Visi įrašai, kuriuos paskelbė Indrė Audenytė

[kino trumpuliai:] Tomasz Bagiński animacija

Lenkas Tomasz Bagiński turėjo vieną aistrą: kompiuterinę animaciją. Nepriimtas mokytis kino kūrimo subtilybių universitete, jis savarankiškai išmoko kurti puikius trumpametražius filmus ir už savo darbus pelnė tarptautinį pripažinimą. „Netyčiuko“ animatoriaus sąskaitoje guli jau visai nemenki pasiekimai: nominacija „Oskarui“, SIGGRAPH ir BAFTA apdovanojimai. Mėgstamas tiek Lenkijoje, tiek ir už jos ribų, Tomasz Bagiński anaiptol nėra naujas veidas tarp kuriančiųjų trumpametražius. Tačiau išsiilgusiems nebūtinai naujos, bet būtinai geros ir originalios kompiuterinės animacijos ir dar iki šiol negirdėjusiems Bagiński pavardės, tikrai verta pabandyti ir pasižiūrėti bent vieną animatoriaus darbą.

Kokia gi ta Bagiński animacija? Niūros spalvos ir kartais dar niūresnės istorijos – animatoriaus vizitinė kortelė. Bagiński kūriniuose dažni mistiškumo, mirties motyvai atskiesti šelmiškumo, groteskiškumo doze, pateikiami originaliai ir netikėtai. Tomasz kuriamų filmukų temos varijuoja nuo šiuolaikinio žmogaus problematikos iki atidumo savo šaliai, jos istorijai. Jo trumpametražiai filmai – maži, išbaigti pasakojimai. Juose sėkmingai išnaudojamas vizualumas, kelios detalės sugeba perteikti istoriją, todėl beveik visoje Tomasz Bagiński animacijoje nėra žodžių, o tik vaizdas ir muzika – lygiavertė vaizdui pasakojimo dalyvė. Lenkų animatoriaus darbai – savotiškai gūdūs ir keistai mieli trumpametražiai. Toliau skaityti [kino trumpuliai:] Tomasz Bagiński animacija

[namų kino teatras:] STOKER (rež. Park Chan-wook, 2013)

My ears hear what others cannot hear; small faraway things people cannot normally see are visible to me. These senses are the fruits of a lifetime of longing, longing to be rescued, to be completed. Just as the skirt needs the wind to billow, I’m not formed by things that are of myself alone. I wear my father’s belt tied around my mother’s blouse, and shoes which are from my uncle. This is me. Just as a flower does not choose its color, we are not responsible for what we have come to be. Only once you realize this do you become free, and to become adult is to become free.

Tikriausiai tai yra universalus Mios Wasikowskos veido baltumas. Arba gal įtikinamai atsikišę Nicole Kidman skruostikauliai. O galbūt saldus Matthew Goode’o akių drėgnumas. Ne, tai matyt Wenthwortho Millerio sukurtas įdomus scenarijus. Visi šie dalykai įtaigiai susilipdo pirmojoje Park Chan-wook juostoje anglų kalba, paversdami „Stoker” daugiau nei vidutinio lygio filmu.

Pietų Korėjos režisierius Park Chan-wook anaiptol nėra neapsiplunksnavęs naujokas kino industrijoje: tarptautinė auditorija jį žino ir pripažino tiek Berlyno, tiek ir Kanų kino festivaliuose. Smalsiausieji ir drąsiausieji gali pabandyti ankstesnius režisieriaus darbus, iš kurių garsiausia yra filmų trilogija „The Vengeance Trilogy”, kurią sudaro juostos „Sympathy for Mr. Vengeance” (2002), „Oldboy” (2003) ir „Sympathy for Lady Vengeance” (2005). Toliau skaityti [namų kino teatras:] STOKER (rež. Park Chan-wook, 2013)

[namų kino teatras:] LOTUS EATERS (rež. Alexandra McGuinness, 2013)

Aren’t you gonna miss things? Like kissing those people you’ve been inching towards for years. Never too late for a first kiss. Cause you see, I don’t think you’re that kind of person, that’s all. I think you’re the kind of person that everyone wants. But no one can have. I’ll bore you to tears.

Šviežia jaunos airių režisierės Alexandros McGuinness juosta „Lotus eaters“ – juodai baltas pilnametražis debiutas apie grupę jaunų londoniečių, kurie nežino, ko nori iš gyvenimo, tad bando visokius jo malonumus – vakarėlius, narkotikus ir seksą.

Pagrindinė filmo herojė Alice siekia mesti modelio karjerą ir tapti aktore, o laisvalaikiu, kurio turi itin daug, keliauja su draugais į prašmatnius tūsus. Alice kompanija itin marga – buvęs vaikinas Charlie’is bando atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų, nervingoji ir kontroliuojanti Suzie bijo prarasti Felixą, kuris įsimylėjęs Alice, Benedictas stengiasi pasiguldyti į lovą visas merginas iš eilės, palaidūnė Saskia iš nuobodulio vaduojasi keistu būdu – bando pastoti, o visam paradui vadovauja paslaptingoji Orna, kurios mėgstamiausias užsiėmimas yra manipuliuoti žmonėmis. Šie jauni ir gražūs žmonės, išskyrus geraširdę Alice, liekančią triukšmingos kompanijos periferijoje, vos 78 minutes trunkančiame filme dūksta, maudosi degtinėje, poruojasi, aiškinasi santykius ir dalijasi paskalomis. Toliau skaityti [namų kino teatras:] LOTUS EATERS (rež. Alexandra McGuinness, 2013)

MAGDALENA TULLI „Yda”

Kokia dar aplinkybė gali suteikti kūnui prasmę ir nustatyti jo galimybes, jei ne ta svarbiausia – medžiagos rūšis ir sukirpimas?

Čiumpu vienos geriausių Lenkijos novelisčių Magdalenos Tulli romano „Yda“ lietuvišką vertimą. Nekantrumas bėgioja kraujagyslėmis – šiuolaikinės lenkų literatūros vertimų į lietuvių kalbą labai mažai, tad kiekvienas naujas vertimas yra nedidelis malonus netikėtumas.

Santūriame knygos viršelyje – prigesinto raudonumo fone stypstantis kostiumas. Viršelio detalė yra visai neatsitiktinė: modernus pasakojimas pradedamas realiu vaizdu apie siuvėją, jo ruošiamus kostiumus ir pamažu išblunka iki abstrakcijos. Kažkur Rytų Europoje kažkas susprogsta, vieno miesto aikštę užtvinto naftalinu dvokiantys imigrantai, kuriuos nepatikliai stebi vietiniai, intensyviai svarstantys, ką gi daryti su šiais nelemtais įsibrovėliais. Bet knyga visai ne apie tai. Pagrindinis knygos veikėjas yra drabužis, nes jis, tik jis, apibrėžia socialinį statusą, identifikuoja veikėją – notaras be kostiumo – ne notaras, tarnaitė visad puošiasi prastais, nemadingais aprėdais, o karininkas kartu su uniforma nusirengia ir visas galias. Autorė ryškina santykius tarp žmonių, kuriuos nulemia ne kas kitas, kaip nelemtas kostiumas – pagal drabužį, žmogau, aš apie tave spręsiu, gerbsiu, bijosiu, niekinsiu. Toliau skaityti MAGDALENA TULLI „Yda”

[namų kino teatras:] TO THE WONDER (rež. Terrence Malick, 2012)

Newborn. I open my eyes. I melt. Into the eternal night. A spark. I fall into the flame. You brought me out of the shadows. You lifted me from the ground. Brought me back to life.

What is she dreaming of? How calm she is. In love. Forever at peace.

We climbed the step… to the Wonder.

Reikia prisipažinti – „To the Wonder“ atradau visai netikėtai. Turint omenyje, kad amerikietis režisierius Terrence’as Malickas yra visai neskubrus režisierius, nesitikėjau, kad po „The Tree of Life“ jis greitu metu ką nors sukurps.

Ir užklupau „To the Wonder“, o gal jau greičiau filmas mane užklupo. Viskas, ką iš tiesų norėčiau pasakyti apie šį filmą telpa į dešimt minučių tylos, kai ekrane išplaukus titrams supranti, jog baigiasi ta jauki būsena – atkaklus stebėjimas dviejų širdžių virpesių, susitikimų ir išsiskyrimų tango. Kad ir ką bepasakyčiau, geriausia apie šį filmą būtų tylėti, nes romantiškasis Malickas istorijoje leidžia kalbėti charakteringai, kažkodėl norisi sakyti vasariškai lengvai, muzikai ir kartais pabarstyti veikėjų dialogų nuotrupų. 112 filmo minučių jungia kartu su veikėjais lygiomis teisėmis pasakojime dalyvaujantys gamtos vaizdai – pradedu įtarti, kad gamtos vaizdus režisierius kartais myli labiau, nei savo veikėjus (pamenat, kiek gamtos buvo filme “The Tree of Life”?). Toliau skaityti [namų kino teatras:] TO THE WONDER (rež. Terrence Malick, 2012)

JOSE SARAMAGO „Kai mirtis nusišalina”

Kitą dieną niekas nemirė. Šis faktas, prieštaraujantis gyvenimo dėsniams, sukėlė protuose didžiulę sumaištį, tokiomis aplinkybėmis visiškai pateisinamą, mums pakanka prisiminti, kad keturiasdešimtyje visuotinės istorijos tomų neužfiksuota nė vieno panašaus atvejo, jog kada nors visą ilgą parą su jai dosniai atseikėtomis dvidešimt keturiomis valandomis, įskaičiuojant dienines ir naktines, rytines ir vakarines, niekas nebūtų pasimiręs dėl ligos, nelaimingo atsitikimo, sėkmingai užbaigtos savižudybės, niekas, ničniekas.

Literatūrinės Nobelio premijos laureatas portugalų rašytojas José Saramago knygoje „Kai mirtis nusišalina“ svarsto filosofinį klausimą – kas atsitiktų, jei mirtis vieną dieną tiesiog nepasirodytų? Tad kai mirtis nusišalina, į šalį, kurioje niekas staiga nebemiršta, atplūsta didžiulė finansinių, demografinių ir politinių rūpesčių lavina. Iš pradžių piliečiai, džiūgavę, kad dabar jų laukia puikus amžinasis gyvenimas, vėliau ima karštligiškai svarstyti, kurgi dėti vis didėjančias merdinčiųjų gretas, užtvindžiusias ligonines ir sanatorijas? O ir kokia tad to gyvenimo prasmė, jei jis niekada nesibaigia? Kol nemirštančiųjų šalies gyventojai ir valdžia suka galvas, kaip kovoti su nemirtingumo reiškiniu, visų bėdų kaltininkė mirtis nusprendžia pabūti žmogumi ir … įsimylėti. Toliau skaityti JOSE SARAMAGO „Kai mirtis nusišalina”

VLADIMIR NABOKOV „Žvelk į arlekinus!“

– Nesėdėk paniuręs, – sakydavo ji,- žvelk į arlekinus!

– Kokius arlekinus? Kur jie?

– O, visur. Aplink tave. Medžiai,- tai arlekinai, žodžiai irgi arlekinai. Ir situacijos, ir uždaviniai. Sudėk į krūvą du daiktus – pokštus, vaizdus – ir gausi tris arlekinus. Nagi! Žaisk! Išgalvok pasaulį! Kurk tikrovę! (15 psl.)

Sąmoningai praleidžiu knygos nugarėlėje prilipusius svarstymus, jog šis Vladimiro Nabokovo romanas „Žvelk į arlekinus!“ priartėja prie autobiografinio pasakojimo. Paliksiu šias idėjas nuošalėje – rimtesni ir geriau pasikaustę kritikai su malonumu narplioja ir išnarplioja pagrindinio knygos veikėjo ir pasakotojo Vadimo Vadimovičiaus ir Nabokovo gyvenimų panašumus. Nors ir įdomu, kiek Vadimas yra Vladimiras, ar kiek Vladimiras – Vadimas, aš savanoriškai lendu į vingraus fikcinio naratyvo pinkles ir į „realųjį“ Nabokovą nesidairau. Mane, dar tik trečia knyga besijaukinančią Nabokovo prozą, džiugina du dalykai – tiek autoriaus gebėjimas sumegzti ornamentišką pasakojimą, bei vertėjos Rasos Drazdauskienės išlaviruotas vertimas. Toliau skaityti VLADIMIR NABOKOV „Žvelk į arlekinus!“

UMBERTO ECO „Prahos kapinės”

Piktnaudžiaudami alumi jie nepajėgia suvokti savo vulgarumo – vulgariausia, kad jie nėmaž nesigėdija būti vokiečiai. Jie pripažino gašlų apsirijėlį Liuterį (argi galima vesti vienuolę?) tik todėl, kad tas išvertęs į savo kalbą išniekino Bibliją. Kas pasakė, kad jie padaugino dviejų pagrindinių europietiškų kvaišalų: alkoholio ir krikščionybės?

***

Be kavos ir šokolado malonumų, labiausiai džiugino galimybė apsimesti kuo nors kitu: tai, kad žmonės nežinojo, kas iš tiesų esu, man kėlė pranašumo jausmą. Turėjau paslaptį.

Viename iš interviu rašytojas Umberto Eco garantuoja, jog „Prahos kapinės“ yra paskutinis jo romanas, todėl kviečia skaitytojus paskutinį kartą pasimėgauti klastočių istorijomis ir romane prisiminti XIX a. antros pusės svarbiausius Europos įvykius, kuriuose dalyvavo nenuilstamas knygos sukčius ir pagrindinis veikėjas kapitonas Simoninis, suklastojęs daug dalykų, o pats buvęs bene vienintelė Eco knygos klastotė, nes, kaip užtikrina rašytojas, visi įvykiai knygoje esą autentiški.

Tad susipažinkite – Simoninis. Toliau skaityti UMBERTO ECO „Prahos kapinės”