Visi įrašai, kuriuos paskelbė Indrė Audenytė

RENATA ŠERELYTĖ „Vardas tamsoje”

Kultūra (kt.), Literatūra,

Svarbiausia – tarnauti žmogiškumui, kad ir koks jis bebūtų. (5 psl.)
Nereikia veržtis kaip žvaliam bepročiui atskleisti nusikaltimo, nes niekad nežinai, ką jis tau atskleis. (45 psl.)

Renata Šerelytė man yra viena iš tų lietuvių rašytojų, kurių pavardės daug laiko šmėžuoja prieš akis, kol galiausiai sugalvoji, kad gal visai nieko būtų paimti ir paskaityti kokią nors knygą. Pavyzdžiui, kodėl ne tą romaną, kurį antrą kartą perleido leidykla, motyvuodama dideliu skaitytojų susidomėjimu?

Romano „Vardas tamsoje“ veiksmas sukasi mažame provincijos miestelyje, kuriame gyvena tardytoja – knygos pasakotoja ir pagrindinė veikėja. Gyvena, geria vyną ar ką nors stipresnio, šeria katę In Jang bei šiek tiek bijosi šefo. Kartą miestelyje įvykdomas paslaptingas nusikaltimas – viešbučio vonioje randamas jaunos merginos lavonas. Paaiškėja, kad ji paskandinta. Tirti bylą imasi pagrindinė veikėja – tardytoja (jos vardas lieka paslaptimi viso pasakojimo metu), tačiau kartu su bylos medžiaga į paviršių pradeda lįsti įvairiausios pagrindinės veikėjos praeities šmėklos.

Renatos Šerelytės pasakojimas šiek tiek spalvingesnis ir sudėtingesnis, nei pilko romano miestelio kasdienybė: visas romanas sudarytas iš daugelio pagrindinės veikėjos lūpomis transliuojamų jos gyvenimo „tekstų“. Pagrindinė veikėja ne tik pasakoja apie tiriamą bylą – taip pat kruopščiai ji nuolatos grįžta į savąją praeitį. O ten – ir skaudi našlaitystė (mamai mirus, geriantis tėvas gyvena su bjauria pamote ir kaip galėdami jiedu dergia namus), ir lolitiška meilės istorija – moksleivės ir muzikos mokytojo romanas, nutrūkęs, kai mergina tapo pilnamete. Be nuolatinių praeities, rodos, tokios gyvos, lyg šnopuotų į nugarą, intarpų, romane dar įpinami siurrealūs, sodrūs tardytojos sapnai ir policijos raportai apie nusikaltimus. Visa ši tekstų grandinė sukuria polifonišką romano audinį – iš susiliejančių dabarties, praeities, sapnų ir policijos kronikų.

Tačiau būtent neorganiškas praeities ir dabarties linijų derinimas romane, turbūt turėjęs būti viso pasakojimo stuburu, deja, labiausiai stringa. Atrodo, kad Renata Šerelytė visus du šimtus puslapių taip ir neapsisprendė, kaip jai rašyti – ar su taiklia ironija: Tačiau Šarkienė turėjo bjaurų įprotį neišgirsti protingų žodžių (16 psl.), kuri labai tinka pagrindinės veikėjos personažui, ir visai pasakojimo situacijai; ar atakuoti skaitytoją su banalybėmis, tikriausiai turinčiomis atskleisti tardytojos švelniąją, moteriškąją pusę, kai ji prisimena buvusį savo meilužį: Prisiglaudžiau prie švytinčio Budos kūno. Kažkur toli, sulaukėjusio sodo gilumoj, plakė širdis, nepajėgdama išsilaisvinti iš auksinio obuolio. (15 psl.). Tikriausiai toks teksto organizavimo principas pasirinktas tam, kad būtų sukurtas kuo stipresnis ir ryškesnis pagrindinės veikėjos psichologinis portretas. Ir autorei beveik būtų pavykę, jei tik ne vis lendantys tai pernelyg ornamentuoti, tai neskanūs įvaizdžiai ir simboliai, kurie, gal ir būtų kūrę prasmingą kontrastą tarp tardytojos kaip švelnios būtybės jaunystėje, ir kandžios moters dabartyje, jei tik nebūtų ne itin vykę, neišieškoti, pretenzingai įmantrūs.

Psichologiniam romanui su lengvais detektyviniais elementais labai pritrūko tolydumo, organikos – ir nors visai įdomus yra pagrindinės veikėjos portretas, tačiau kiti personažai – įprasti, paskaninti vos keliomis pikantiškomis detalėmis (pvz., policijos šefas turi mylimą katiną Omarą Chajamą ir labai juo rūpinasi). Nors siužetas visai greit ir nenuobodžiai bėga, pabaiga intriguoja, o provincijos vaizdas – gyvas ir liūdnai tikroviškas, tikrai nesigailiu, kad perskaičiau, bet visgi mėgstu kiek sunkesnės artilerijos kūrinius.

—–

Informacija apie knygą: romanas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 204, [1] p. – ISBN 978-9986-39-320-7

GINTARAS PATACKAS „Mažoji dieviškoji Co”

Kultūra (kt.), Literatūra

Mokėjau mekon nukeliauti mo-

kesčius kelių pagalvės mokestį

papjauti mokėjau jautį arba

du ir mokiau mokinių netekęs aš

anūkus jų subtiliai kaip retkarčiais aplen-

kus meką į romą nuveda keliai (93 psl.)

Gintaro Patacko naujoji poema Mažoji dieviškoji Co akis tvilko ryškiai raudonu viršeliu, nuorodomis į Dantės „Dieviškąją komediją“ (Patacko knyga kopijuoja Alighieri poemos struktūrą), o anotacijoje minima, kad šio autoriaus kūrinio išskirtinis bruožas – šiuolaikinės sąmonės vaizdų miksas.

Atsivertus pirmuosius poemos puslapius, susiduriama su žadėtuoju intertekstu į Dantęs kūrinį: pavieniai Patacko eilėraščiai organizuojami pagal tris potėmes „Pragaras“, „Skaistykla“ ir „Rojus“. Čia pat atkeliauja ir žadėtasis sąmonės miksas: eilėraščiai, tarpusavyje susiję tik eilėdara, sukurti žaidžiant žodžių sąskambiais, derinant tarpusavyje kultūrinius įvaizdžius su kasdieninio gyvenimo figūromis, kartais įterpiant visuomenės kritiką. Patacko eilėrtaščiuose sunku atpažinti situacijas, eilėraščio kalbantysis skrieja, asociacijos dūksta, o eilėraščių prasmę vos ne vos galima užčiuopti tik keliuose poemos „Mažoji dieviškoji Co“ atkarpose. Ties šeštu eilėraščiu sunerimau, ties dešimtuoju buvau nejuokais išsigandusi, o poemos pabaigoje visiškai kapituliavau, palikdama prasmės ieškoti atkaklesniems ir labiau modernią poeziją, nusimetusią prasmės ir bent kokios padoresnės eilėdaros jungą, mėgstantiems skaitytojams. Patacko lyrinis herojus bastosi po jam vienam aiškius sąmonės vingius, kartais sėkmingai prajuokindamas skaitantįjį, kartais visiškai paklaidindamas jį.

Po tokio skaitymo, pabaigto didelių valios pastangų ir atkaklumo dėka, peršasi kelios mintys. Isteriškoji – o gal aš visiška kvailė ir nieko modernioje poezijoje nesuprantu? Racionalioji – apie tai, kad knyga yra ne bet kam juk įspėja ir ryškiai raudonas knygos viršelis (juk gamtoje visi nuodingi augalai ir gyvūnai šviečia iš toli), tad kitą kartą renkantis poeziją, reikės atidžiau pasižiūrėti. Išteisinančioji – jei autoriaus siekis buvo sąmonės miksu pavaizduoti šiuolaikinio žmogaus pasąmonėje veši neapibrėžtų minčių kratinys, tai jam labiau nei pavyko. Piktoji – ir kodėl dar tokias poezijos leidimą remia Kultūros ministerija?

—–

Informacija apie knygą: poema, 2013,- Psl. skaičius 104, ISBN 978-9986-39-765-6,- Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

BAKCHANTĖS (rež. Gintaras Varnas)

Kultūra (kt.), Teatras

Prekybos centro „Akropolis“ vaizdai ir šiukšlių krūvos – štai kaip atėjusiuosius pamatyti antikinės Euripido tragedijos „Bakchantės“ pasitinka Gintaro Varno režisuotas spektaklis. Tragediją, vaizduojančią žmogaus ir dievo susitikimą, kerštą ir siautulingus bakchančių šėliojimus režisierius Varnas sumaišo su šiuolaikinei visuomenei aktualia ekologijos, vartotojiškumo problematika. Taip gimsta šiuolaikinis Dioniso sugrįžimo į Tėbus mitas.

Euripido tragedijos pagrindiniais akcentais galima įvardinti net keletą susivijusių klausimų – keršto, paklūsimo dievui ir tradicijai, dievų negailestingumo. O ką su „Bakchantėmis“ padaro režisierius Varnas? Kruopščiai ir tiesmukai atpasakoja mito siužetą, prikišdamas modernybę visais įmanomais pavidalais. Štai Tėbų piliečiai žiūrovui pasirodo šiuolaikinių žmonių apdarais. Gaila tik, kad vienas iš pagrindinių personažų Pentėjas ir jo pavaldiniai lakiniais batais nenoromis primena stileivas gansgterius, bakchantės vizualiai pernelyg margos ir pankiškai nenatūralios, o reperiais aprengti Vytautas Rumšas (Teiresijas) ir Juozas Budraitis (Kadmas) tampa graudžiai komiškais personažais.

Žiūrovo juslės spektaklio metu ištisai dirginamos vaizdais (pvz., skerdžiamas kupranugario, nafta aplipusių paukščių), jaudinama garsais. Tik kad po tuo slypi akivaizdžios, suvirškintos žinutės. Atrodo, kad siekiama maksimaliai išnaudoti visus galimus scenos efektus. Bet klausimas, ar to reikia, ar tai nepadaro spektaklio trivialu, o žiūrovas nepaliekamas neišmanėlio vietoje? Nebėra paslėptų prasmių, erdvės pagalvoti, įsijausti, interpretuoti.

Pentėjo ir Dioniso susitikimo istorija taip ir važiuoja ištisas dvi spektaklio valandas: drungnos bakchantės ką nors pabumba, Pentėjas parėkauja, efektingai griūva Pentėjo rūmai-„Akropolis“. Šį bėgantį traukinį pagyvina įdomus ir išties vykęs režisieriaus sprendimas leisti Dionisą vaizduoti trims asmenims: kalbantysis Dionisas yra aktorius Martynas Nedzinskas, šokantysis – Kipras Chlebinskas, o dainuojančiuoju Dionisu tapo Viktoras Gerasimovas. Visi trys – puikūs, jų pasirodymai verti dėmesio.

Ir štai, po dviejų valandų pabodusio laukimo pagaliau pasirodo teatras ir išryškėja graikiškoji tragedija: pritamsintame fone Agavė ir Kadmas skausmingai kalbasi apie jų giminę ištikusią nelaimę. Ir taip, tai yra, deja, viena iš nedaugelio scenų, kurių verta laukti „Bakchantėse“. Scena, kurioje žiūrovo nesistengiama užmušti, priblokšti ir sudirginti bene visais įmanomais būdais. Scena, kurioje pagaliau dirba aktorinis meistriškumas. Žinoma, puikiai savo vaidmenis išpildė tiek ir minėtieji trys Dionisai, tiek ir Pentėjo personažą įkūnijęs Marius Repšys, bei Kadmą vaidinęs Budraitis. Tik kartais visos įkyrios scenos dekoracijos, „Akropolio“ projekcija trukdė išryškėti personažams.

Euripido „Bakchančių“ tragedija – motina Agavė, apimta šėlo, savo rankomis sudrasko sūnų Pentėją, paslapčia stebintį bakchantes. Bet kodėl šios vietos neparodo režisierius? Kur dingo bakchantiškasis šėlas, siautulys? Dramatiškiausia tragedijos vieta skubiai atpasakojama vieno iš Pentėjo pavaldinių.

Jokiu būdu nesiūlau nurašyti spektaklio. Tik labai pasiilgstu bakchančių – gyvų, tikrų, energingų, apsvaigusių.

Foto: D. Matvejevas

HARUKI MURAKAMI „Visi Dievo vaikai šoka”

Kultūra (kt.), Literatūra, ,

Jošija nusiėmė akinius ir įdėjo į dėklą. Pagalvojo, kad šokti ne taip jau ir blogai. Visai neblogai. Užmerkė akis ir, oda jusdamas balto mėnulio šviesą, pradėjo šokti. Giliai įkvėpdavo ir iškvėpdavo. Negalėjo prisiminti jokios muzikos, tinkančios jo nuotaikai, todėl šoko pagal žolių šnaresį ir debesų tėkmę. Bešokant jam pasirodė, kad iš kažkur kažkieno yra stebimas. Jošija visa savo esybe jautėsi esąs kažkieno stebėjimo lauke. Jo kūnas, jo oda, kaulai tai juto. Bet tai neturi visiškai jokios reikšmės. Kad ir kas tai būtų, jeigu nori žiūrėti, tegu sau žiūri. Juk visi Dievo vaikai šoka. (77 psl.)

Jei man būtų lemta susitikti kurį nors iš Haruki Murakami knygų herojų, jį – vienišių, kasdienybėje paskendusį knygų skaitytoją ir džiazo klausytoją – pažinčiau iš tolo. Ir mielai pasikalbėčiau: iš pažiūros rutinoje paskendę žmonės turėtų ką papasakoti, nes neretai į jų pilkus gyvenimus įsiveržia antgamtinės jėgus, nuspalvindamos juos mistiškumo, paslapties atspalviais. Tokias istorijas kartais labai norisi išgirsti.

„Visi Dievo vaikai šoka“ – šešių apsakymų rinkinys, kuriuos vienija žemės drebėjimo motyvas, nežemiškų jėgų pasirodymas ir tas pats lengvai atpažįstamas paprastas, bet ne prastas Murakami prozos stilius. Detalėms, herojų rutinai daug dėmesio skiriantis japonų rašytojas ir trumpojoje prozoje išlaiko savitą stilių. Murakami tekstuose gvildenamos problemos – šiuolaikinio žmogaus gyvenimo tuštuma, pasyvumas, kasdieniškumas – išlieka aktualus ir apsakymų rinkinyje. Murakami herojai – keliaujantys, ieškantys, paslapčių, netikėtumų gaubiami žmonės. Ir tik iš pirmo žvilgsnio jų gyvenimas – toks pats kaip ir mūsų visų.

Šeši Murakami apsakymai supažindina su skirtingomis istorijomis. Pirmąjame apsakyme „Ateiviai išsilaipina Kušire“ pagrindinį herojų Komurą palieka žmona ir jis netikėtai išvyksta į kelionę ir sutinka kitą moterį. Apsakymas baigiasi, bet Komuros naujo gyvenimo istorija tik prasideda, palikdama skaitytoją suglumusį, mintyse kuriantį istorijos tęsinį. Apsakyme „Visi Dievo vaikai šoka“ pasakojama netikėta Jošijo gyvenimo istorija. Vyras niekada nėra matęs savojo tėvo ir ši aplinkybė verčia jį ieškoti trūkstamos gyvenimo dalies. O „Tailande“ viena endokrinologė sutinka seną moterį, kuri jai atskleidžia, kad…Štai čia jau galima sustoti. Kiekviena iš šių Murakami apsakymų istorijų – jau lyg ir kažkur girdėta. Turbūt todėl, kad apsakymuose nesunkiai atpažįstami mylimi Murakami personažai – savotiški maištautojai, bėgantys iš namų, ieškantys savosios vietos (pvz. kaip apsakymo „Peizažas su lygintuvu“ herojė Džiunko, pabėgusi iš namų ar keliaujantis vyras iš „Ateiviai išsilaipina Kušire“), susiduriantys su jiems patiems nesuvokiamomis jėgomis. Tokius herojus Murakami kūrybos gerbėjai sutiko romanuose „Prisukamo paukščio kronikose“, „Dansu dansu dansu“ ar „Kafka pakrantėje“. Murakami kūryboje vyraujantis nepaaiškinamas herojų vienišumas, paslėptas liūdnumas sunkiasi ir iš apsakymų rinkinio. Kartojami kelionės, ieškojimo motyvai, antgamtinių galių įsiveržimas kiekvieną apsakymą paverčia mikroskopiniu Murakami kuriamo pasaulio modeliu.

Pasiilgusiems kiek netikėtų, atgamtiškų jėgų atspalviais padabintų knygų, apsakymų rinkinys „Visi Dievo vaikai šoka“ gali būti pirmasis žingsnis, pažindinantis su Murakami estetika, pasaulio pajautimu. Jei jis leisis prijaukinamas, tuomet galima čiupti ir autoriaus didesnio kalibro knygas.

—–

Informacija apie knygą:  apsakymai / Haruki Murakami; iš japonų kalbos vertė Jurgita Polonskaitė. – Vilnius : „Baltų lankų” leidyba, [2013] . – 158, [1] p. – ([Šiuolaikinė proza], ISSN 2029-2570). – ISBN 978-9955-23-684-9 (įr.)

[kino teatre:] EKSKURSANTĖ (2013, rež. A. Juzėnas)

Kinas

Lietuvaitė Marija ir jos šeima 1948 m. ištremiama į Sibirą. Pakeliui nuo persileidimo miršta Marijos motina, o traukiniui sustojus atsikratyti lavonais, mergaitė iššoka pro langą ir raginama bėgti, skuodžia upeliu, tolyn nuo mirtin važiuojančio sąstato. Pabėgimu iš traukinio prasideda ilga ir išbandymų kupina vienuolikmetės kelionė namo. Apie tai ir yra režisieriaus Audriaus Juzėno ir scenarijaus autoriaus Prano Morkaus filmas.

Filmo pradžioje pamosuojama ginklu, kuris vėliau neiššauna: dar prieš rodant pirmuosius kadrus su traukiniu ir keleiviais jame, pasakoma keletas frazių apie lietuvių trėmimus į Sibirą. Sukirba mintis – štai, pagaliau bus kalbama apie tą mūsų istorijos tarpsnį, kuris lietuvių kinematografijoje paprastai nutylimas. Tačiau istoriniai aspektai filme vis tik lieka fonu, fragmentais, dekoracijomis: matomi stribai, turgaus aikštėje sumetantys partizanų lavonus, rodoma lietuvių šeima, įskundusi kaimynus ir pasisavinusi jų turtą. Juostoje pagrindiniai akcentai krenta Marijos grįžimo namo istorijai, todėl „Ekskursantė“ yra vieno žmogaus drama, o ne bandymas kalbėti apie lietuvius Sibire ar trėmimus apskritai. Galbūt režisieriaus intencijos ir buvo tautos istoriją atskleisti per asmeninę, intymią tragediją, išbandymus, tačiau vargu, ar keli atskiri fragmentai jau vadintini istorijos reflektavimu. Tačiau režisierius Audrius Juzėnas sugebėjo subtiliai išlaviruoti bent tuo, kad filme nekūrė absoliučios priešpriešos tarp rusų ir lietuvių tautų: kai kurie Marijos sutinkami rusai, pavyzdžiui, močiutė Nadia, NKVD karininkas, padeda mergaitei kelionėje namo, nors visos aplinkybės jiems nepalankios. O ir lietuvių čia yra visokių.

Ekskursantė Marija ir jos patiriami nevaikiški išgyvenimai kelyje namo ir yra pagrindinis siužeto variklis. Vienuolikmetė išgelbėjama geraširdės rusės, engiama isteriškos ir pagal sistemą idealiai išmuštruotos globos įstaigos direktorės, skraidinama namo įsimylėjusio lakūno. Kelias namo – ir spalvingas, ir skaudus – kai kurias scenas labai sunku žiūrėti, ypač nemaloni yra mergaitės prievartavimo scena. Vietomis ir scenarijus braška per siūles – neapsieinama be tragikomiškų scenų. Tačiau scenarijaus plyšius verčia primiršti nušlifuoti vaizdai, primenantys veikiau fantaziją, nei realius įvykius. Filmo estetikai prikišti nėra ko: Vilniuje, prie Žaliųjų ežerų nufilmuotas Sibiras, jei nebūtų liūdna tremties vieta, kartkartėmis atrodo gal ir visai padori vieta gyventi.

Pagyrimo verta pagrindinio vaidmens atlikėja Anastasija Marčenkaitė. Ji puikiai išlaviravo visas, net ir pačias sudėtingiausias, scenas, todėl jos personažas tikrai įtikina. O štai dėl kai kurių jos kolegų meistriškumo kartais verta abejoti: veikėjai tampa arba pernelyg šabloniški, sustingę, arba groteskiški.

Kad ir kaip bebūtų, filmą verta pamatyti. Tik kaži, ar liks patenkinti tie, kurie čia ieškos istorinės atminties. Jos čia nėra. Todėl lietuvių kinas vis dar lieka nebylus tam tikrų Lietuvos istorijos etapų atžvilgiu (tiesa, Giedrės Beinoriūtės „Gyveno senelis ir bobutė“ lieka viena iš nedaugelio išimčių). Tačiau asmeninę, kiek neįtikėtiną vienos mergaitės kelionę į tėvynę režisierius Juzėnas papasakojo gana neblogai.

httpv://www.youtube.com/watch?v=SMFsQaApw1w

[namų kino teatras:] WASTE LAND (rež. Lucy Walker, 2010)

Kinas, Namų kino teatras

People sometimes say: „But one single can?“ One single can is of great importance. Because 99 is not 100, and that single one will make a difference.

Jardim Gramacho – po atviru dangumi stūksantis didžiausias pasaulio sąvartynas, įsikūręs Rio de Žaneiro pašonėje. Ir dieną, ir naktį čia knibžda daugybė įvairaus amžiaus žmonių, renkančių atliekas perdirbimui. Jų ryškios žalios liemenės šviečia iš toli. Kiekvieno rankose – didelis plastikinis konteineris, į kurį keliauja perdirbamos medžiagos. Kai kurie iš renkančiųjų šiukšles dirba sąvartyne daug metų ir jiems šis purvinas darbas yra vienintelis pajamų šaltinis.

Likus keletui metų iki Jardim Gramacho uždarymo į sąvartyną atkeliauja pasaulinio garso menininkas, iš Brazilijos kilęs fotografas Vik Muniz. Niujorke gyvenantis vyras grįžta į gimtinę siekdamas, atrodo, padaryti neįmanoma: iš atliekų sukurti dirbančiųjų šiukšlyne portretus, juos parduoti, o pinigus atiduoti darbininkams. Jo idėja šiek tiek nereali: naudojant medžiagas, su kuriomis sąvartyno žmonės dirba kasdien, sukurti portretus ir taip pakeisti darbininkų likimus.

Atkakli britų dokumentininkė Lucy Walker (iki „Waste land” sukūrė juostas „Devil’s Playground” ir „Blindsight”) fiksuoja Vik Muniz idėjos įgyvendinimą nuo sumanymo užuomazgų iki pat pabaigos, kuomet aukcione sėkmingai parduodami Jardim Gramacho darbininkų portretai. Atvykęs į šiukšlyną pirmą kartą, Muniz nesunkiai randa veidus nuotraukoms: Vik, pats vaikystėje buvęs neturtingas, lengvai ir nuoširdžiai bendrauja su sąvartyno darbininkais. O tarp jų knibžda įvairiausių gyvenimo istorijų. Štai Tiao, Jardim Gramacho sąvartyno darbininkų asociacijos įkūrėjas, kažkada iš darbo parsinešė Makiavelio knygą. O senyva moteriškė Zumbi darbininkams verda maistą ant laužo, jos sriuba – iš mėsos ir daržovių, kurias prieš galiojimo pabaigą atveža iš parduotuvių. Valteris nebaigė jokių mokslų, ir sąvartyne dirba beveik nuo jo įkūrimo pradžios. Jaunutė aštuoniolikmetė mergina sąvartyne dirba jau vienuolika metų: jos dviejų vaikų tėvas – prekiautojas narkotikais, tad tokiu tipu ji negalinti pasikliauti ir duonai užsidirba pati. Palaipsniui margame šiukšlyno darbininkų koliaže ryškėja likimo nuskriaustų, bet lengvai nepasiduodančių žmonių portretai.

Filmas, prasidėjęs kaip menininko idėjos įgyvendinimo filmavimas, pamažu grimzta į Jardim Gramacho darbininkų gyvenimo istorijas: pamatoma jų skurdi buitis, išsiaiškinamos aplinkybės, privertusios dirbti šiukšlyne, girdimos meilės ir išsiskyrimų istorijos. Sąvartyno darbininkai atvirai pasakoja savo likimus, rodo aptriušusius namus ir noriai padeda Vik kurti portretus iš šiukšlių. Režisierė Walter nesiekia specialiai graudinti ar jaudinti žiūrovų: netgi intensyvus Moby kompozicijomis paskanintas garso takelis sukuria žaismingą nuotaiką, veiksmas neužsitęsia, idėjos įgyvendinimas, atrodo, prabėga greitai. Neužsižaidžiama filme ir techninėmis mandrybėmis: keletas Jardim Gramacho peizažų, o toliau išvien žmonės, veiksmas, judesys, neslepiamos veikėjų emocijos. Šalia darbininkų gyvenimo istorijų iš arčiau pamatomas ir pats idėjos sukūrėjas Vik: draugiškas, nuoširdus, nesavanaudis žmogus, du metus su komanda pasiryžęs dirbti nepažįstamųjų naudai.

„Waste land” – be patoso, su smalsumu ir energija nufilmuotas filmas apie žmones: sąvartyno darbininkus, nepabijojusius 321 akro dydžio sąvartyne tarp toksiškų atliekų ir nepakeliamo kvapo ieškoti atliekų perdirbimui.

P.s. vieną iš gausybės filmo apdovanojimų (dauguma jų – žiūrovų simpatijų prizai) režisierė Lucy Walker gavo atliekų maiše.

httpv://www.youtube.com/watch?v=sNlwh8vT2NU

[dienoraštis:] VILNIAUS DOKUMENTINIŲ FILMŲ FESTIVALIS 2013

Kinas

Šviežia silkė

rež. Leonard Retel Helmrich, Hetty Naaijkens-Retel Helmrich, Olandija, 2013 [Leonardo R. Helmricho retrospektyva]

Du žvejybiniai olandų laivai skrodžia vandenis, ieškodami, kur plaukioja riebiausios silkės. Aptikus gausesnius jų būrelius, pradedamas žvejybos procesas: ištrauktas žuvys reikia išdoroti, sufasuoti šaldytas, susudyti ir gabenti pirmojo laimikio paragauti nekantraujantiems tautiečiams. Kodėl tiek dėmesio silkei? Juk Olandijoje žvejyba yra sena tradicija ir tėvai moko šio amato paslapčių sūnus. Sekdamas laive dirbančių vyrų gyvenimą, R. Helmrichas kamerą patalpina netikėčiausiose vietose. Silkės kelias iki kasdieninio stalo vaizduojamas su žiūpsniu nepersūdytos estetikos. Galbūt todėl darbas apie tai, kaip olandai žvejoja silkes tampa ne nuobodžiai pilka dokumentika, bet atpalaiduojančia, prajuokinančia ir sudominančia juosta. Abejojantiems, ką vis dar verta pamatyti besibaigiančiame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, siūlyčiau bet kokį filmą iš Leonardo R. Helmricho retrospektyvos (dar vienas matytas to paties režisieriaus filmas – „Mėnulio pavidalas“ – taip pat nenuvylė).

httpv://youtu.be/QFtUKQqy2Ng

—–

Dviejų pamišimas

rež. Kim Hopkins, Vengrija, Didžioji Britanija, 2012. [Specialioji programa]

Juos tikrai verta išvadinti pamišėliais: anglai Helena ir Džonas, būdami jau nebe pirmos jaunystės, turėdami gausią šeimą (septynis vaikus, du šunis, katiną ir jūrų kiaulytes), nusprendžia už visus turimus pinigus nusipirkti milžinišką namą Jorke ir paversti jį viešbučiu. Penkis metus atkakli režisierė Kim Hopkins dokumentuoja Helenos ir Džono gyvenimo detales: ne tik būsimo viešbučio projektą, bet ir aršią kovą su kaimynais dėl kiemo, Kalėdų šventimą, vaikų išdaigas. Ir staiga atsėlina finansinė krizė…

101 minutė tikros istorijos, apie tai, kaip reikia siekti savų tikslų, net jei aplink koją kiša visi kenkėjai aplinkui.

httpv://youtu.be/CeXKNZsr_rE

—–

Čiopitulas gatvė

rež. Bill Ross, Turner Ross, JAV, 2012. [Pagrindinė programa]

Naujojo Orleano gatvėmis naktį slapinėja trys broliai ir šuo. Juos pasitinka marga Naujojo Orleano gatvės kompanija: muzikantai, fakyrai, prostitutės, nosį kutenantys kvapai, sklindantys iš restoranų ir picerijų, bei charizmatiški virtuvių šefai. Trys keliautojai siekia sugerti į save visus gatvės teikiamus malonumus, pamatyti ir pajausti naktinio gyvenimo skonį. Kita vertus, toks beprasmis paauglių bastymasis gatvėmis – dažno Amerikos paauglio kasdienybė, desperatiškas bėgimas į suaugusiųjų pasaulį.

Lengvas, neįpareigojantis filmas, kuriame šalia triukšmingos, gyvos gatvės vaizdų nuolatos įterpiami jauniausiojo brolio vaikiški prisipažinimai, apmąstymai.

httpv://youtu.be/GE82qSIcmI0

—–

Igruški

rež. Lina Lužytė, Lietuva, 2012. [Konkursinė programa]

Traukinius, atvykstančius į Žlobino miestą pasitinka ir išlydi minkštų žaislų plastmasiniai vyzdžiai. Juos pardavinėja miesto gyventojai, o perka – pro šalį pravažiuojantieji. Kai kuriems miesto pardavėjams žaisliniai liūtai, katinai ir kiškiai – vienintelis pajamų šaltinis. Režisierė Lina Lužytė dokumentuoja žaislus siuvančiųjų kasdienybę: žaislo detalių sukirpimą, kimšimą ir niūrų laukimą geležinkelių stotyje, kol smalsios pirkėjo akys susidundys. O kartu atsiskleidžia ir iš sovietmečio liūno dvidešimt vienerius metus negalinčių išsikapanoti žmonių gyvenimai: išgertuvės, skurdi buitis, ginčai. Deja, daugelyje situacijų nesunkiai galima atpažinti ir dabartinės Lietuvos kaimo užkulisius.

httpv://youtu.be/0YvfmGkxsdY

—–

Klajoklių žiema

rež. Manuel von Stürler, Šveicarija, 2012. [Pagrindinė programa]

Kai Carole sutiko Pascalį, suprato, kad kažkas jos gyvenime pasikeis. Ir štai – jiedu, žiema, 800 avių ir ilga kelionė Prancūzijos ir Šveicarijos pasieniu, ieškant po sniegu pasislėpusios žolės pėdsakų. Keturis mėnesius per apsnigtas pievas klajoklius ir avis lydi trys kantrūs asiliukai, ištikimi aviganiai ir besikeičiantis prancūziškas oras. Carole ir Pascalis veda avis per gatves ir pievas, lyg nuolatos balansuodami tarp gamtos ir kultūros. Veda pulsuodami vidine ramybe, natūraliai paklūsdami gamtos ritmui, išlaikydami harmoningą santykį su aplinka. Ir jiems vis padeda nepažįstami žmonės – triufeliais, arbata, karštu dušu. Ekrane rodoma klajoklių žiema tvinksi ramybe, jaukumu, priverčianti nusišypsoti ir staiga nustebti – lyg ir pačiam norėtųsi eiti kartu su jais.

Įtraukiantis filmas, viliojantis atsiplėšti nuo betoninės miesto rutinos ir paklajoti.

httpv://youtu.be/Yo7Zo09Jnzk

—–

Dokumentininkas

rež. Ivars Zviedris, Inese Kļava, Latvija, 2012. [Konkursinė programa]

Atrodo, nuo pirmo seanso radau savo konkursinės programos favoritą: tai 82 minučių trukmės juosta „Dokumentininkas“. Vieno atkaklaus latvių režisieriaus Ivario Zviedrio pastangomis atsiradusiame filme pasakojama apie nuošaliame Latvijos kampelyje gyvenančią stačiokę Intą, prižiūrinčią kapus ir nurodančią kelią po pelkes pabraidyti bei uogų su grybais prisirinkti norintiems užklydėliams.

Inta – itin ūmaus būdo moteriškė, kuri nenuilstamai veja Ivarą nuo savo namų slenksčio, nesileidžia filmuojama, kol pamažu Ivars ir jo kamera prisijaukina moterį. Filme matomas tiek atsiskyrėlės Intos sunkus ir vienišas gyvenimas, tiek ir Latvijos gamtos grožis, metų laikų kaita, ir kartu rodomas pats dokumentinio filmo kūrimo procesas. Kadre atsiduria ir pats režisierius, ir Latvijos užšalusios pelkės, tiek ir lakstymai su kamera nuo įniršusios filmo herojės, sniego kasimas ir intymūs Intos prisipažinimai. Ivars Zviedris tikrai jaučia herojus, moka juos užkalbinti ir tikriausiai todėl „Dokumentininkas“ – ryškus, jautrus, užkabinantis filmas. Juostai sodrumo suteikia ir nesuvaidintas Intos karštakošiškumas: jos keiksmažodžių tirados ir balso intonacijų dermė kino salėje nuolatos kėlė juoko pliūpsnius, tačiau jautresniam žiūrovui gali būti šiek tiek per daug keiksmažodžių per gan trumpą laiko tarpą.

Beje, filmą sumontavusi Inese Kļava po filmo seanso prasitarė, kad Ivars lanko Intą ir pasibaigus filmo kūrimui. Gražu, ypač turint omenyje, jog dauguma režisierių pamiršta savo herojus vos tik pabaigia filmą.

httpv://youtu.be/zHomBbQg0Qk

—–

Bulvių respublika

rež. Kätlin Kaganovitš, Estija, 2012. [Konkursinė programa]

Jauna Estijos režisierė Kätlin Kaganovitš susuko pusvalandžio trukmės juostą apie ambicingą vyrą Tarmo, kuris pasiryžo mažam Lanemeco miesteliui įpūsti gyvybės, senoje mokykloje įkurdamas muziejų, pavadinimu „Bulvių respublika“. Kodėl bulvių ir kodėl respublika? Pasirodo, estai po Pirmojo pasaulinio karo užaugindavo daugiausia bulvių vienam žmogui per metus ir todėl pelnė tokį titulą.

Filme fiksuojama, kaip Tarmo dirba, stengdamasis senam mokyklos pastatui naujos gyvybės, dalinasi idėjomis su bendraminčiais, atskleisdamas, ką numatyta veikti „Bulvių respublikos“ muziejuje. O sumanymai visai įdomūs, pavyzdžiui, lauke pastatyti seną vonią, ant sienos įrengti projektorių ir taip, smagiai įsitaisius, žiūrėti senus filmus. Deja, didelius Tarmo siekius „atsveria“ gana skeptiškas kaimo gyventojų požiūris į tokį projektą. Juolab, kad darbai muziejuje juda gana vangiai.

Sveikintina, kad režisierė atskleidė liūdnoką Estijos kaimų padėtį, kuomet vis daugiau žmonių išvyksta gyventi į didesnius miestus, o toks pavyzdys kaip Tarmo yra išimtis. Tačiau filme gan blausiai pristatomos „Bulvių respublikos“ muziejaus idėjos – nežinia, ar jų iki galo neišvystė pats Tarmo, ar Kätlin Kaganovitš buvo svarbiau pažaisti gaudant estetiškus kadrus ir tiesiog parodyti keletą epizodų iš Tarmo gyvenimo Lanemece. Bet kokiu atveju, norėjosi gilesnio ir kiek ilgesnio filmo, o dabar po seanso liko neišbaigtumo įspūdis.

—–

Pokalbiai rimtomis temomis

rež. Giedrė Beinoriūtė, Lietuva, 2012. [Konkursinė programa]

Giedrė Beinoriūtė moka dirbti su kamera: jos juostoje valandą laiko kameros akis jaukinasi įvairaus amžiaus vaikus ir paauglius. Aktyvūs, kuklūs ar užsisklendę vaikai su režisiere kalbasi apie savo gyvenimiškas patirtis: gimtadienių šventimą, pabėgimus iš namų, eilėraščių kūrimą ir daug kitų dalykų. Režisierės pašnekovų spektras varijuoja nuo vaikų, kurie turi viską iki neturinčiųjų nieko. Tačiau visi iki vieno – jautrūs aplinkai, įdomūs, siekiantys paaiškinti jiems rūpimus dalykus. O kartais – savo istorijas diktuojantys nesuklastotomis mimikomis: dažnai atsakymus į skausmingus, nemalonius klausimus galima išskaityti iš nusuktų žvilgsnių, nutylėjimų ar patemptų lūpų kampučiuose.

Filmas apie tai, kokias žaizdas palieka vaikų gyvenimuose neatsakingi suaugusieji. Filmas, kaip skelbiama aprašyme, „išorinio veiksmo, dekoracijų, peizažų ir specialiųjų efektų“. Užtat su daug skirtingų istorijų, jaudinantis, kiek liūdnokas, o vietomis – ir labai linksmas. Ir su daug tikrumo, nuoširdumo, kurio kartais labai trūksta suaugusiesiems. Antras rekomenduotinas filmas iš festivalio konkursinės programos.

httpv://youtu.be/VhaxNlUJPjI

—–

Vakar bus rytoj

rež. Janina Lapinskaitė, Lietuva, 2013. [Premjera]

Vieną dieną į „Senevitos“ globos namų koridorius įsisuka svetimkūnis: kino kamera ir du operatoriai. Vienas iš jų – Tomas Eigertas, kalbinantis gyvenančiuosius globos namuose, o kitas – savo likimo draugus filmuojantis vienas iš namų gyventojų. Kurį laiką kamera tampa globos namų gyvenimo dalimi, pagaunančia kasdienybės epizodus, prisodrintus judesio ar tingumo bei triukšmo. Filmuojamieji senukai įvairiai reaguoja į kamerą: dainuoja, mojuoja, slepiasi. O kartais – tiesiog pasidalina savo gyvenimo istorijos dalimi.

Kameros persekiojamuose globos namuose knibžda gyvenimo rinkoje nebepageidaujamų žmonių – senukų ir luošių. Pasaulis juos išspjovė ir paliko trūnyti nuobodžioje vienišųjų kasdienybėje. Smagu, kad kai kurie iš gyventojų tą kasdienybę siekia nuspalvinti, pagyvinti: tai sportuodami, tai vaikštinėdami po žaliuojančias apylinkes, tai lepindami auginamus katinus. Kiti pasiduoda nuoboduliui ir rutinai, viena po kitos rūkydami cigaretes, žiūrėdami televizorių ar beveik visas dienas prasnausdami. Tikriausiai apie tai ir yra „Vakar bus rytoj“ – apie santykį su artėjančia nebūtimi, mirtimu, tapimu niekuo. Apie skirtingus kelius kovojant su neišvengiamu žingsniavimu anapus.

 

DONALDAS KAJOKAS „Lapės gaudymas”

Kultūra (kt.), Literatūra

Bet man savaip žavūs ir tiedu lietuvių poetai, kurie balažin prieš kiek metų Druskininkuose, pirmąjį spalio savaitgalį iki pat paryčių aistringai ginčijosi apie poezijos knygą, nors nė vienas jos nebuvo skaitęs.

***

Ne mentoriškai grasyti pirštu, ne žeminti, ne mėgautis „teisinga“ bausme už nedorą kito veiksmą, o ramiai ir kantriai, kasdien ir įtikinamai atskleisti nedorumo beprasmybę. Tikro Mokytojo maksimumas.

***

Naujausioji Donaldo Kajoko knyga „Lapės gaudymas” nesiduoda analizuojama rimtai. Visų pirma, dėl tų neklaužadiškų lapės pėdučių ant knygos viršelio, vos vos susekamų. Tada dėl paties pavadinimo – gaudyti lapę, kas čia per darbas? Galiausiai, anotacijoje įvardijamo žanro (net jei jis ir niekam nerūpi, išskyrus patį autorių) – esiukės, miniatiūros. Atrodytų, knyga visais frontais signalizuoja – parašyta žaismingai, bet skaitytojo neįpareigoja sukti galvos, taip kad pavojaus nėra, nes (lyg ir) nieko rimto neparašyta. Toliau skaityti DONALDAS KAJOKAS „Lapės gaudymas” →