Lenkas Tomasz Bagiński turėjo vieną aistrą: kompiuterinę animaciją. Nepriimtas mokytis kino kūrimo subtilybių universitete, jis savarankiškai išmoko kurti puikius trumpametražius filmus ir už savo darbus pelnė tarptautinį pripažinimą. „Netyčiuko“ animatoriaus sąskaitoje guli jau visai nemenki pasiekimai: nominacija „Oskarui“, SIGGRAPH ir BAFTA apdovanojimai. Mėgstamas tiek Lenkijoje, tiek ir už jos ribų, Tomasz Bagiński anaiptol nėra naujas veidas tarp kuriančiųjų trumpametražius. Tačiau išsiilgusiems nebūtinai naujos, bet būtinai geros ir originalios kompiuterinės animacijos ir dar iki šiol negirdėjusiems Bagiński pavardės, tikrai verta pabandyti ir pasižiūrėti bent vieną animatoriaus darbą.
Kokia gi ta Bagiński animacija? Niūros spalvos ir kartais dar niūresnės istorijos – animatoriaus vizitinė kortelė. Bagiński kūriniuose dažni mistiškumo, mirties motyvai atskiesti šelmiškumo, groteskiškumo doze, pateikiami originaliai ir netikėtai. Tomasz kuriamų filmukų temos varijuoja nuo šiuolaikinio žmogaus problematikos iki atidumo savo šaliai, jos istorijai. Jo trumpametražiai filmai – maži, išbaigti pasakojimai. Juose sėkmingai išnaudojamas vizualumas, kelios detalės sugeba perteikti istoriją, todėl beveik visoje Tomasz Bagiński animacijoje nėra žodžių, o tik vaizdas ir muzika – lygiavertė vaizdui pasakojimo dalyvė. Lenkų animatoriaus darbai – savotiškai gūdūs ir keistai mieli trumpametražiai. Toliau skaityti [kino trumpuliai:] Tomasz Bagiński animacija
My ears hear what others cannot hear; small faraway things people cannot normally see are visible to me. These senses are the fruits of a lifetime of longing, longing to be rescued, to be completed. Just as the skirt needs the wind to billow, I’m not formed by things that are of myself alone. I wear my father’s belt tied around my mother’s blouse, and shoes which are from my uncle. This is me. Just as a flower does not choose its color, we are not responsible for what we have come to be. Only once you realize this do you become free, and to become adult is to become free.
Aren’t you gonna miss things? Like kissing those people you’ve been inching towards for years. Never too late for a first kiss. Cause you see, I don’t think you’re that kind of person, that’s all. I think you’re the kind of person that everyone wants. But no one can have. I’ll bore you to tears.
Kokia dar aplinkybė gali suteikti kūnui prasmę ir nustatyti jo galimybes, jei ne ta svarbiausia – medžiagos rūšis ir sukirpimas?
Newborn. I open my eyes. I melt. Into the eternal night. A spark. I fall into the flame. You brought me out of the shadows. You lifted me from the ground. Brought me back to life.
Kitą dieną niekas nemirė. Šis faktas, prieštaraujantis gyvenimo dėsniams, sukėlė protuose didžiulę sumaištį, tokiomis aplinkybėmis visiškai pateisinamą, mums pakanka prisiminti, kad keturiasdešimtyje visuotinės istorijos tomų neužfiksuota nė vieno panašaus atvejo, jog kada nors visą ilgą parą su jai dosniai atseikėtomis dvidešimt keturiomis valandomis, įskaičiuojant dienines ir naktines, rytines ir vakarines, niekas nebūtų pasimiręs dėl ligos, nelaimingo atsitikimo, sėkmingai užbaigtos savižudybės, niekas, ničniekas.
– Nesėdėk paniuręs, – sakydavo ji,- žvelk į arlekinus!
Piktnaudžiaudami alumi jie nepajėgia suvokti savo vulgarumo – vulgariausia, kad jie nėmaž nesigėdija būti vokiečiai. Jie pripažino gašlų apsirijėlį Liuterį (argi galima vesti vienuolę?) tik todėl, kad tas išvertęs į savo kalbą išniekino Bibliją. Kas pasakė, kad jie padaugino dviejų pagrindinių europietiškų kvaišalų: alkoholio ir krikščionybės?