Kashiwa Daisuke

Taigis, pristatau dar keletą praeitų metų popsiškosios muzikos albumų užvadinimu „geriausieji“. Kodėl mano geriausieji tokie labai jau visi saldūs, romantiški, popsiški ir tik šiek tiek indie, mažai rock, visiškai be metal? Ogi tokie buvo man 2009-ieji. Tokia ir muzika. Grožėkimės pagal abėcėlę:

Au Revoir Simone – Still Night, Still Light

Žinot, kai klausau patinkančios muzikos, ji veik visada būna darni. Ta prasme, man turi derėti muzika ir žodžiai, turi papildyti vienas kitą. Au Revoir Simone trečiasis albumas „Still Night, Still Light“ yra puikus to pavyzdys elektroniniame indie pop žanre. Tai, kas primena gražiausius Frou Frou, Ladytron, Camera Obscura momentus, kuriuos su kompiuteriniais vargonėliais galima be baimės leisti po bažnyčios skliautais. Taip, albumas kiek vienodas ir į pabaigą vietomis prailgsta, bet „Shadows“ ir „Another Likely Story“ yra grožio etalonas. Toliau skaityti G.eriausi 2009 metų albumai [pagal offca] →

Kai girdžiu arba pats vartoju sąvoką „įdomi muzika“, tai paskutiniu metu turiu omeny Kashiwa Daisuke. Japonas šiemet išleido albumą „5 Dec.“. Nėra jis toks vientisas, koks buvo 2007-ųjų „Program Music I“, tačiau įdomios, eksperimentinės ir plataus emocinio užtaiso muzikos mėgėjus turėtų sudominti.

Tai tikras neformatas ir atradimas įvairių žanrų sintezėje. Sunku su kažkuo palyginti. Na, nebent kažką sakytų toks sakinys: Benn Jordan iš „The Flashbulb“ išprotėja ir ima pranašauti, kaip tolimoje ateityje vienoje grupėje susijungs „The Cinematic Orchestra“, Trent Reznor, M83, Jeff Beck, Flica ir George Winston ir, žinoma, visi jie bus taip pat išprotėję. Net toks apibūdinimas tolimas nuo girdimo audinio. Toliau skaityti KASHIWA DAISUKE – 5 Dec. [MIDI Creative / noble; 2009] →