10 priežasčių kodėl VERTA APLANKYTI VILNIAUS KNYGŲ MUGĖ 2022

naujausias taškas, Redakcijos skiltis

1. Pirma ir svarbiausia – KNYGŲ MUGĖ ŠIAIS METAIS ĮVYKS ir vien dėl to verta ją aplankyti. Trečius metus iš eilės atšaukta Leipcigo knygų mugė, Vilniaus knygų mugė neįvyko praėjusiais metais – visi pamatėme, kad pasaulis yra trapus, situacija keičiasi žaibiškai, todėl reikia džiaugtis tuo, kas vyksta šiandien, nes nežinia, kas vėl bus rytoj – karas, pandemijos n-toji banga ar dar kažkas…

2. SAUGUMAS. Be abejonės, kad daug kas šiais metais abejoja dėl saugumo. Mugės organizatoriai žada griežtai vėdinti sales, kontroliuoti srautus (ne daugiau nei po 500 žmonių salėje), eismas viena kryptimi, visiems privalomi respiratoriai, tad žmonių minių tikrai šiais metais nenusimato. Žinoma, kas yra rizikos grupėse, patys žino, kaip save saugoti. Tačiau šiuo metu dauguma lankosi sporto klubuose, teatruose, koncertuose, nevengia kelionių ir kitų pramogų vietų, tad nereiktų Knygų mugės šiuo požiūriu išskirti iš kitų renginių. Toliau skaityti 10 priežasčių kodėl VERTA APLANKYTI VILNIAUS KNYGŲ MUGĖ 2022 →

THE LOST DAUGHTER (2021, rež. Maggie Gyllenhaal)

Kinas

Nuostabus filmas suaugusiems (ne dėl nuogybių čia toks epitetas) pagal Elena Ferrante to paties pavadinimo romaną, kurio lietuviškai dar neturime. Jį režisavo labiau aktorė (keliasdešimt įvairiausių vaidmenų), nei režisierė Jake‘o Gyllenhaal‘o sesuo Maggie – tai jos pirmasis ilgametražinis produktas, už kurio rezultatą ji buvo atsakinga. Maggie sprendimas sėsti į režisierės kėdę iš karto pasiteisino – „The Lost Daughter” („Dingusi duktė”) jau nominuota trims Oskarams (už pagrindinį ir antraplanį moterų vaidmenį bei už geriausią adaptuotą scenarijų).

Ribotas biudžetas neleido įgyvendinti visų Maggie užmačių (kaip, pvz., filmavimas kino juosta), bet rezultatas visapusiškai pagirtinas.

Istorija nukelia į mažą Graikijos miestelį, kuriame atostogas prie jūros įsitaiso leisti jau brandaus amžiaus literatūros profesorė Leda (Olivia Colmas). Kelių dienų tylą ir ramybę sudrumsčia netoliese pasirodęs būrelis jaunų šeimynėlių, tarp kurių Ledos dėmesį patraukia mama su maža mergaite, iš rankų nepaleidžiančia mylimos lėlės. Matomas vaizdas ir elgesio situacijos Ledą nugramzdina į slogius prisiminimus, kuriuose atsiskleidžia ne pats maloniausias jos jaunų dienų kelias.

Toliau skaityti THE LOST DAUGHTER (2021, rež. Maggie Gyllenhaal) →

MARGARET ATWOOD „Liudijimai”

Literatūra

Margaret Atwood, praėjus trisdešimt penkeriems metams po „Tarnaitės pasakojimo”, sugrąžina skaitytojus į Gileadą. „Liudijimai” (orig. The Testaments, 2019) peršoka penkiolika metų į priekį ir kelių, dar tolimesnėje ateityje rastų, rankraščių forma dėlioja tolimesnius Gileado įvykius. Skaitytojas gauna tris įvykių perspektyvas: Tetos Lidijos, sutiktos ir „Tarnaitės pasakojime”, Vado namuose augančios jaunos mergaitės Agnesės ir už Gileado sienų, Kanadoje, gyvenančios paauglės Deizės. Trys moteriški likimai nuspėjamai susilieja į vieną ir ženkliai prisideda prie Gileado žlugimo.

Kokios auksarankės tos moterys.

Visi trys rankraščiai turi savą privalumą beigi įdomumą. Teta Lidija prisimena ir pačią Gileado pradžią, kaip vieną dieną ginkluoti vyrai susėmė jas, įkalino, nužmogino, ištvėrusias išbandymus pavertė tarnaitėmis ir vyriškų užmačių vykdytojomis. Vienok  moterų kastų sistema sukūrė ir lygesnes už lygias Tetas, kurios turi teisę skaityti knygas ir rašyti, kurios primena pilkąsias kardinoles, tvarkos palaikytojas, lyg bene geserites iš Franko Herberto „Kopos”, leidžiančias visiems valdytojams manyti, kad jie patys priiminėja sprendimus, tačiau išties Tetos žaidžia savus sostų žaidimus, kuriems dažnai pasiduoda ir svarbiausi Gileado Vadai. Toliau skaityti MARGARET ATWOOD „Liudijimai” →

GERIAUSI 2021-ųjų FILMAI

Kinas

Atrodo, kad kino pramonė po pasaulinės pandemijos jau atsigavo, susigyveno ir prisitaikė prie naujos kasdienybės. Šiemet naujo turinio buvo net per daug, tad atsirinkti net iš tų, kuriuos kiti rekomenduoja kaip vertus pamatyti, nebuvo lengva. Liūdna, kad ir šiemet neturiu vieno to filmo, kurį visiems norėtųsi brukti, kaip būtinų būtiniausią, tad sąrašo tvarka visiškai atsitiktinė.

BANGINIŲ SKERDIKAS / Китобой / The Whaler Boy (2020)
Režisierius ir scenaristas Filipas Jurjevas po ypač nusisekusio diplominio darbo „Песни механической рыбы” (kurį galite pažiūrėti Youtube), veik septynerius metus kūrė savo ilgo metro debiutą ir rezultatas gavosi labiau negu geras. „Banginių skerdikas” nukelia į atšiauriąją Čiukčiją, nuo kur Maskva atrodo nepasiekiamai tolima, daug tolimesnė, negu tik sąsiauriu nutolusi Amerikos Aliaska, į kurią ne vienas bando patekti. Bandys tai padaryti ir filmo herojus, gyvenantis pajūryje ir dirbantis banginių medžiotoju, kaip ir dauguma atokaus kaimo gyventojų. Nuožmią vietinių kasdienybę praskaidrina tik alkoholis ir neseniai atsiradęs internetas. Kameros centre esantys du draugai paaugliai taip į savo gyvenimą įsileidžia vieną internetinių sekso kambarių žvaigždę, kuri ir inspiruoja judviejų gyvenimo pokyčius.
„Banginių skerdikas” talpina savyje daug temų (nuo aplinkosaugos iki pornografijos įtakos paaugliams) ir nuotaikų (nuo nuotykinės komedijos iki slogios socialinės dramos), tad kiekvienas žiūrovas ras sau aktualią liniją. Viskas meistriškai apjungta nuostabia kinematografija, kuri suderina ir tundros pirmapradiškumą, ir paskutinį kvapą išleidžiančių banginių kraują, ir intymias buities scenas, ir amerikietišką pornografiją. O kur dar nuostabus garso takelis, leidęs iš naujo atrasti „Rockin’ Back Inside My Heart”, ir tas faktas, kad pagrindinius vaidmenis atliko neprofesionalūs aktoriai – vietiniai miestelio gyventojai. Tad visuma tikrai alsuoja autentika ir leidžia patikėti kiekvienu kadru. Ir ta autentika čia visai kitokia, negu matoma maskvietiškuose filmuose.

Toliau skaityti GERIAUSI 2021-ųjų FILMAI →

HARLAN COBEN „Vinas”

Literatūra
Kas skaitė Harlan’o Coben’o knygų seriją (kurios „Jotemai” niekaip nepavyksta išleisti nuo iki) apie sporto agentą Mironą Bolitarą tikrai žino, kas toks yra Vinzoras Hornas Lokvudas Trečiasis, vadinamas trumpiniu Vinas. Jis lyg Bolitaro koziris ar iš dangaus nukritęs angelas sargas nuolat ištraukia šį iš pavojingiausių situacijų, tuo pačiu išlieka vienu paslaptingiausiu ir smalsumą žaidinančių Coben’o knygų personažu. Tad gauti romaną, kuriame visas dėmesys sutelktas vien į Viną, buvo sena Bolitaro serijos gerbėjų svajonė, kuri pagaliau išsipildė. Juolab, kad Bolitaro serijos knygos jau senokai tapo šabloninėmis, nors vis dar visai noriai sutinkamos kaip lengvo turinio kūryba, kurioje jau žinai, ką gausi ir ko pritrūks.
„Vine” („Win”, 2020) fabulos vairą perima Vinas, kuris kiek per dažnai reikalus sprendžia smurtiniais veiksmais, bet šiaip yra nepataisomas puošeiva, per daug tobulų žandikaulių savininkas, nepralenkiamas kontaktinės kovos meistras, elitinis turtingas viengungis, egocentriškas lovos galiūnas, visų kitų galų meistras ir geriausias Mirono Bolitaro draugas, save įsivertinantis „Argi truputėlį nesu panašus į Betmeną?”.

Toliau skaityti HARLAN COBEN „Vinas” →

DRIVE MY CAR (rež. Ryusuke Hamaguchi, 2021)

Kinas

Filmas „Drive my Car” (orig. Doraibu mai kâ, rež. Ryûsuke Hamaguchi) pastatytas pagal Haruki Murakami apsakymą iš rinkinio „Vyrai be moterų”, bet galiu pasakyti, kad tai vienas iš tų retų atvejų, kai visgi filmas gerokai pranoko literatūrinį kūrinį – režisierius išplėtojo jį ir pavertė vienu geriausių metų filmų. Jei pažiūrėsite šio filmo imdb laimėjimų/nominacijų sąrašą – suprasite apie ką kalba. „Drive My Car” atstovaus Japonijai „Oskarų“ varžytuvėse dėl geriausio užsienio vaidybinio filmo nominacijos, taip pat jis jau laimėjo geriausio scenarijaus apdovanojimą šių metų Kanų kino festivalyje.

Lėto tempo, sudėtingos struktūros, bet netrunkantis įtraukti „Drive My Car“ yra apie meilę ir sielvartą, kupinas vingiuotų kelionių ir netikėtų susitikimų. Viso filmo metu jaučiame virš herojų tvyrantį liūdesio debesį, įgarsintą niūriomis Eiko Ishibashi partitūromis ir apgaubtą melancholiškais Hidetoshi Shinomiya kinematografijos šešėliais. Filme nagrinėjama daug temų – neištikimybė, kaltės jausmas, ryšys tarp kūrybos ir seksualumo, apie „secret life”, kurį kiekvienas turime. Apie tai, kaip žmonės skirtingai išgyvena netektis, kaip sunkiai vieni kitus supranta net ir kalbėdami ta pačia kalba. Apie išpažintis, kurios suartina ir padeda išsilaisvinti iš kankinančios praeities. Toliau skaityti DRIVE MY CAR (rež. Ryusuke Hamaguchi, 2021) →

Geriausi 2021 m. lietuviškos muzikos albumai

Albumai, Muzika

Kaip dabar pamenu, FC Baseball atėjo pas mane su „Už krašto„, kuri mane, beprotiškai skubantį, tuo momentu automobilyje sudribino atgal į sėdynę, privertė išjungti variklį, užsidėti visad ant kaklo kabančias ausines ir pakartoti dar keliskart tą Tautvydo pažadą, kad viskas čia man. Po to kurį laiką buvo tyla – kol vinilas „Luna” atkeliavo ir prilipo prie mano slipmato. Taip „Luna” tapo labiausiai šiemet nuklausytu albumu. Ir ne tik iš lietuviškųjų atlikėjų. Kurį laiką dar varžėsi su Kings of Convenience, bet galop užgožė ir šįjį. Kartu su antrąją dalimi – albumu „Vorai”, kuris šito įrašo pavadinime „albumą” pakeitė į „albumai”.

Prieš sėsdamas apie tai paporinti kompiuterio ekranui, galvojau, kad išdėstysiu įžvalgas apie skirtumus nuo Junior A, kad FC Baseball pranašumas yra tas, tiesiog, dainavimas, kurio stinga daugumai kitų dainų skaitytojų, kad veža buitiškai grajauskiškas poetiškumas, kuriame gelmę randa tiek Plungė, tiek degantis Vilnius… kad… kad… Bet galiausiai nusprendžiau nueiti lengvesniu keliu ir įklijuoti tiesiog kitų klausytojų komentarus iš Youtube, kuriems visiškai pritariu. Toliau skaityti Geriausi 2021 m. lietuviškos muzikos albumai →

JO NESBO „Sūnus”

Kultūra (kt.), Literatūra

Belaukiant naujos knygos apie tragiką Harį Hūlę galima laiką užmušinėti ir kitais norvego Jo Nesbo kūriniais. Neslėpsiu, buvo šioks toks išankstinis nuogąstavimas, jog nebus taip gerai, bet bent su „Sūnumi” viskas tvarkoje.

„Sūnaus” fabula gan nesudėtinga ir, nors Vikipedija rašo, kad įtakota Biblijos, man sunkiai sekėsi rasti dešimt skirtumų nuo Aleksandro Diuma „Grafo Montekristo”: neteisingai apkaltintas ir įkištas į kalėjimą asmuo iš ten pabėga ir ima keršyti savo skriaudikams. Toks klasikinis siužetas puikiai veikia ir šiandienio Oslo gatvėse. Nesbo sau būdingu braižu kiek pasodrina atmosferą įmantresniais žudymo būdais ir lengvu moraliniu diskursu, ar vertas meilės ir atleidimo tas, kuris žudo kitus niekdarius.

Romano puslapiai tiesiog tirpsta rankose, Nesbo rašymo stilistika puikiai atpažįstama iš trumpų sakinių, kelių perspektyvų pasakojimo, nuo natūralaus kalbėjimo nutolusiais dialogais (na, kas kalba tokiomis citatomis kaip „Meilė apgaubia tave kaip dušo garai”, „Vienintelis dalykas, tai aklas tikėjimas, tikime išmokę tai dar vaikystėje. Tačiau vieną dieną visi sužinome, kad ne šitaip surėdytas pasaulis. Kad mes esame šiukšlės. Visi esame šiukšlės.” ir pan.), Bet Nesbo duoda tai, ko tikėtasi: kriminalinis trileris pilnas įtampos, tamsos, nerealios meilės ir kinematografinio vizualumo. Jeigu pastarajam, kaip rašo internetai, apsijungs Denis’o Villeneuve’o ir Jake’o Gyllenhaal’o pajėgos, tai turėtų gautis dėmesio vertas žiūralas.

Lietuviškas vertimas bėga sklandžiai, nors korektūros klaidų rasta.

Kaip ir viskas, nėra daugiau ką apie šią knygą pasakyti. Nebent, kad minimas ten ir „narkotikų baronas, lietuvis, pusiau išoperuotas transseksualas, vadinantis save Koko” – gal kas pažįsta?