Prieš. Matyt, šių metų kino festivalis „Kino pavasaris” įeis į istoriją. Visgi tai pirmas kartas, kai festivalis visa apimtimi skirtas žiūrovams, neiškeliantiems kojos iš namų. Sunku pasakyti, kiek šis sprendimas pasiteisins. Žinoma, kažkiek leis organizatoriams sumažinti nuostolius, kiek – paaiškės po dviejų savaičių. Filmų žiūrėjimas namie nėra tas pats, kas kino salėje. Ne tik dėl didesnio ekrano, bet labiau dėl to jausmo, kai užgesta šviesos ir tu atsiduri filme, be internetų, kalbų, virtuvės už kelių žingsnių, kitų nuo vaizdo atitraukiančių trukdžių. Liūdna, kad aptrupėjo ir festivalio programa – nebeliko kelių puikių filmų (pvz., nuostabaus vizualumo „Waves”, kuriam, žinoma, reiktų kino teatro, siaubingojo „The Lighthouse” ir kt.), bet tikėkimės, kad organizatoriai dar sugebės programą papildyti, o dabar žiūrime, ką turime.

Po. Po dviejų savaičių: oficialiai festivalis po tiek laiko baigiasi, nors šleifas dar velkasi daug ilgiau – bus filmų, kurių rodymas pratęstas kelias dienas, bus filmų, kurie bus rodomi ilgai ir nuobodžiai, bus tokių, kurie pasirodys tik kai atsidarys kino teatrai (jei atsidarys). Suprantama, jog „Kino pavasario” organizatoriams persiorientuoti į namų kino festivalį reikėjo veik per vieną naktį, tad galima atleisti kainodaros stagnaciją (vienoda kaina už filmą, abonementų, skatinančiųjų akcijų nebuvimas ir pan.). Tikiu, kad ir prasidėjus festivaliui dar buvo daug nežinomųjų, ar pavyks susitarti dėl filmo rodymo interneto platformoje ar ne, kuriam laikui ir pan.

Man labiausiai trūko informatyvumo, kokius filmus apskritai bus galima pamatyti internete, kurių – ne. Tas kasdienis repertuaro plėtimas neleido suprasti, kada jau bus pasiektas „oгласите весь список” momentas, nes tik tada žiūrovas normaliai galėjo suprasti, iš ko gali rinktis, kuriuos filmus už galimą išleisti biudžetą nori ir gali pamatyti. Kitu atveju jau per pirmąją savaitę galėjai išleisti planuojamą sumą ir antrąją savaitę tik graužti nagus, matydamas naujai atsiradusius filmus. Nepavykęs buvo ir festivalio atidarymo ir uždarymo filmų pasirinkimas – tiek „Proxima”, tiek „Matthias et Maxime” yra vidutiniški, neypatingi, nebūtini pamatyti filmai. O kai kas iš šių filmų sprendžia apie visą festivalį…

Vienas nuostabiausių man KP dalykas yra „Eureka” programa, kuri nėra plati, bet leidžianti tikėtis, kad ir Lietuvoje kada nors turėsime (mokslinės) fantastikos filmų festivalį. Gaila, kad šios programos trys (iš keturių) filmų buvo rodomi tik Telia TV platformoje, kuri ne visiems prieinama.  Kreivai atrodė ir A. Ramaškos verkšlenimas dar neprasidėjus festivaliui, kad bus patirti šimtatūkstantiniai nuostoliai. Ir greta to turime uždarymo dienos džiūgavimą, kad filmai pažiūrėti 55 000 kartų (palyginimui pernai kino salėse apsilankė 126 000 žiūrovų). Vienok, šaunu, kad KP greitai sureagavo, rado sprendimą ir persikėlė į internetą. Taip parodė, kad ir mūsuose įmanomas legalus, mokamas turinys, tik reikia gebėti jį parinkti, pristatyti, įkainuoti.

PARAZITAS / Parasite / Gisaengchung

Vienas geriausių praeitų metų filmų, apie kurį daugiau čia.

ANIARA / Aniara

Mokslinės fantastikos filmas apie į Marsą iš išdegusios Žemės skrendantį kosminį laivą, kuris įvykus avarijai priverstas išleisti visą kurą ir pasiduoti tik inercijai ir gravitacijai pavaldžiai kelionės krypčiai. Taip, specialieji efektai stokoja čia didingumo, filmas nėra holivudinis blokbasteris ir visi „Interstellar”, „The Martian” ir panašių brangenybių mylėtojai per ir po „Aniaros” gali spjaudytis. Bet tai yra kietoji mokslinė fantastika, pagal Nobelio laureato, švedų rašytojo Harry Martinson to paties pavadinimo poemą. Taip, neapsirikau – poemą, ne prozos kūrinį, kuri lyginama su klasikiniais „Soliariu”, „Tau faktoriumi”, „2001 metų kosmine odisėja”. „Aniara” yra panaši į minėtuosius kūrinius, kur pirmuoju smuiku griežia žmogaus psichologija, jo menkumas, priešpastatytas kosminių jėgų masiškumui, galybei ir neįveikiamumui. Mes matome sklendančiame sarkofage uždarytus keleivius ir darbuotojus, kurie susitaiko ir nesusitaiko su lemtimi, kurie tiki ir praranda tikėjimą, savitvardą, kurie netenka vilties, bet randa atgaivą naujai susikurtuose ritualuose ir santykiuose, kuriems būtinas lyderis, kuriems reikia draugų ir priešų, savęs įprasminimo, reikia užpildyti vidinę ir išorinę tuštumą, nors visa tai veda prie tų pačių kasdien valgomų dumblių. Ir tai yra tas tikrasis kosmosas, su blaškomais žmogeliais jame, o ne su šaudančia ir planetas sprogdinančia Mirties Žvaigžde.

Rimtosios fantastikos mėgėjai tikrai „Aniara” nenusivils ir įvardins tai kaip vieną geriausių šiemet matytų sci-fi filmų. Tad tokiems ir rekomenduoju, kol dar yra šansas spėti pamatyti.  Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2020 →

Vaizdo transliuotojams internetu (Netflix, Amazon, HBO) pradėjus kurti savo originalius filmus, kino situacija ima panašėti į muzikos rinką, kur prieinama pasiūla čia ir dabar darosi nebeaprėpiama, o nauji rinkos žaidėjai (Disney+, WarnerMedia ir kiti) konkurenciją bei apsukas, tikėtina, dar padidins. Tai veda prie to, jog nauji filmai, kad ir kritikų išliaupsinti, tampa tik vienadieniu triukšmu kino istorijoje, kuri velnias žino, kuo gresia pavirsti. Tad ir žemiau išvardinti filmai yra tokie, dėl kurių vienkartinio poveikio garantuočiau, bet dėl noro pažiūrėti antrą ar daugiau kartų galvos neguldyčiau. Bet šiandieninis gyvenimo tempas toks, kad ir vieną kartą pažiūrėti filmą stinga laiko, tad tikiuosi, kad šis sąrašas laiką sutaupys, o ne iššvaistys.

GIVE ME LIBERTY (2019)

Viena socialinio darbuotojo, vairuojančio mikriuką ir vežančio neįgaliuosius, diena duoda daug juoko ir tiek pat ašarų šitame ilgam nepasimirštamame filme. Nė sekundės ramybės, statikos. Tiesiog kvėpuoji ta nesibaigiančia kelione, gaudai kiekvieną dialogo frazę ir bandai suprasti, ar čia vaidinama, ar viskas vyksta iš tiesų. Viena vertus, „Give me Liberty” aptinkame tą „Intouchables” receptūrą, kur humoras bando įsisprausti į neįgaliųjų (ligotų, senų žmonių) erdvę, todėl viskas atrodo jautriau, kitoniškiau, negu standartiniu atveju, tačiau tai vis dar veikia. Savų pliusų suteikia ir Rusijoje gimusio režisieriaus Kirillo Mikhanovsky’io pasirinkta dokumentinė stilistika bei kūrėjui gerai pažįstami personažai ir jų kultūrinė terpė. JAV gyvenantys socialistinių šalių emigrantai su savomis nerašytomis tradicijomis priešpastatomi amerikietiškai, griežtai viską reglamentuojančiai sistemai, kuri anksčiau ar vėliau pasiduoda tiesiog žmogiškoms moralės normoms, o ateiviai tampa kovotojais jau už amerikietišką laisvę. Filmas duoda daug temų, potemių, šiek tiek „nepatogaus”, bet kartu ir žiūroviško kino, o viską vainikuoja nuostabiu Bon Iver „Holocene”, kuriame galima rasti Milvokį, katro gatvėse ir buvo nufilmuotas „Give me Liberty”. Pažiūrėkite būtinai.  Toliau skaityti GERIAUSI 2019-ųjų FILMAI →