Temos Archyvai: Namų kino teatras

[namų kino teatras:] WASTE LAND (rež. Lucy Walker, 2010)

People sometimes say: „But one single can?“ One single can is of great importance. Because 99 is not 100, and that single one will make a difference.

Jardim Gramacho – po atviru dangumi stūksantis didžiausias pasaulio sąvartynas, įsikūręs Rio de Žaneiro pašonėje. Ir dieną, ir naktį čia knibžda daugybė įvairaus amžiaus žmonių, renkančių atliekas perdirbimui. Jų ryškios žalios liemenės šviečia iš toli. Kiekvieno rankose – didelis plastikinis konteineris, į kurį keliauja perdirbamos medžiagos. Kai kurie iš renkančiųjų šiukšles dirba sąvartyne daug metų ir jiems šis purvinas darbas yra vienintelis pajamų šaltinis.

Likus keletui metų iki Jardim Gramacho uždarymo į sąvartyną atkeliauja pasaulinio garso menininkas, iš Brazilijos kilęs fotografas Vik Muniz. Niujorke gyvenantis vyras grįžta į gimtinę siekdamas, atrodo, padaryti neįmanoma: iš atliekų sukurti dirbančiųjų šiukšlyne portretus, juos parduoti, o pinigus atiduoti darbininkams. Jo idėja šiek tiek nereali: naudojant medžiagas, su kuriomis sąvartyno žmonės dirba kasdien, sukurti portretus ir taip pakeisti darbininkų likimus.

Atkakli britų dokumentininkė Lucy Walker (iki „Waste land” sukūrė juostas „Devil’s Playground” ir „Blindsight”) fiksuoja Vik Muniz idėjos įgyvendinimą nuo sumanymo užuomazgų iki pat pabaigos, kuomet aukcione sėkmingai parduodami Jardim Gramacho darbininkų portretai. Atvykęs į šiukšlyną pirmą kartą, Muniz nesunkiai randa veidus nuotraukoms: Vik, pats vaikystėje buvęs neturtingas, lengvai ir nuoširdžiai bendrauja su sąvartyno darbininkais. O tarp jų knibžda įvairiausių gyvenimo istorijų. Štai Tiao, Jardim Gramacho sąvartyno darbininkų asociacijos įkūrėjas, kažkada iš darbo parsinešė Makiavelio knygą. O senyva moteriškė Zumbi darbininkams verda maistą ant laužo, jos sriuba – iš mėsos ir daržovių, kurias prieš galiojimo pabaigą atveža iš parduotuvių. Valteris nebaigė jokių mokslų, ir sąvartyne dirba beveik nuo jo įkūrimo pradžios. Jaunutė aštuoniolikmetė mergina sąvartyne dirba jau vienuolika metų: jos dviejų vaikų tėvas – prekiautojas narkotikais, tad tokiu tipu ji negalinti pasikliauti ir duonai užsidirba pati. Palaipsniui margame šiukšlyno darbininkų koliaže ryškėja likimo nuskriaustų, bet lengvai nepasiduodančių žmonių portretai.

Filmas, prasidėjęs kaip menininko idėjos įgyvendinimo filmavimas, pamažu grimzta į Jardim Gramacho darbininkų gyvenimo istorijas: pamatoma jų skurdi buitis, išsiaiškinamos aplinkybės, privertusios dirbti šiukšlyne, girdimos meilės ir išsiskyrimų istorijos. Sąvartyno darbininkai atvirai pasakoja savo likimus, rodo aptriušusius namus ir noriai padeda Vik kurti portretus iš šiukšlių. Režisierė Walter nesiekia specialiai graudinti ar jaudinti žiūrovų: netgi intensyvus Moby kompozicijomis paskanintas garso takelis sukuria žaismingą nuotaiką, veiksmas neužsitęsia, idėjos įgyvendinimas, atrodo, prabėga greitai. Neužsižaidžiama filme ir techninėmis mandrybėmis: keletas Jardim Gramacho peizažų, o toliau išvien žmonės, veiksmas, judesys, neslepiamos veikėjų emocijos. Šalia darbininkų gyvenimo istorijų iš arčiau pamatomas ir pats idėjos sukūrėjas Vik: draugiškas, nuoširdus, nesavanaudis žmogus, du metus su komanda pasiryžęs dirbti nepažįstamųjų naudai.

„Waste land” – be patoso, su smalsumu ir energija nufilmuotas filmas apie žmones: sąvartyno darbininkus, nepabijojusius 321 akro dydžio sąvartyne tarp toksiškų atliekų ir nepakeliamo kvapo ieškoti atliekų perdirbimui.

P.s. vieną iš gausybės filmo apdovanojimų (dauguma jų – žiūrovų simpatijų prizai) režisierė Lucy Walker gavo atliekų maiše.

httpv://www.youtube.com/watch?v=sNlwh8vT2NU

[namų kino teatras:] SOUND CITY (rež. David Grohl, 2013)

All our dreams hanging on one little ditty
Yeah, we got it on 2″ tape down at Sound City.

(iš Doug Deep „Sound City” (feat. Paula Salvatore)

Istorija vieno elektroninio įrenginio, prasidėjusi kaip istorija vienos vietos. Kalifornijoje. Los Andžele. Nuo 1969-ųjų. Pradžią pradėjo du vyrukai, kurie išleido sumą, dvigubai didesnę, nei nuosavas namas, kad toje vietoje stovėtų tuo metu krūčiausias analoginis mikšeris Nerve 8028. Žvėris, kurio vertę buvo kas suprato. Pavyzdžiui, Bachman Turner Overdrive, REO Speedwagon, Pat Benatar, Barry Manilow… Ne kažkas? Ok, tada paminim Fleetwood Mac, Tom Petty and the Heartbreakers, Santana, Johnny Cash, Trent Reznor, Nirvana (taip, „Nevermind” gimė čia, kaip ir man aktualesnis Madrugada’os albumas „The Deep End”). Sąrašas ne baigtinis, bet „Sound City” filmas ne apie tai.

„Sound City” dėmesį kreipia į Nerve 8028 ir aplink jį/ją besisukančius įvykius. Kažkieno pirmi albumai, meilės, išgėrimai, susigrojimai ir skaudus skaitmenos, kompaktinio disko, kompiuterių,- įrašų studijų žudikų invazija į muzikos pramonę. Analoginei įrangai laikai prasidėjo ne patys smagiausi. Ir jei ne „Nevermind”, kurį įbūgnijęs „juostos režisierius Dave’as Grohlas dabar Nerve 8028 naudoja savo studijoje, „Sound City” analoginis stuburas galėjo atsidurti elektronikos lauže. Būtų buvę gaila.

Visai normalus pažintinis sentimentalus filmas melomanams virš trisdešimtkelerių. Apie kadaise garsios, šiandien retai begirdimos muzikos gimimo namus ir pribuvėjus. Apie rankenėles ir mygtukus, be kurių nebūtų muzikinės visumos. Apie kai kurių muzikinių pavadinimų pradžią.

Daug žadančiai prasidėjęs, vėliau išsikvepia. Nuobodėja. Visumoje mažokai istorinės pikantikos, mažokai unreleas‘o. Be didelės intrigos. Antroje pusėje maža ką naujo bepaporinantis ir virstantis į ne tokį skanų Grohlo individualų pasipuikavimą nuosavoje įrašų studijoje „Studio 606”.

httpv://www.youtube.com/watch?v=HQoOfiLz1G4

[namų kino teatras:] VENUS (rež. Roger Michell, 2006)

I’m impotent, of course, but I can still take a theoretical interest.

Britui Petrr’ui O’Toole’ui turėtų būti nesaldu – aštuoniskart nominuotas Oskarui taip jo ir negavo. Bijau, kad už konkretų filmą jau ir nebegaus, galima bus tik už viso gyvenimo nuopelnus įvertinti. O nuopelnai akivaizdūs: tiek prisimenant epinį „Arabijos Lorensą”, tiek stebint vieną puikesnių jo vaidmenų sukurtų per pastarąjį dešimtmetį juostoje „Venera” („Venus”).

O’ Toole’as vaidina pagyvenusį, kankinamą prostatos vėžio aktorių, kuris netikėtai įsimylintį geriausio draugo jauną dukterėčią, atvykusią pagyventi iš užmiesčio į Londoną. Kiek lolitiška istorija sukama be jokio vulgarumo. Senukas imasi globoti savo naująją mūzą, apsupa ją šiluma, dėmesiu, tačiau nesislapsto už jokių uždangų – atvirai išsako savo impotentiškus likusio gyvenimo geidulius, kurie susiveda į norą uždėti ranką ant jaunosios paauglės kelio, rankos, galimybės pabučiuoti į petį ir siekį šio to daugiau.

Kiek britiškos atmosferos pripildyta komiška romantinė drama nuo pat pradžių įtraukia nuoširdumu ir šiltumu. Autentikos ir gyvybės juostai suteikia pagrindinį vaidmenį atliekančio O’Toole’o amžius ir personažas – senyvas aktorius vaidinantis senyvą aktorių atlieka savo rolę fantastiškai įtikinamai. Nė akimirkos nesuabejojau, kad kokia scena būtų iš piršto laužta. Lyg iš šono stebi seno šelmio, jaunystėje buvusio kazanovos paskutinį pasispardymą – o kaip gundančiai ir blizgančiomis akimis jis sako, kad nežiūrint į tai, jog jis jau impotentas, bet teorinis interesas į jauną savo naujos mūzos, naujos Veneros, kūną dar išlikęs.

Puikūs, nebanalūs, neperspausti vaizdingumu ir skambiomis frazėmis dialogai; nenuobodus, amoralumu ir pigiu gašlumu netrenkiantis siužetas, nuostabi, lengva akiai ir širdžiai Rogerio Michellio („Nothing Hill”) režisūra, nepriekaištingas profesionalių aktorių Jodie Whittaker ir O’Toole’o tendemo darbas daro „Venerą” tikrai išskirtiniu, kokybišku ir vertu pamatyti filmu, kuris tikrai paliks širdyje gerą jausmą.

httpv://www.youtube.com/watch?v=f-XsErH6WJI

[namų kino teatras:] APIE DIEVUS IR ŽMONES (rež. Xavier Beauvois, 2010)

Tikrais faktais paremta, simbolinėmis scenomis „aprūpinta” drama „Apie dievus ir žmones” (Des hommes et des dieux / Of Gods and Men) pasakoja apie grupelę prancūzų vienuolių, misionieraujančių Alžyro kalvose išsimėčiusioje gyvenvietėje, Kanuose nurovė didįjį žiuri prizą. Galima spėlioti, kas žiuri taip pavergė: politinės aktualijos, teigiamo krikščioniškojo pasišventimo persunktas siužetas ar kinematografinė meditacija. Lyg ir nieko ypatingo visas dvi valandas ekrane nevyksta – rodoma vienuolių kasdienybė, įprasta, pozityvi krikščioniška veikla, nukreipta į vietinių būvio gerinimą ir savojo gerbūvio puoselėjimą, vis pertraukiama grigališkų Jėzaus pasekėjų maldų. Neskubriai vystomas konfliktas – radikalūs islamo išpažinėjai ir Alžyro valdžia baudžiasi vienuolius išguiti iš jų tarnystės vietos. Vieni pergyvendami dėl jų saugumo, kiti – vedini religinių jausmų, kurie skleidžiasi pačiai žiauriausiais metodais. Vienuoliams lieka pasirinkti: likti ar išvykti iš savo rankomis pastatyto vienuolyno, savo namų.

Juosta dėmesio nekausto, akių ir smegeninės nestulbina, tačiau skleidžia tokią unikalią atmosferą, kurioje net nepajunti kaip, mintyse burnodamas dėl nereikalingų kadrų, nugrimzti į apmąstymus. Toliau skaityti [namų kino teatras:] APIE DIEVUS IR ŽMONES (rež. Xavier Beauvois, 2010)

[namų kino teatras:] STOKER (rež. Park Chan-wook, 2013)

My ears hear what others cannot hear; small faraway things people cannot normally see are visible to me. These senses are the fruits of a lifetime of longing, longing to be rescued, to be completed. Just as the skirt needs the wind to billow, I’m not formed by things that are of myself alone. I wear my father’s belt tied around my mother’s blouse, and shoes which are from my uncle. This is me. Just as a flower does not choose its color, we are not responsible for what we have come to be. Only once you realize this do you become free, and to become adult is to become free.

Tikriausiai tai yra universalus Mios Wasikowskos veido baltumas. Arba gal įtikinamai atsikišę Nicole Kidman skruostikauliai. O galbūt saldus Matthew Goode’o akių drėgnumas. Ne, tai matyt Wenthwortho Millerio sukurtas įdomus scenarijus. Visi šie dalykai įtaigiai susilipdo pirmojoje Park Chan-wook juostoje anglų kalba, paversdami „Stoker” daugiau nei vidutinio lygio filmu.

Pietų Korėjos režisierius Park Chan-wook anaiptol nėra neapsiplunksnavęs naujokas kino industrijoje: tarptautinė auditorija jį žino ir pripažino tiek Berlyno, tiek ir Kanų kino festivaliuose. Smalsiausieji ir drąsiausieji gali pabandyti ankstesnius režisieriaus darbus, iš kurių garsiausia yra filmų trilogija „The Vengeance Trilogy”, kurią sudaro juostos „Sympathy for Mr. Vengeance” (2002), „Oldboy” (2003) ir „Sympathy for Lady Vengeance” (2005). Toliau skaityti [namų kino teatras:] STOKER (rež. Park Chan-wook, 2013)

[namų kino teatras:] LOTUS EATERS (rež. Alexandra McGuinness, 2013)

Aren’t you gonna miss things? Like kissing those people you’ve been inching towards for years. Never too late for a first kiss. Cause you see, I don’t think you’re that kind of person, that’s all. I think you’re the kind of person that everyone wants. But no one can have. I’ll bore you to tears.

Šviežia jaunos airių režisierės Alexandros McGuinness juosta „Lotus eaters“ – juodai baltas pilnametražis debiutas apie grupę jaunų londoniečių, kurie nežino, ko nori iš gyvenimo, tad bando visokius jo malonumus – vakarėlius, narkotikus ir seksą.

Pagrindinė filmo herojė Alice siekia mesti modelio karjerą ir tapti aktore, o laisvalaikiu, kurio turi itin daug, keliauja su draugais į prašmatnius tūsus. Alice kompanija itin marga – buvęs vaikinas Charlie’is bando atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų, nervingoji ir kontroliuojanti Suzie bijo prarasti Felixą, kuris įsimylėjęs Alice, Benedictas stengiasi pasiguldyti į lovą visas merginas iš eilės, palaidūnė Saskia iš nuobodulio vaduojasi keistu būdu – bando pastoti, o visam paradui vadovauja paslaptingoji Orna, kurios mėgstamiausias užsiėmimas yra manipuliuoti žmonėmis. Šie jauni ir gražūs žmonės, išskyrus geraširdę Alice, liekančią triukšmingos kompanijos periferijoje, vos 78 minutes trunkančiame filme dūksta, maudosi degtinėje, poruojasi, aiškinasi santykius ir dalijasi paskalomis. Toliau skaityti [namų kino teatras:] LOTUS EATERS (rež. Alexandra McGuinness, 2013)

[namų kino teatras:] ŠILTI KŪNAI / WARM BODIES (rež. Jonathan Levine, 2013)

This date is not going well. I want to die all over again.

Rašau apie šitai didžiąja dalimi dėl to, kad pagrindinis zombis filme mėgsta muziką ir karts nuo karto suka ant patefono senas plokšteles. Taip, „Šilti kūnai” yra romantiška zombių komedija, gal kiek ir per daug pastebimai orientuota į paauglišką auditoriją, tačiau turinti nemažai smagių momentų.

Pasakojimo perspektyva vedama jauno, dvidešimt kelerių metų zombio akimis. Jis krypuoja po apokaliptišką pasaulį ir gyvena įprastą zombišką gyvenimą, kol kartą nesusiduria su grupele gyvųjų, iš kurių vieną merginą, kritusią iš pirmo žvilgsnio į neplakančią širdį, paima įkaite ir ima verstis per galvą stengdamasis jai įtikti. Toliau skaityti [namų kino teatras:] ŠILTI KŪNAI / WARM BODIES (rež. Jonathan Levine, 2013)

[namų kino teatras:] TO THE WONDER (rež. Terrence Malick, 2012)

Newborn. I open my eyes. I melt. Into the eternal night. A spark. I fall into the flame. You brought me out of the shadows. You lifted me from the ground. Brought me back to life.

What is she dreaming of? How calm she is. In love. Forever at peace.

We climbed the step… to the Wonder.

Reikia prisipažinti – „To the Wonder“ atradau visai netikėtai. Turint omenyje, kad amerikietis režisierius Terrence’as Malickas yra visai neskubrus režisierius, nesitikėjau, kad po „The Tree of Life“ jis greitu metu ką nors sukurps.

Ir užklupau „To the Wonder“, o gal jau greičiau filmas mane užklupo. Viskas, ką iš tiesų norėčiau pasakyti apie šį filmą telpa į dešimt minučių tylos, kai ekrane išplaukus titrams supranti, jog baigiasi ta jauki būsena – atkaklus stebėjimas dviejų širdžių virpesių, susitikimų ir išsiskyrimų tango. Kad ir ką bepasakyčiau, geriausia apie šį filmą būtų tylėti, nes romantiškasis Malickas istorijoje leidžia kalbėti charakteringai, kažkodėl norisi sakyti vasariškai lengvai, muzikai ir kartais pabarstyti veikėjų dialogų nuotrupų. 112 filmo minučių jungia kartu su veikėjais lygiomis teisėmis pasakojime dalyvaujantys gamtos vaizdai – pradedu įtarti, kad gamtos vaizdus režisierius kartais myli labiau, nei savo veikėjus (pamenat, kiek gamtos buvo filme “The Tree of Life”?). Toliau skaityti [namų kino teatras:] TO THE WONDER (rež. Terrence Malick, 2012)