Visi įrašai, kuriuos paskelbė Jurga Mandrijauskaitė

[kino teatruose:] PATERSONAS (rež. Jim Jarmusch, 2016)

Jums atrodo, kad dirbate nuobodų darbą, kad kasdienį gyvenimą užvaldžiusi besikartojanti nyki rutina ir, kad joje jau seniai bebuvo kas ypatingo – kas sukrėstų ar tiesiog priverstų širdį plakti stipriau, nei įprastai, o gal net įkvėptų kūrybai? Jei tai apie jus, tada būtinai pažiūrėkite Kanų kino festivalyje pristatytą amerikiečių nepriklausomo kino meistro Jimo Jarmuscho filmą „Patersonas“ , kuris jau spėjo būti nominuotas įvairiose kategorijose ir laimėjo daugybę tarptautinių apdovanojimų. Lietuvos kino teatruose filmo apie paprasto gyvenimo grožį premjera numatyta vasario 10-ąją.

Režisierius ir scenarijaus autorius Jarmuschas naujausiame savo kūrinyje nusikelia į Naujojo Džersio industrinį miestą Patersoną, kuriame pagrindinis herojus ta pačia pavarde kaip miesto pavadinimas dirba autobuso vairuotoju. Filme matome septynias savaitės dienas – Patersono kasdienybę, pradedant ankstyvu rytu vos pramerkus akis, pusryčiais, dieną vairuojant po miestą autobusą ir klausant keleivių pokalbių, vakare bendraujant su mergina ir baigiant dieną pasivaikščiojimu su šunimi, aplankant mėgstamą barą, kur būtina išlenkti bokalą alaus. Nors Patersono dienos viena nuo kitos nelabai kuo skiriasi, bet kiekvienoje iš jų jis atranda įkvėpimo kuriamai poezijai, gimstančiai iš tokių nekaltų detalių kaip prieš akis ant pusryčių stalo gulinčių degtukų, iš autobuso vairavimo, ką jis prilygina irimąsi per oro molekules, iš bare sutiktų įsimylėjėlių barnio ir panašių kasdienių dalykų. Toliau skaityti [kino teatruose:] PATERSONAS (rež. Jim Jarmusch, 2016)

JUAN GABRIEL VÁSQUEZ „Taip skamba krintantys“

Visas pasaulis su didžiausiu susidomėjimu laukia tikrais įvykiais paremto serialo „Narkotikų prekeiviai“ (Narcos) tęsinio, pasakojančio Kolumbijos „kokaino karaliaus“ Pablo Eskobaro istoriją, kovas tarp politikų ir narkotikų prekeivių, garsųjį Medeljino kartelį ir pan. Tuo tarpu mūsų knygynų lentynose pasirodė vieno perspektyviausių kolumbiečių rašytojo Juano Gabrielio Vásquezo romanas „Taip skamba krintantys“, pasakojantis apie Kolumbijos narkotikų verslo ištakas bei paprastus žmones, kurie buvo priversti dalyvauti narkotikų kartelių kovose, netiesiogiai.

Knygą išleido leidykla „Vaga“, vertė Aistė Kučinskienė. Itin meniškas knygos viršelis, išpieštas melancholiškai siurrealistiniu Bogotos miesto kraštovaizdžiu (dailininkas Zigmas Butautis), nuteikia ne tik atitinkamai knygos atmosferai, bet ir intriguojančiai istorijai. Toliau skaityti JUAN GABRIEL VÁSQUEZ „Taip skamba krintantys“

ELENA FERRANTE „Nuostabioji draugė“

Elena Ferrante pseudonimu prisistatanti rašytoja pastaruoju metu literatūriniame pasaulyje linksniuojama garsiai ir plačiai, tad jos kūrybos pasirodymas lietuviškai buvo vienas laukiamiausių ir Lietuvoje (išleido leidykla „Alma Littera“, vertė Ieva Mažeikaitė – Frigerio). Labiausiai šią rašytoją išgarsino nuo 2012 metų rašoma „Neapolio saga“, sudaryta iš keturių romanų, kurie ypač išpopuliarėjo ir tapo vedančiais iš proto ne tik skaitytojus, bet ir kritikus Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Elena Ferrante viena mįslingiausių rašytojų, kruopščiai slepianti savo tikrąją tapatybę, teigianti, kad skaitytojui neturi rūpėti rašytojo asmeninis gyvenimas, o už jį kalba rašytojo knygos. Be abejo, tai dar labiau kursto gerbėjų smalsumą Ferrante kūryba ir asmenybe, kaip ir tai, jog jos knygų turinys savo įtaigumu atrodo parašytas žmogaus, turinčio panašaus gyvenimo patirties. Gal jau teko girdėti, kad šį rudenį kilo didelis skandalas, kai tiriamosios žurnalistikos atstovas Claudio Gatti paskelbė žinią, neva nustatė, kad po Elena Ferrante slepiasi Anita Raja, Romoje gyvenanti vertėja, ištekėjusi už garsaus romanisto Domenico Starnone. Gatti sensacinga išvada buvo padaryta remiantis įrašais apie Ferrante leidėjų, kuriems dirbo ir Raja, išmokėtas sumas, kurios, regis, atitiko autorinius honorarus, turėjusius priklausyti autorei. Vėliau Toliau skaityti ELENA FERRANTE „Nuostabioji draugė“

JAUME CABRÉ „Prisipažįstu“

Literatūros gurmanai tikriausiai jau knygynų lentynose pastebėjo katalonų rašytojo Jaume Cabré romaną „Prisipažįstu“. Esu tikra, jog ne vienas pasvėręs rankoje šį beveik 800 puslapių tomą, vien dėl tokios apimties nutarė jį „atidėti vėlesniems laikams“. O nepelnytai, nes tai viena vertingiausių šias metais Lietuvoje išleistų knygų, kurios vertimas yra didžiulė dovana literatūros mylėtojams (knygą iš katalonų kalbos vertė Valdas. V. Petrauskas, išleido leidykla „Alma Littera“).

Dramaturgas, eseistas ir kelių romanų autorius Jaume Cabré dabar laikomas garsiausiu katalonų rašytoju, kuriam pasaulinę šlovę pelnė romanas „Prisipažįstu“, kurtas net 8 metus ir, kuris dažniausiai lyginamas su Umberto Eco „Rožės vardu“.

„Prisipažįstu“ yra lyg kolosalus epas, laiško forma parašytas knygos herojaus Adriano Ardevolio, savo mylimajai Sarai Voltes-Epštein. Pradėdamas Ispanijos Inkvizicijos laikais ir tęsdamas iki šių dienų, Adrianas mylimajai bando paaiškinti savo šeimos istoriją ir tam tikrus savo sprendimus, poelgius, kuriuos lėmė tėvų meilės stygius, tėvo, o gal net ir visos žmonijos, nuodėmės, todėl net pirmasis knygos sakinys, pastraipa jau užduoda toną visam romanui: Toliau skaityti JAUME CABRÉ „Prisipažįstu“

Performansas „DVI SU PUSE MINUTĖS“ (kūrybinė grupė „Dvi su puse“)

Koks tavo vardas? Kas tau kelia nerimą vakarais? Tokius klausimus gaunu iš pačių kūrėjų vos patekusi į spektaklio „Dvi su puse minutės“ prieigas, profesionalaus meno namuose „House of Puglu“. Prieš tai, žinoma, žvarbų vakarą teko paklaidžioti siaurais, tamsiais takeliais senamiesčio bromais ir kiemais, nes surasti šią mistinę, gandais apipintą meno buveinę nėra lengva. Pastaruoju metu „House of Puglu“ tapo namais kuriantiems ir kūrybą mylintiems, kviečianti profesionalius meno atstovus pristatyti savo idėjas publikai. Ši vieta ypatinga tuo, kad čia gimsta įdomūs, netradiciniai edukaciniai, tarpdisciplininiai projektai, apjungiantys įvairias meno sritis (teatrą, muziką, šokį, dailę, kiną ir kt.). Džiugu, kad Vilniuje vis daugiau atsiranda alternatyvių meno erdvių, kuriose gali reikštis jauni ar mažiau žinomi menininkai, kur pristatinėjami projektai, netelpantys į tradicinio meno rėmus. Toliau skaityti Performansas „DVI SU PUSE MINUTĖS“ (kūrybinė grupė „Dvi su puse“)

SCANORAMA 2016

KELIONĖ Į MĖNULĮ

Der Kommer En Dag / The Day Will Come, 2016 m., rež. Jesper W. Nielsen

Pats skaudžiausias šios Scanoramos filmas. Ir ne tik Scanoramos. Jau net nepamenu, kada priešais ekraną buvo taip sunku sulaikyti ašaras. Tu sakai sau, kad tai tik filmas, bet tai nė kiek neguodžia, nes jautiesi bejėgis prieš tai, kas vyksta ekrane.

Tikrais įvykiais paremtas filmas nušviečia septintojo dešimtmečio Danijos vaikų prieglaudų situaciją, kuri neapsiribojo alinančiu fiziniu darbu, griežta dienotvarke, fiziniu ir psichiniu smurtu, lytiniu išnaudojimu ir kitomis kankinimo priemonėmis. Į vieną tokių nužmoginimo įstaigų patenka du broliai, kuriems lemta kovoti už pačių išlikimą ir vienam už kitą. Toliau skaityti SCANORAMA 2016

[SIRENOS 2016;] Trupė 459 / Teatrinė instaliacija „Meile, don’t stop“

Prisipažinsiu, kad esu kiek persisotinusi tradiciniu teatru ir šiuo metu esu ieškojimuose kažko, kas bent kiek nustebintų, o ne būtų tiesiog dar kartą „taip pat puikiai“. Tad nišinės teatro trupės ir jų netradiciniai projektai yra mano paskutiniųjų metų taikiklyje.

Klaipėdiečių „Trupės 459″teatrinė instaliacija „Meile, don‘t stop“ buvo įtraukta į šių metų „Sirenų“ lietuviškąją programą.
Pirmiausia užkabino spektaklio pristatymas – tai spektaklis tik vienam žmogui. Sutikite, tai intriguoja. Antra, „Meile, don’t stop“ buvo įvertinta aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu – Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausias 2015 m. spektaklis lėlių ir objektų teatro kategorijoje. Ir, pagaliau, dar viena paskata – reta galimybė šį spektaklį pamatyti Vilniuje.

Trupė 459
Dar studijų metais Klaipėdoje susibūrusi ir pasivadinusi „Trupe 459“ jauna lėlių ir objektų teatro kūrėjų komanda siekia keisti nusistovėjusį požiūrį į lėlių teatrą, Lietuvoje taip tvirtai apaugusį stereotipais ir štampais, ir atskleisti beribes šios tarpdisciplininės scenos meno rūšies galimybes.
Trupei priklauso šeši lėlininkai, kurie yra lėlių teatro aktoriai, režisieriai, lėlių ir scenografijos kūrėjai, kompozitoriai bei šviesų dailininkai: Monika Mikalauskaitė, Aušra Bakanaitė, Daina Ulmytė, Gintarė Damanskytė, Rūta Jankevičiūtė ir Tomas Zinkus. Meno vadovės – režisierė, dailininkė, pedagogė Jūratė Januškevičiūtė ir režisierė, aktorė, pedagogė Karolina Jurkštaitė. Toliau skaityti [SIRENOS 2016;] Trupė 459 / Teatrinė instaliacija „Meile, don’t stop“

[kinas:] MASAAN / FLY AWAY SOLO (rež. Neeraj Ghaywan, 2015)

„Masaan“ (angl. „Fly Away Solo“) – pirmasis pilnametražinis režisieriaus Neeraj Ghaywan filmas, sulaukęs didelio pripažinimo Kanų ir kituose prestižiniuose festivaliuose. Filme įamžinti grožiu ir skurdu persipynę kraštovaizdžiai, vaizduojantys Indiją, stovinčią „ant permainų slenksčio“, bet vis dar supančiotą tradicijų grandinių.

Prie Gango upės susikerta keturių žmonių gyvenimai: Dypakas (akt. Vicky Kaushal) įsimyli merginą iš kitos kastos, o Devi (akt. Richa Chadda) padaro nusikaltimą, kuris užtraukia gėdą jos šeimai ir verčia jos tėvą taikytis su korumpuoto policininko šantažu.

Pirmos 15 filmo minučių yra itin liūdnos, per kurias atskleidžiamas Indijos įstatymų archaiškumas ir korupcijos lygis – policija nutveria merginą, besimylinčią su savo vaikinu, ir šis įvykis sugadina visą jos gyvenimą, atima mylimąjį, sugriauna karjerą, užtraukia didelę gėdą šeimai… Lygiagrečiai rodoma kita istorija apie du jaunus žmones, kurie susitinka ir įsimyli vienas kitą, nors priklauso skirtingoms kastoms. Pastaroji siužeto linija savo atmosfera kiek lengvesnė, vietomis net komiška. Dar matome trumpus epizodus apie mažo berniuko santykius su savo bosu, kuriam padeda surinkti pinigų nardymo varžybose. Toliau skaityti [kinas:] MASAAN / FLY AWAY SOLO (rež. Neeraj Ghaywan, 2015)