Performansas „DVI SU PUSE MINUTĖS” (kūrybinė grupė „Dvi su puse”)

Koks tavo vardas? Kas tau kelia nerimą vakarais? Tokius klausimus gaunu iš pačių kūrėjų vos patekusi į spektaklio „Dvi su puse minutės” prieigas, profesionalaus meno namuose „House of Puglu”. Prieš tai, žinoma, žvarbų vakarą teko paklaidžioti siaurais, tamsiais takeliais senamiesčio bromais ir kiemais, nes surasti šią mistinę, gandais apipintą meno buveinę nėra lengva. Pastaruoju metu „House of Puglu” tapo namais kuriantiems ir kūrybą mylintiems, kviečianti profesionalius meno atstovus pristatyti savo idėjas publikai. Ši vieta ypatinga tuo, kad čia gimsta įdomūs, netradiciniai edukaciniai, tarpdisciplininiai projektai, apjungiantys įvairias meno sritis (teatrą, muziką, šokį, dailę, kiną ir kt.). Džiugu, kad Vilniuje vis daugiau atsiranda alternatyvių meno erdvių, kuriose gali reikštis jauni ar mažiau žinomi menininkai, kur pristatinėjami projektai, netelpantys į tradicinio meno rėmus.

Jau kuris laikas vaikštau tik į tuos spektaklius, kuriuose tikiuosi atrasti, patirti kažką naujo. „Dvi su puse minutės”, įvardintas kaip patyriminis pasirodymas, ieškantis savos vietos tarp teatro, instaliacijos ir performanso sąvokų, kaip tik žadėjo kažką nekasdienišką. Bendras, kelių skirtingų meno sričių kūrėjų projektas (visą kūrėjų komandą rasite čia), kuriame keliamos nerimo bei kasdienių baimių temos.
Žiūrovai, prie įėjimo atsakę į klausimą apie nerimą, lyg pasakę tik išrinktiesiems žinomą slaptažodį, buvo įleidžiami vidun, kur susėdę į dvi, vieną prieš kitą sustatytas eiles, ėmė laukti pradžios kažko. Turiu pasakyti, kad tas klausimas nenustoja suktis galvoje iki pat tada, kai kažkas paima tave už rankos ir išveda į tamsią nežinią.

Jei „Pojūčių teatro” spektakliuose aktoriai it angelai sargai vedžioja žiūrovus už rankų nuo pradžios iki pabaigos, tai čia – draugiškai palydi tik iki tavo nerimo durų, koridorių, akligatvių, labirinto, kuriais tu vaikščiosi toliau, klaidžiosi vienas ar ieškosi kompanijos, spiegsi, drebėsi iš išgąsčio, tupėsi kampe susisukęs iš baimės į kamuoliuką ar ramiai stebėsi, ar ramiai stebėsi kaip visa tai rezonuoja su tavimi  – priklauso tik nuo tavęs pačio. Visai kaip ir gyvenime. Šis vizualinis, garsinis, emocinis performansas – instaliacija, tarsi lakmusas išryškina tavo baimių ir nerimo kontūrus.

Performansas „Dvi su puse minutės” susideda iš kelių dalių, pradžioje tik klausinėjama, vėliau esi įstumiamas į minėtą labirintą, o pabaigoje leidžiama patirti emocinio ir fizinio intymumo baimę, kuri yra būdinga daugumai žmonių. Ar kasdienybėje išdrįstum atsisėsti šalia nepažįstamo žmogaus taip arti, kad keliai ar alkūnės liestųsi tarpusavyje? Ar išdrįstum būriui nepažįstamų žmonių pasakoti apie dalykus, kurie kelia tau nerimą? Ar išdrįstum žiūrėti nepažįstamui žmogui į akis dvi su puse minutės, nekalbant, o tiesiog žiūrint ir BŪNANT tik su tuo žmogumi? Performanso metu patyriau, jog dauguma žmonių bijo ne tik tamsos, uždarų erdvių, bet ir neįprastų garsų ar net visiškos tylos, atviro žvilgsnio. Menininkų siūlomas emocinis nuoširdumas, intymumas juos trikdo ir nuo to pabėgti jie bando įvairiais būdais – juokeliais, replikomis ir pan. Po performanso vyko potyrių aptarimas, kuriame daugelis prisipažino, kad tylint ilgai žiūrėti į akis kitam žmogui – pernelyg sunki, trikdanti užduotis.

Šiandien pasaulyje menininkai vis dažniau kuria socialinį meną, kuris nebūtinai turi būti vien gražus, malonus, estetiškas akiai, ausiai, sielai. Kartais tas menas kelia ir labai provokuojančius klausimus, iškelia paviršiun emocijas, priverčia žiūrovą muistytis kėdėje dėl vidinio nepatogumo. „Dvi su puse minutės” būtent toks ir yra – pačia tiesiogine prasme. Nepatogumas čia kuriamas nuo pat įėjimo į teatrą – ne tik dvasine, bet ir fizine prasme. Gera žinia ta, kad kūrėjai ne tik padeda tau atrasti savo ligas (jei jų, žinoma, turi), bet, užmegzdami nuoširdų kontaktą su žiūrovu, pasiūlo ir vaistų nuo jų. Pasakodami istorijas, kuriose susidūrė su savo baimėmis, jie bando priartėti prie žiūrovo, sukurti bendrumo jausmą, parodyti, kad visi mes esame patyrę panašius jausmus.

Visas šis performansas sava magija ir savotiška psichoterapija man kažkiek priminė Pablo magiškąjį teatrą (iš Hermano Hesės „Stepių vilko”). Tiek čia, tiek ten žiūrovui per įvairias jusles leidžiama stebėti ne kitus aktorius scenoje, o atrasti, stebėti patį save. Kažką panašaus meno centre „MoMA” 2010 metais surengė menininkė Marina Abramovič, tris mėnesius, kiekvieną dieną, po septynias valandas be maisto ir vandens ji sėdėdavo ant medinės kėdės ir įdėmiai, be žado, tiesiai žvelgdavo į akis priešais atsisėdusiems lankytojams. Padovanoti žmogui savo paties atspindį menininko akyse – toks buvo “The Artist Is Present” performanso tikslas ir misija. „Dvi su puse minutės” kūrėjai siūlė kažką panašaus, bet kartu ir skirtinga. Jie siūlė ne tik atspindį, emocinį intymumą, bet ir leido pajusti žiūrovui, kad su savo baimėmis, nerimais mes nesami vieni ir vieniši šiame pasaulyje.

Performanso „Dvi su puse minutės” metu gal ir nepatyriau labai didelių transformacijų, bet vis tiek manau, kad, tai vienas įdomiausių meno projektų, patirtų paskutiniu metu. Ta įvairių menų ar meninininkų sintezė, netradicinė erdvė, atviras ir netikėtas priėjimas prie žiūrovo – kuria unikalius potyrius, kurie išjudina žiūrovus iš patogių kėdžių, pamirštų emocijų. Todėl AČIŪ Jums, ne tik už tas dvi su puse minutės..

Paskutinės „Dvi su puse minutės“ šiais metais, gruodžio mėnesį:
https://www.facebook.com/events/1616960221940995/

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.