ir ką jums sako ši antraštė? man – beveik nieko. nebent išverstumėt į prancūzkalbę ir sakytumėt „oho, negi pagaliau?” būtent tokiu pavadinimu į muzikos pasaulį grįžta kažkada net Lietuvą pamaloninę (The) Cinematic Orchestra. „Ma Fleur” vadinasi jų, sakyčiau, 3-iasis normalus albumas (na, taip taip, lenkiant pirštus jau penktasis, bet), kuris oficialiai pasirodo.. dabar! (gegužės 7). kiek pavėlavęs į mamyčių šventę, jis nugulo mano ausyse dar porą savaičių prieš. labai jaudinuosi, tad pradėsiu iš naujos eilutės, ok?
ir ką jūs manote? šįkart mano gėlė skirta Jason Swinscoe, o ne mamai. ar būtų gražu parašyt, kad Jason jau po mano itin numylėto 2002-ųjų „Every Day” albumo persikraustė iš nindzėm aptekusio Londono į romantiškai plevėsišką Paryžių, kuriame ėmė rinkti instrumentalą naujajam albumui, stengdamasis ne išbaigti kūrinius, o kurti nuotaikas (patikrinkit, ar gerai išverčiau). žodžiu, galiausiai išgimdytas gyvenimiškas emocingas veikalas, kuriam talkinti pakviesti tokie balsai kaip Fontella Bass (na, sušukčiau Evoliu-u-u-šion, bet dabar naktis), stebuklingoji teta (ir jau, sako, mamytė) Lou Rhodes iš Avinėlio bei dar labai garsiai nelinksniuojamas pora metų už mane vyresnis jaunuolis, vardu Patrikas (hah, ne Wolf, bet Watson). vėl jaudinuosi.
kam skirsite savo gėles jūs? Toliau skaityti The Cinematic Orchestra: Mano gėlė skirta mamai?