Visi įrašai, kuriuos paskelbė Rūta Šiugždaitė

S. CAREY – Range of Light [2014]

rangeoflight31.11183

Tai antras asmeninis, S. Carey, kuris šiaip jau žinomas kaip Bon Iver būgnininkas ir antrasis vokalistas, albumas. O jis asmeniškai kurti tikrai turi ką. Todėl tikiuosi, kad nesustos, nes jam sekasi gerokai geriau, nei neblogai.

„Range of Light” skirta tiems, kurie mėgsta Bon Iver ir yra išsiilgę gerų gerų perkusijos skambėjimų. Būtent jie mane ir užkabino dainoje „Crown the Pines”. Tokie į priekį vedantys, tokie paslėpti tarp vokalo ir smuikų virpėjimų ir būtent tokie veržlūs, kokius mėgstu. Šis kūrinys man pats pačiausias iš viso albumo.

 S. Carey nerealiai supina įvairius garsus, balsą, perkusiją ir perteikia naujus muzikinius vaizdus, kurie sukrenta į vis kitokias nuotraukas albume. Nuomonė apie kai kurias dainas priklauso labai nuo nuotaikos. Jei neatbaido vakarinis melancholiškumas (kuris vos kvepia Bon Iver „The Wolves”), tuomet šis albumas kaip tik pats tas.

Toliau skaityti S. CAREY – Range of Light [2014]

SHARON VAN ETTEN – Are We There [2014]

sharon-van-etten-are-we-there-album-cover

Nors albumas pasirodė gegužę, džiaugiuosi, kad jį išgirdau būtent dabar, šį, pilkėjantį rudenį. Jis puikiai tinka rudens elegija persmelktoms ir pilkais murzinais debesimis aptrauktoms dienoms, bei greitai sutemstantiems vakarams.

Išskirti galiu kelias labiau į atmintį įstrigusias dainas.

Be abejonės, pati pirma „Afraid of nothing” melancholiškai rami ir kartu nuteikianti, jog visada verta tikėtis šviesaus rytojaus.

Net nustebau, kaip man „Your love is killing me” savo tamsumu priminė Chelsea Wolfe  albumą „Pain is beauty”. Giliu skausmu persmelkti dainos žodžiai kaip reikiant prisideda prie įtampos auginimo. Beje, ši daina yra ilgiausia albume, o neseniai pasirodė ir jos video. Toliau skaityti SHARON VAN ETTEN – Are We There [2014]

VIDAS BAREIKIS – Žmogus, bet šuo [2014]

downloadVido Bareikio muziką žinojau dar iš Suicide DJ’s laikų ir crazy koncertų Kauno dramos teatre. Vėliau buvau ilgai pamiršusi ir šiemet užtikau kelis internete buvusius kūrinius iš jau solinio albumo „Panda”, kuri kviečiama „ropštis greičiau ant manęs ir bandyti išlikti”. Gaila, pačio albumo nespėjau įsigyti iki jo išnykimo. Tačiau galiu pasigirti, jog albumą „Žmogus, bet šuo” turiu rankose su Vido Bareikio parašu.

Ko gero, iš šio albumo geriausiai visiems pažįstamas, tikrumu alsuojantis duetas „Trys Kanados”, kuris buvo įrašytas šalia Vilniaus oro uosto su Jurga ir su kylančių lėktuvų gausmu. „Trys Kanados” mano ir mano draugų playliste buvo taip atgrotos, kad, net mokydamasi kurčnebylių kalbos savo choro reikmėms, sugalvojau „Trims Kanadoms” a la modifikuotus judesius-gestus. Taigi, galima spręsti, jog vis tik esu fanė ir objektyvumas čia ir toliau bus per fanės prizmę. Toliau skaityti VIDAS BAREIKIS – Žmogus, bet šuo [2014]

[flashback:] YANN TIERSEN gyvai Berlyne su begalybe albume skambančių šiaurės vėjų

1782054_10152750247786763_8597063879134192199_n

Yann Tiersen daugeliui pažįstamas kaip filmų „Amelija iš Monmartro“ (Les fabuleux destin d’Amelie Poulain), bei „Sudie, Leninai!“ (Good bye Lenin!) užburiančių garso takelių kūrėjas. Šis Bretanės muzikantas dar vadinamas ir multiinstrumentalistu, nes ne tik kuria muziką, bet ir pats puikiai yra įvaldęs ne mažiau kaip 6 instrumentų grojimo meną. Tačiau Yann Tiersen kuria muziką ne tik filmams. Spalio 4 dieną, šeštadienį, jis atvyko į Berlyną ir su savo grupe ir pristatė aštuntąjį albumą „∞” (Infinity), kuris pirmą kartą buvo pristatytas slapto koncerto Prancūzijoje metu. Slapto todėl, kad niekur nebuvo paskelbta, kur tiksliai jis vyks ir kiek atėjo tos vietos gyventojų paklausyti, tiek klausytojų ir buvo. Bet šįkart apie Huxley’s Neue Welt klube, Berlyne vykusį koncertą.

Prisipažinsiu, laukdama Yann Tiersen renginio, šiek tiek nerimavau, nes aš pati Yann Tiersen muziką pažįstu ir mėgstu dėl minėtų filmų garso takelių. Taip pat ir dėl fantasmagorija persmelktu Yann Tiersen & Shannon Wright albumo ir šiek tiek vėliau išleisto šviesaus, folk ir teigiamus post-rock skambesius primenančio „Dust Lane” albumo. Tačiau naujojo „∞” (Infinity) viso albumo pati nuosekliai nebuvau perklausiusi, todėl nežinojau ko tikėtis iš šio gyvo garso koncerto, nes dabar Yann Tiersen muzika gerokai skiriasi nuo ankstesnės ir man gerai pažįstamos. Jo muziką galima būtų palyginti su besikeičiančiu kaleidoskopu, kai niekada nežinai, kaip sukris spalvoti stikliukai ir į kokias formas išsidėlios. Be to, žiūrint pro kaleidoskopą, neįmanoma grąžinti to, kas jau buvo, taip ir Yann muzika visad keičiasi, nestovi vietoje, su kiekvienu nauju albumu, jis iš naujo atranda negirdėtus instrumentų bei muzikų stilių derinius, kurie nustebina ir sukelia naujų minčių gūsį galvoje. Toliau skaityti [flashback:] YANN TIERSEN gyvai Berlyne su begalybe albume skambančių šiaurės vėjų