Sandra Bernotaitė laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbtą pirmosios knygos konkursą. Laimėjo pirmąją vietą su novelių rinkinių „Gaisras“. Čia buvo papildomas akstinas. Greta to, kad iki knygos pasirodymo susidomėjęs karts nuo karto paskaitinėdavau ir dabar paskaitinėju Sandros vedamą blogą www.grafomanija.com

Rašo jame apie viską, bet man aktualiausia ir įdomiausia sekti įrašus susijusius su rašymu. Smagu matyti, kaip moteriškė ne tik grafomaniškai pila ir skelbia vieną dienoraščio tekstą po kito, bet ir dirba, kaip sakyčiau, turi dirbti ne tik pradedantysis rašytojas, bet ir mažiausiai kas antras Lietuvos pisorius.

Žinoma, galima čia paburbėti, kad mūsų šalelėje nerasi jokių kūrybinio rašymo kursų, trūksta elementarios literatūros apie rašymą-kūrimą (tiesa, ne per seniausiai išversta Laimos Vincės „Rašyti gali kiekvienas”), mokyklose apsiriboja šablonais ir gramatinėmis taisyklėmis, o ne kūrybiškumo ugdymu.

Bernotaitė, Toliau skaityti SANDRA BERNOTAITĖ „Gaisras” →

Kaip ten bebūtų ir kas ką besakytų, bet pažintį su serbu Miloradu Pavičiumi (Milorad Pavić) pradėjau nuo romano „Antrasis kūnas“. Tiesiog, kad po „Chazarų žodyno“ nepasirodytų per blankus; o pabaigai pasilikau romaną „Vidinė vėjo pusė“. Žiūrėsiu, ar tikrai savo žinomiausio kūrinio rašytojas nebesugebėjo pavyti ir visa kita, anot jau skaičiusiųjų, liko „chazarų“ šešėlyje.

Po „Antrajo kūno“ (Друго тело) pasirodymo 2006-aisiais, Pavičius savo leidėjui pasakė, kad pavargo ir daugiau neberašys. Tai turėjo būti paskutinė jo knyga, bet, matyt, rašytojas nerašyti negalėjo ir dar per nepilnus trejus metus, likusius iki mirties, išleido porą knygų. Šiaip, sakyčiau, blogas ženklas į tekstą klijuoti autobiografinius faktus, o galop tą autobiografinį personažą numarinti. Dabar išeina taip, lyg pats būtų „išsipranašavęs“ savo mirtį. Nors greičiausia, matyt, jautė žmogus artėjantį galą. O dar žinant istoriją apie paskutiniąją apysaką „Dirbtinė jaunystė“, kurioje pagrindinis veikėjas (autoriaus alter ego) rašo savo biografiją ir prisako ją išspausdinti tik po mirties, imi manyti, kad Pavičius buvo ne eilinė asmenybė, o daugiau mažiau ir tikras (ne tik literatūrinis) mistikas.

Tokį įspūdį sustiprino ir romanas „Antrasis kūnas“, Toliau skaityti MILORAD PAVIĆ “Antrasis kūnas” →

Ian McEwan mums jau gana gerai žinomas: lietuviškai turime bene penkis jo romanus, tarp kurių yra ir „Tvari meilė“. McEwan‘o negalima praleisti nepačiupinėjus, ypač jei domiesi šiuolaikine literatūra. Anglas savo didelėje apdovanojimų kraitelėje turi priglaudęs ir Bookerį (už romaną „Amsterdamas“), ne vieną Bookerio nominaciją ir krūvelę kitų laurų, kurių jis tikrai nusipelnė.

„Tvari meilė“ (Enduring Love, 1997) – savotiškas psichologinis trileris, kuriame sutrikusios psichikos maniakas ima persekioti savo auką. Viskas būtų gana įprasta ir nuobodu, jei tas maniakas nesirgtų retu de Klerambo sindromu. Sindromo esmė – ligonį apima seksualinė erotinė manija, šalia kurios žygiuoja ir religinė potekstė a la „Dievas mus sujungė ir dovanoja mums savo meilę“. Įspūdį paaštrina dar tai, kad tas maniakas-vyras įsimylėjo kitą vyrą. Žodžiu, užsisuka toks vienpusis homoseksualinis potraukis, dėl kurio ima kentėti auka – neetatinis įvairių straipsnių autorius Džou. Žmogui ima krikti nervai, Toliau skaityti IAN McEWAN „Tvari meilė” →

Paskutiniu metu vis dažniau galima girdėti ne tik užsienio rašytojų, bet ir mūsų vertėjų balsus. Norėčiau tikėti, kad greit ir pas mus išauš tokia diena, kai šalia rašytojo ant knygos viršelio puikuosis ir vertėjo pavardė. Bent man tai labai palengvintų verstinių knygų pasirinkimą. Jau turiu kelias vertėjų pavardes, kurios man svarbesnės už rašytojų. Iš dalies dėl to, kad vertimo kokybė bus garantuota, iš dalies ir dėl to, kad bet kokio šlamšto nesiima versti.

To mažo mano vertėjų būrio priekyje žygiuoja Violeta Tauragienė. Jau ne kartą garsiai esu pareiškęs, kad anksčiau ar vėliau perskaitysiu visus jos vertimus: pradedant dar neliestomis A. Camus „Užrašų knygelės“, baigiant I. Calvino „Nematomi miestai“ ir M. Yourcenar „Filosofinis akmuo“ bei dar krūvele, kurios nedetalizuosiu. Pradžia jau padaryta: į perskaitytųjų lentyną atgulė S. Beckett‘o trilogija, V. Woolf „Ponia Delovėj“, P. Duncker „Haliucinuojantis Foucault“, W. Faulkner „Triukšmas ir įniršis“, J. M. Coetzee „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ ir abu lietuviškai pasirodę Cormac McCarthy romanai: „Laukinių arklių pakerėti“ ir „Kelias“. Toliau skaityti MARMON LESLIE SILKO “Ceremonija” →

Antroji “Millennium” dalis, pavadinta „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“ prasideda ten, kur baigėsi pirmoji. Tie patys pagrindiniai veikėjai, kurių priekyje žygiuoja genialioji hakerė Lisbeta Salander ir žurnalistas Mikaelis Bliumkvistas, užkuria naują intrigą. Tiesa, jos priešistorė aprašyta dar pirmojoje dalyje.

Tas reikalas su naujuoju Salander globėju, mėgstančiu sadistiškus sekso žaidimėlius, taip ir liko nebaigtas „Merginoje su drakono tatuiruote“. Prie asmeninių Salander vs. globėjas problemų pridedamas naujas žurnalo „Millennium“ tyrimas apie sekso vergijos tinklą Švedijoje. Galop abi šios temos susipina į vieną ir virsta triguba žmogžudyste, kurioje esantys pagrindiniai įkalčiai rodo į Salander. Toliau skaityti STIEG LARSSON „Mergina, kuri žaidė su ugnimi” →

Johno Steinbecko romanus “Tortilijų kvartalas“ ir „Konservų gatvė“ ne tik skaityti reikia vieną po kito, bet ir sutalpinti galima į vieną knygą. Prieš penkiolika metų „Vaga“ taip ir buvo padariusi. Prieš tiek metų juos ir prarijau. Dabar tiesiog nusprendžiau dar kartą pabendrauti su tais šauniais, nuotaikingais Steinbecko herojais.

Amerikietis, Nobelio laureatas, rašė pagauliai, neturėdamas tikslo skaitytojo kankinti, ir, svarbiausia, įpindamas simpatiško humoro, ką labai retai aptiksi kitų nobelistų tekstuose.

Tas, šypsnį veide piešiantis, stilius geriausiai atsiskleidžia „Tortilijų kvartale“ (Tortilla Flat, 1935) – viename pirmųjų ir pirmajame romane, kuriuo rašytojas atkreipė į save dėmesį. Steinbeckas perkėlė į romaną Monterėjuje (Monterey), kur kurį laiką gyveno, aplinkos paprastų žmogelių, tiksliau,- valkatėlių gyvenimiškąsias tragedijas ir komedijas. Besidžiaugiantiems gyvenimu iškalbiesiems vyno filosofams aktualiau ne tai, kad prieš keliolika metų pasibaigė Pirmasis Pasaulinis (tiesa, tada dar nežinojo, kad bus ir antrasis), o, – kad vis tebegauna pragėrimui leidžiamas socialines išmokas. Tad romano herojų liežuviai, suvilgyti silpnesniu ar stipresniu birzgalu, žeria vieną filosofinę mintį po kitos. Toliau skaityti JOHN STEINBECK „Tortilijų kvartalas”, „Konservų gatvė” →

Tokie viršelio papuošimai kaip “unikalus literatūrinės sėkmės tiek tarp kritikų, tiek tarp skaitytojų pavyzdys“, „užkariavo visus įmanomus bestselerių sąrašus“, „knygų leidybos sensacija“, „atversite knygą, atgal kelio nebus“ ir panašiai labiau atgraso nei traukia. Toks pakvėpinimas primena „Da Vinčio kodo“ šleifą ir jau nebesitiki, kad į rankas papuls kažkas tikrai unikalaus. Tad švedo Stieg‘o Larsson‘o romaną „Mergina su drakono tatuiruote“ pradėjau šiek tiek su išankstiniu nusistatymu, kuris greit dingo.

Ne, romanas nepasirodė unikumas literatūrine prasme, tačiau čia nebuvo nieko nesakančių pastraipų, kurias tokio žanro kūriniuose dažnai galima praleisti. Čia pagrindiniu smuiku griežia siužeto vingiai, o ir tie mąstančiam skaitytojui turėtų būti dažnai nuspėjami. Visgi, tenka pripažinti – Larssonas puikiai valdo žurnalisto-pasakotojo plunksną. Jo analitinis, išsamiai žurnalistinis stilius šiam romanui ypač tinka ir skaitytoją taip įtraukia, kad neleidžia abejoti sekamos istorijos ir jos veikėjų gyvumu. Net užvertęs paskutinį knygos puslapį gerą valandą naršiau internete netikėdamas, kad Larssono sukurpta istorija neturi nieko bendro su realiais faktais. Toliau skaityti STIEG LARSSON „Mergina su drakono tatuiruote” →