– Naftalinu gerai trenkia.
Pareiškė kolega, kai užuolaidos atsitraukė ir penkeriukė scenoje ėmė trenkti seną gerą rokelį. Naftalinas naftalinu, bet toks naftalinas tikrai ilgam išbaidė visas kandis ir nė vieno dvikojo.

Iš pradžių. Kiek nedrąsiai, kiek neapšilus, su jauduliu. Visgi naujas blynas po šitiek laiko. Šaras, pametęs savo firmines pirštines ir liemenę, atraitotomis švarko rankovėmis, stebina hitleriškais ūsiukais ir jūreiviška kepure. Šaro balso tembras visiškai nepakitęs. Kaip ir dainavimo maniera. Naktį prikeltas atpažintum. Pora pirmųjų kūrinių neleidžia visko pilnai įsiurbti – netvarkoj vokalo įgarsinimas, žodžiai nesuprantami. O juose visas Poliarizuotų stiklų blizgesys. Jei ne visas, tai tikrai daugiau nei pusė.

Pagaliau Šaras tampa suprantamas ir prasideda karpymas ausimis. Kaip nauja daina – taip naujas hitas. Lyg ne naujas albumas, o senos geros dainos senu geru skambesiu. „Gėda“ jau skanduoja visas, margos publikos prigužėjęs, klubas. Bisas skamba užtikrintai. „Daug daug saulės“ – primena Bremeno muzikantus. „Aleliuja“ taiko į ZZ Topus. Per kažkurį lyriškesnį šmotą smuikelį padžyrina kantristas Algirdas Klova. Ei, o „Stiklai“ vietomis tikrai ėmė skambėt gana kantriškai. „Dėdė Petras“ dar nieko – pedofilinė tematika dabar madinga, bet naujausia vinimi tampa „Mėlynakė Stasė“. Priedainukas ir šokėjams jau stinga erdvės šėlsmui. O Šaro balsas nepavargęs. Neišvengiamas „Stasės“ bisas ir pirma dalis, kuria pristatytos naujos dainos, užsibaigia darniu, nors kiek ir apgirtusiu klausimu-skanduote „Stasė. Who the f…ck is Stasė?“.

Va tau ir naftalinas. Po kiek čia tų metų trūnojimo? Jop, kompanija pasirodė pernai „Tamsta Music“ festivalyje. Pernai buvo ir intervas, kuriame dėdė Šaras porino (oi, tada neįtikinamai): „mūsų albume turi būti dainos su išliekamąja verte, ne kažkokie miksai, norime lygiaverčių kūrinių. Gal vienos dainos bus silpnesnės, kitos stipresnės.” Ir vyriokas reabilitavosi su kaupu. Kaip tarė, taip padarė.

Žavi Šaro gebėjimas kurti hitus. Nors ir orientuotus daugiau į užstalės dainos žanrą. Žinai, kai kelinti metai iš eilės viena ausim klausai Eurovizijos atrankas ir lauki kokio šmotelio, na tokio, kad „oba, davai dar kartą“ – o jo nėra. O čia še tau: visa puokštė tokių hitų, kai jau žinai kaip pritarti per antrąjį priedainį. Ne Marcinkevičiaus gelmės, bet ir ne Zvonkaus blevyzgų lygis.

Žinoma, galima skeptiškai vartyti, kad muzikinė pusė toliau 90-ųjų niekur nepajudėjo. Bet pavarčius daugiau, tai rokas buvo ir liks roku ir nėra ten ko sliekų ieškoti. Niekas neverkia, kad Scorpions, Def Leppard, Status Quo metai iš metų kala į tą pačią natą. Niekam tai nerūpi – jie kaip ir „Poliarizuoti stiklai“ turi daug daug meilės širdyje.

p.s. Apie antrąją dalį nėra ko rašyti. „Medžiai be lapų“, „Festivalis“, „Meilės laiškučiai“ ir kiti, klasika tapę hitai, gali būti leidžiami iš traškančio kasetniko. Kam tai rūpi, kai viską moki atmintinai. Žemai lenkiuosi ir laukiu savęs sekančiame festivalyje su „Poliarizuotais stiklais“.

Foto: Martynas Kundrotas