o į garvežio lėkimą pakalnėn – iš pradžių vos vos pajudančio, o pabaigoje – negalinčio sustoti. Galbūt toks įspūdis lieka dėl teksto ritmo, bangų, apie kurias knygos pristatyme Vilniaus knygų festivalio metu kalbėjo vertėja Violeta Tauragienė. Kaip ten bebūtų, Faulknerio romanas „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau”, nors ir yra kiek nestandartinis rašytojo kūrinys, tačiau turi ir tą minėtą vis didėjantį greitį, ir ritmiką, ir atmosferinę galią, tekstinę jėgą, kuri liko įstrigusi kažkur giliai manyje ir net dabar, kai po knygos perskaitymo praėjo devyneri mėnesiai, randanti atgarsių.

„Jeruzale, jeigu tave užmirščiau”, anksčiau žinoma kaip „Laukinės palmės” (Wild palms), lygiagrečiai pasakoja dvi istorijas – „Laukinės palmės” ir „Tėtušis”. Šiuos pasakojimus sudėtinga susieti, nes fabula neturi jokių sankirtų, tačiau ilgainiui imi suvokti, kad abiejų tekstų veikėjai murkdosi tose pačiose nuodėmingose aistros sultyse.

„Laukinės palmės” pasakoja apie Harį ir Šarlotę, du aistros užvaldytus žmones, dar tikinčius meile, viską metusius ir pabėgusius gyventi kartu.

„Klausyk, medaus mėnuo turi tęstis visą laiką. Be pradžios ir be pabaigos, kol vienas mūsų numirs. Kitaip negali būti. Arba dangus, arba pragaras: ir jokios patogios, saugios, ramios skaistyklos per vidurį, kur mudu galėtume laukti, kol pradėsim gražiai elgtis, valdytis arba jausti gėdą ir atgailauti.”

„Tėtušis” porina istoriją apie kalinį, 1927-ųjų Misisipės potvynio metu išgelbėjusį nėščią moterį, turėjusį galimybę pabėgti į laisvę, tačiau grįžusį kalėjiman.

Iš pradžių man labiau patiko „Laukinės palmės”. „Tėtušis” rodėsi, kaip baslys, trukdantis ratams įsibėgėti, tačiau įpusėjus knygą atsiskleidė ir „Tėtušis”, tapo ne tik atsvara ir proga pakontempliuoti apie praėjusių „Palmių” epizodą, bet ėmė alsuoti tuo pačiu ritmu, kaip „Palmės”. Šiaip, manau, kiekvieną pasakojimą galima skaityti atskirai, nors rašytojo sumanymas tam tikroje vietoje nutraukti vieną ir pradėti kitą istoriją nėra beprasmis. Pats Folkneris pasakojo, kad iš pradžių tai turėjo būti viena istorija, kuri rašant pareikalavo pauzių ir „pastiprinimo”. Ir reikia sutikti, kad galutinis rezultatas su „pastiprinimais” pasiteisino ir bendrų nesusietų siužetų taškų galima ieškoti ir rasti ne vieną ir ne du. Nuo panirimo į meilę ir kontrasto tam – bėgimui nuo meilės į laisvę (kalėjime) iki žmogaus kaip gyvūno pasipriešinimo instinktams ir gebėjimui peržengti tų pačių žmonių nusistatytas ribas „meilei, aistrai ir tragedijai, kurios leidžiamos kiekvienam”.

„Juk tam visa tai ir yra, tam visa tai ir buvo, už tai mes ir mokame: kad galėtume būti kartu, miegoti kartu kiekvieną naktį, o ne vien valgyti, tuštintis ir miegoti šiltai, kad galėtume atsikelti, pavalgyti, išsituštinti ir vėl šiltai išsimiegoti.”

Žinau, kad Faulkneris šiandien netaps paskutiniu mados klyksmu – jis per daug daugialypis, per daug gilus, per daug negailestingas masėms, per mažai galvojantis apie skaitytoją, apie jo poreikius ir lūkesčius, nebojantis skaitytojų vergavimo respektabilumui (apie respektabilumo žalą galima pasiskaityti romano lietuviškojo leidimo 124-127 puslapiuose), tačiau Faulkneris yra (privalo būti) autoritetas kitiems rašytojams ir visiems skaitytojams. Nes tik jis geba rašyti taip ir apie tai. Taip sukrečiančiai, miglotai, absurdiškai komiškai, beprotiškai tragiškai, nepakeliamai meniškai. Apie meilę, kurioje sudega sėkla.

Taip, dabar, kai pagalvoju ir vartau, lyg studento vadovėlyje prisižymėtus, aprašinėtais pakraščiais puslapius, romanas „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau” yra apie tai.

—–

Informacija apie knygą: [romanas] / William Faulkner „If I Forget Thee, Jerusalem”; iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius : „Baltų lankų” leidyba, [2013]. – 308, [1] p. – („Baltų lankų” rinktinė proza, ISSN 1822-6930). ISBN 978-9955-23-685-6