Sero Davido Attenborougho pavardė ne vienam asocijuojasi su kokybiškiausia gamtine dokumentika, tokia kaip „Blue Planet”, „Planet Earth”, „The Life of Birds” ir daugybe kitų. Jis ekrane mums jau ne vieną dešimtmetį pasakojo apie pačias gražiausias, netikėčiausias, įdomiausias mūsų planetos vietas, apie neįtikėtiną gyvūniją ir augaliją, tačiau šįkart jis neša kitą žinią – kad visas tas, jo pastangomis surastas, parodytas ir apkalbėtas, grožis jau liks tik kino juostose, nes planetos gyvybės įvairovė sparčiai nyksta, kad jis visai nenorėtų būti dar vienu blogos žinios pranešėju, bet tenka tai daryti. Nes negali susitaikyti su mintimi, kad tas grožis greit pradings, kartu nusinešdamas ir jo pradingimo priežastį – žmoniją.
Taip, jau senoka tema, kurią pastaruosius metus prislopino COVID-19 aktualijos, bet ekologinės problemos niekur nedingo, plastikinius maišelius pakeitė ant paukščių kaklų kabančios ir vandens telkiniuose plūduriuojančios vienkartinės medicininės kaukės, o žmonių sąmoningumas vis dar reikalauja saviplakos. Toliau skaityti David Attenborough: A LIFE ON OUR PLANET (2020)
Ne itin produktyvaus, bet galimo vadinti, šiuolaikinio anglų rašytojo Graham‘o Swift‘o kūriniui „Motinų sekmadienis” (orig. Mothering Sunday) perskaityti pakanka pusdienio, tad šią knygą labiau norisi vadinti apysaka, o ne romanu. Nežiūrint apimties „Motinų sekmadienis” 2017 m. nominuotas Walterio Scotto vardo premijai ir apdovanotas literatūros prizu „Hawthornden“, o lietuviškasis Emilijos Ferdmanaitės vertimas ir „Baltų lankų” leidimas įtrauktas į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos 2019 m. sudarytą geriausių verstinių knygų sąrašą.
Kino pasaulis pasikeitė – didžiojo kino žvaigždės, tiek aktoriai, tiek režisieriai, tiek kiti amatininkai, vis dažniau sutinkami ne blockbusteriuose, o internetinės televizijos kanaluose. Prieš kelis metus tikrai negalėjai pagalvoti, kad tokie vardai kaip Nicole Kidman, Anthony Hopkins, Julia Roberts, Susan Sarandon, Matthew McConaughey, seserys Wachowski, Paolo Sorrentino imsis serialinių reikalų ne kviestinio svečio teisėmis, o kaip pagrindinio darbo. Negalima vienareikšmiškai teigti, kad žinomas veidas automatiškai suteikia serialui ypatingo išskirtinumo, bet jeigu tai profesionalus aktorius, greičiausiai problemų su aktoryste nebus. Belieka tik tinkamai išnaudoti aktoriaus profesionalumą.
Šiais metais pasirodęs, tikrais faktais paremtas filmas „The Dig” (rež. Simon Stone) pastatytas pagal John’o Preston’o to paties pavadinimo romaną ir pasakoja apie vieną svarbiausių visų laikų archeologinių atradimų, kurio metu buvo iškastas VII amžiuje palaidotas anglosaksų laivas. Šios istorijos intriga ta, kad šis didis atradimas įvyko ne profesionalių archeologų, mokslininkų dėka, o jaunos ir turtingos našlės, „projekto” mecenatės Editos Prety (vaidina Carey Mulligan) ir savamokslio archeologo, astronomo Bazilio Brauno (vaidina Ralph Finnes) dėka. Moteris Brauną pasikvietė padirbėti savo valdose, nes nuojauta pakuždėjo, kad po jos laukuose stūgstančiais pilkapiais gali būti kažkas reikšmingo. Braunui atradus vertingą radinį, vėliau prisijungia profesionalų komanda iš Kembridžo ir Britų muziejaus.
Antroji trilogijos „Žemės praeities atminimui” dalis „Tamsus miškas” pasitinka solidžiais penkiais šimtais puslapių ir iš pradžių kiek gąsdina būsimu procesu. Ir tas gąsdinimas iš pradžių tikrai vyksta (nauji veikėjai, sunkiai identifikuojami kinų vardai, gan blankus supratimas, kur link rašytojas vynioja fabulą), bet tai netrunka virsti į baimę ir liūdesį, kurį kelia vis senkantys romano puslapiai. Žodžiu, kaip ir priklauso monumentaliam kūriniui – jo genialumą demonstruoja visuma, o ne atskiri skyreliai ar puslapiai.