Šitie škotai visad pasižymėjo švelniais, lyriškais, dainingais tonais ir tekstais, kuriuose ne tik saulė ir mėnulis. Sulig „Girls in Peacetime Want to Dance” Belle and Sebastian niekur nuo minkštabalsės savasties nepabėgo, bet šis albumas yra kitoks. Kitoks skambesiu, kurį nusako disko pavadinimas. Šis įrašas, prodiusuotas Ben H. Allen III (Animal Collective, Gnarls Barkley, Washed Out), kviečia į šokių aikštelę. Gerai, kad ne į house, trance, o į tokio šviežaus ir tuo pačiu nostalgiško pop disco skambesio pripildytą salę, kurioje iš lėto sukasi veidrodiniais kvadratėliais aplipytas gaublys ir įsimylėjusios (neapsinešusios) poros trypsi pogreičio valso žingsniu.

Skamba neypatingai patraukliai jaunajai kartai, bet senieji kolektyvo fanai dėl padaugintos elektronikos neturėtų labai spjaudytis, nes neįprastai ilgos trukmės (net 6-7 min.) „Girls in Peacetime Want to Dance” kompozicijos nestokoja nei tekstinės prasmės, nei senojo melodingumo, nei įterptų lėtesnių pop baladžių, nei moteriško vokalo grožybių. Pastarąsias nesidrovėdama demonstruoja tiek smuiku grupėje grojanti Sarah Martin, tiek Dee Dee Penny iš „Dum Dum Girls”.

Žodžiu, šoklus „Girls in Peacetime Want to Dance” su verksmingu Stuarto Murdocho vokalu man priminė kokybišką švedišką Shout Out Louds paskutinįjį albumą „Optica”, kuriam vis dar didelių priekaištų neturiu.

https://www.youtube.com/watch?v=gnsW04Cajpk

Vinys: gal kiek ir per ilga, bet dėl Dee Dee nesustabdoma „Play For Today”; „Enter Sylvia Plat”, kuriai prasidėjus kaskart klausiu savęs, kelintais metais taip skambėjo mūsų „Dinamika”?; visiškai į 80-uosius nunešantys „The Party Line” ir „The Book Of You”.

Belle.