Atkirtis / WHIPLASH (2014)
Tos kruvinos rankos niekaip neišsitrina iš akių.
NEPAŽĮSTAMASIS PRIE EŽERO / L’Inconnu du lac / Stranger by the Lake (2013)
Ežeras, prie kurio užsimezgę homoseksualūs santykiai nustebino tiek atviromis scenomis, tiek įgalinimu prisiliesti prie tos, vyriškosios, meilės esmės. O, antra vertus, tai psichologinė kriminalinė drama, kurios pabaigos sulaukti nesinori, nes įvykiai ekrane žiūrovą įtraukia lyg seną vojeristą, kuris, net nutirpus rankoms, šnipinėjimo žiūrono nenuleidžia.
VAIKYSTĖ / Boyhood (2014)
Tas faktas, kad šį filmą suko keliolika metų nieko nelemia. Pati istorija savo aktualumu, paprastumu ir tokiu kasdienišku artumu liepia tau sakyti, kad tikrai taip būna, ir, kad Linklaterio išmintis ir patirtis kuriant gyvą kiną neturi daug konkurentų.
JI / Her (2013)
Vizualus futuristinis šedevras.
NIGHTCRAWLER (2014)
Po filmo apėmęs jausmas priminė Cronenberg’o „Avariją” – pamišęs pasaulis, kuriame kiekvienas hobis, aistra, pomėgis, galimybė vienokios ar kitokios motyvacijos paskatintas gali lengvai iškrypti iš sveiko proto ribų. O ir Jake’as Gyllenhaal’as čia nepakartojamai pamišęs – duodu jam Oskarą už vaidmenį šiame filme.
DALASO PIRKĖJŲ KLUBAS / Dallas Buyers Club (2013)
GANGS OF WASSEYPUR (2012)
Indiškas epų epas.
KOKS TĖVAS, TOKS IR SŪNUS / Soshite chichi ni naru / Like father, like Son (2013)
Skaudi tema – apie gimdymo metu sukeistus vaikus ir po šešerių metų tėvams atskleistą tiesą. Filmo veiksmas vyksta Japonijoje, tad kultūrinai skirtumai kiek trukdo pastatyti save į personažų vietą, bet vis tiek visas žiūrėjimo laikas teka su gerklėje stovinčiu klausimu „kaip elgtumeis tu?”.
GABRIELĖ / Gabrielle (2013)
Vienas puikiausių, šviesiausių ir muzikaliausių 2014-ųjų „Kino pavasario” filmų.
REALYBĖS ŠOKIS / The Dance of Reality / La danza de la realidad (2013)
Alejandro Jodorowsky šiemet pagarsėjo ir dokumentiniame „Jodorowsky’s Dune”, tačiau šis „šokis” man patiko labiau. Nors įspūdis buvo toks, jog šis plačių užmojų menininkas per pirmą juostos trečdalį išnaudojo visas idėjas ir didžiąją dalį biudžeto, pradėjęs „šokti” sustoti nebegalėjau.
GOLGOTA / Calvary (2014)
John Michael McDonagh užu režisieriaus ir scenaristo vairo, Brendan Gleeson pagrindinėje rolėje – kunigo, kuriam išpažinties metu išpažįstama, jog po septynerių dienų jį nužudys, ir mažas miestelis, pilnas keisčiausių tipų. Žodžiu, daug priežasčių šią juostą būtinai pamatyti.
FOR THOSE IN PERIL (2013)
Skaudi netekties drama, kuri šiurpina nujaučiama atomazga. Tačiau atomazga buvo visai ne tokia, kokią nujaučiau. Mistiškiausias metų reginys.
SNIEGO TRAUKINYS / Snowpiercer (2013)
Kam absurdas, kam fantastika, o man – fantastiškas siurrealistinis nuotykis ir geriausias metų sci-fi.
PO TAVO ODA / Under the Skin (2013)
Eksperimentas, kokių reta.
VAIKINAI IŠ RYTŲ /Eastern Boys (2013)
Realistiška meilės istorija, užsimezgusi Paryžiaus stotyje, kurioje netrūksta įvairiausio amžiaus vaikinų iš Rytų.
VOLSTRYTO VILKAS / The Wolf of Wall Street (2013)
Kai susitinka Scorsese ir DiCaprio visada yra į ką paspoksoti.
ILO ILO (2013)
Nuoširdumu ir paprastumu paperkanti drama iš Singapūro.
PANELĖ PRIEVARTA / Miss Violence (2013)
Šių metų „Scanoramos” favoritas.
NEBRASKA (2013)
Tobulas kelio filmas.
GALAKTIKOS SERGĖTOJAI / Guardians of the Galaxy (2014)
Ypatingai linksmas nuotykis ir pramoga, kuriai neturiu ką prikišti – nei nežemiškiems personažams, nei fabulai, nei specialiesiems efektams – kokybiškas „Žvaigždžių karų” pusbrolis. Tik su kiek per daug fantasy.
LOCKE (2013)
Vieno aktoriaus benefisas.
VIK IR FLO PAMATĖ LOKĮ / Vic + Flo ont vu un ours / Vic + Flo Saw a Bear (2013)
Auga naujasis Larsas von Trieras.
FRANK (2014)
Šyzovas, nors ir susuktas pasiremiant tikrais faktais. Apie grupę, kurioje groja Frankas, žmogus su dirbtine, niekada nenusiimama galva. Daug juokingų, kiek absurdiškų ir tragiškų scenų, kurios abejingų neturėtų palikti.
THE WAY HE LOOKS / Hoje Eu Quero Voltar Sozinho (2014)
IDA (2013)
Siužetas manos širdies nepalietė, tačiau kinematografinis išpildymas – aukščiausios prabos.
REIDAS 2 / The Raid 2 (2014)
Nors ir ne toks originalus kaip pirmoji dalis, tačiau be abejo vertas būti metų snukiadaužiu.
The BABADOOK (2014)
Metų siaubas.
DĖŽUTĖ PIETUMS / The Lunchbox / Dabba (2013)
Saldus ir skanus.
COPENHAGEN (2014)
Apie jaunystės vidinę brandą. Lengvas, šiltas, darantis žiūrovą geresniu.
Dokumentika:
ŽEMĖS DRUSKA / The Salt of the Earth (2014)
Siaubingas siaubingos realybės liudytojas.
MISTAKEN FOR STRANGERS (2013)
Tha National visu linksmumu.
MEILUTĖ IR BOKSININKAS / Cutie and the Boxer (2013)
Dviejų japonų menininkų, ant drobės bokso pirštinėmis tapančio Ušio Šinohara ir jo žmonos Noriko, istorija. Meniška iki negalėjimo.
20,000 DAYS ON EARTH (2014)
Nick Cave suskaičiuotos dienos. Niekas taip nemoka skaičiuoti.
Be visų aukščiau iššokusių buvo ir tokių, kurie atkreipė dėmesį, bet į pirmą rekomenduojamųjų puslapį nepatektų:
OBVIOUS CHILD (2014) – lengvai tragikomiška romantinė drama vakarui dviese;
STARRED UP (2013) – įtempta išgyvenimo kalėjime drama;
DINGUSI / Gone Girl (2014) – Fincher’is įtraukia ir nepaleidžia;
PRAEITIES GRIUVĖSIAI / Blue Ruin (2013) – dar viena keršto istorija, kurioje rasite šį tą ypatingo;
BEGIN AGAIN – „Once” intencijomis susukta muzikali juosta;
HOUSEBOUND (2014) – keista „siaubo” istorija iš Naujosios Zelandijos;
COLD IN JULY (2014) – jei pasigedote netikėtų keršto ir teisingumo vykdymo kelių;
IT FELT LIKE LOVE (2013)
DĖL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS / The Fault in Our Stars (2014) – persaldintas, tačiau prisotintas optimizmo ašarų;
TIES RIBA Į RYTOJŲ / Edge Of Tomorrow (2014)
DIDŽIOJI SKRUZDĖLYČIŲ KARALYSTĖ / Minuscule – La vallée des fourmis perdues (2013) – vaikams ir ne vaikams, su meile gamtai ilgametražis „Minuscle”
IKSMENAI: PRAĖJUSIOS ATEITIES DIENOS / X-Men: Days of Future Past (2014) – šiai dienai geriausias Iksmenų pastatymas.
TARP ŽVAIGŽDŽIŲ / Interstellar (2014).
Man šiais metais bene didžiausį įspūdį paliko japonų drama „Like father, like Son”. Gal dėl to, kad pati mintis/tema dar tokia nenueksplotuota ir emociškai paveiki – kaip elgtis tėvams, sužinojus, kad jų vaikai ligoninėje buvo sukeisti? Kas svarbiau – per šešerius metus tarp vaiko ir tėvų sukurtas emocinis ryšys ar visgi – kraujo? Labai įtikinantis, be jokių bereikalingų spekuliacijų, sukeliantis krūvą pamąstymų ir ilgai išliekantis atmintyje.
Į topą įtraukčiau „Whiplash”, „The Dance of Reality”, „The Salt of the Earth”, „The Lunchbox”.
O iš nepaminėtų, aš dar įtraukčiau į šį sąrašą „Nimfomanę”, nes tai irgi tikrai paveikus, nepaliekantis abejingų, filmas.
Aš dar pridėčiau „The Grand Budapest Hotel” ir „August: Osage County” (nors čia pernai metų).
Žinai, man „The Grand Budapest Hotel” pats žiūrėjimo procesas buvo labai malonus, bet metų perspektyvoje šnd aš jį prisimenu tik kaip kažką rožinio, eklektiško, smagaus, kvapnaus ir labai abstraktaus :)) Kas ten ir dėl ko vyko nelabai ką jau ir beprisimenu :) Aišku įtakos turi ir tai, kad Wes Anderson paskutiniu metu kas metai/dveji išleidžia kažką į pasaulį, tad kas kartą jau nėra tokio didžiolio VAU.
Todėl man panašūs filmai kaip šis įeitų į metų 50-uką :)), o aukštesnėm pozicijoms palieku tuos, kurie tikrai dar geba nustebinti, sujaudinti, kurių atgarsiai, pėdsakai atmintyje taip lengvai nepasidengia naujametiniu sniegu :)
Įdomu, Jurga, ar nutirpus sniegui dar atgaminsi kas ten ir dėl ko vyko „Realybės šokyje”, nors patirtis tam kartui buvo tikrai neeilinė. Mane visada žavi popsiniai žanrai, kurie sugeba viena koja tuo pačiu būti ir tikrai gurmaniškuose topuose. Šia prasme „Gone Girl” parodyčiau savo negausiame top10. Duok dieve daugiau tokių trilerių, tiksliau filmų, kurie (tikriausiai) nedaro gėdos knygoms.
O štai Writers Guild Awards, kur jau vien pavadinimas turėtų pasakyti, kam skiriamas didesnis dėmesys, už geriausią scenarijų apdovanotas The Grand Budapest Hotel :D
tai va, mums su Indre bent jau patiko pats filmas, o Jūs abu su Ovka iškoneveikėt būtent scenarijų :) Pasirodo, kad tiek Jūs ir nusimanot.. :(
:))
Iš tavo komentaro aukščiau neatrodo, kad tau scenarijus labiau patiko nei mums.
na aš tik sakiau, kad nors žiūrėjimo procesas buvo labai malonus, bet pats siužetas (su daug veikėjų, veiksmo, krūva smagių „inkliūzų”) panašių filmų gan greit pasimiršta, neturi ilgalaikio poveikio ir pan.. ;) Nesu tikra ar tai tolygu „prastam” siužetui? ;)
Tribut’as Wes Andersonui buvo gražus, bet, kaip matom, susirinko filmas kone vien grožinius Oskarus, ko ir buvo vertas. Ypač džiugu už BIRDMAN. Neteko matyti SELMA, bet šis tikrai buvo verčiausias iš visų Oskarinių, kad ir kaip nustebino, jog laimėjo ne Boyhood. Kažkaip Richard Linklater mylimas amerikos kritikų, bet ne akademijos. Toks jausmas, kad savo gyvenime jis turės tik vieną Oskarą – už gyvenimo nuopelnus :D
„Birdman” dar nematęs, o džiugu dėl Eddie Redmayne. Liūdna dėl Leviatano.
Pauliau, pritariu, kad žavi popsiniai filmai sugebantys viena koja būti ir gurmaniškuose topuose, tik šiuo atveju „Realybės šokio” popsišku tikrai nepavadinčiau.. ;) Nors pritariu, kad pastarajame filme – forma, stilius taip pat nustelbia patį siužetą.
Dėl „Gone Girl”, visai buvau jį pamiršus, nors visai neseniai pažiūrėjau. Tikrai labai neblogas trileris, su visiškai netikėtais siužeto vingiais, psichologiniu posluoksniu ir pan. Į dešimtuką netraukčiau, bet į trisdešimtuką – tikrai taip :)
Like father, like son tema paveiki, bet va kažkaip nesugebėjo filmas įlysti po oda. gal tiesa yra Ovidijaus mintyje, jog kultūrinai skirtumai trukdo pastatyti save į personažų vietą. kita vertus ir scenarijui yra ką prikišt – na nebūtų išsivysčiusioje šalyje taip viskas paprastai perduota iš ligoninės vadovybės į tėvų rankas…
dar niekaip neįkertu už ką ta šlovė Boyhood. nesakau kad blogas filmas, bet Metacritic’e matau štai ką: „Boyhood is the only new movie to achieve a „perfect” 100 score since Metacritic first began gathering movie reviews back in 1999″. wtf? gal visgi faktas, kad jį suko keliolika metų viską lemia? kino istorija sufleruoja, jog jei aktoriai būtų pakeisti kitais, žiūrovas kaip mat priprastų ir iš esmės niekas nepasikeistų. o panašių filmų (vaikyste-paauglystė-santykiai šeimoje-gyvenimo kelio paieškos) yra ne vienas. taigi dar kartą – už ką ta šlovė Boyhood? :)
Neteko skaityti tekstų apie „Boyhood”, bet, manau, būtent tie ‘keliolika metų’ leido nuo kokių 80/100 pritempti iki 100.
O tų 80, manau, jis ir be tų ‘metų’ vertas, kas yra taip pat žavu ir kelia Linklateriui pagarbą.
Liudai, o kas civilizuotoje šalyje turėtų spręsti šitą klausimą dėl vaikų susikeitimo atgal ar pasilikimo kaip yra? valstybė, teismas, vaikų teisės..? Man tai čia viskas buvo labai logiška. Ligoninės teisininkai davė rekomendacijas kaip įprastai elgiasi panašiais atvejais tėvai, o toliau – spręskite patys. Žinant koks tai delikatus, jautrus atvejis, nemanau, kad kas kitas nei tėvai turėjo apsispręsti kaip elgtis toliau.. Aišku, mano nuomone, tai turėtų vykti su privalomomis psichologų konsultacijomis ir pan., bet įtariu, kad Japonijoje šita specialybė nėra labai populiari, žinant šios tautos kultūrinį ypatumą – uždarumą ir įprotį problemas/jų sprendimus pasilikti sau, todėl ten rekordinis (pasaulio mastu) skaičius savižudybių, depresija sergančių žmonių ir t.t..
Kita vertus, gal ten visų biurokratinių niuansų ir neturėjo tikslo jie parodyti šiame filme. Manau, kad šiuo atveju režisieriui buvo svarbiau atskleisti pačių šeimų dilemos rimtumą, tėvų ir vaikų vidinius išgyvenimus ir t.t..
būtent, psichologų konsultacijos. bet jei tai ką pasakoji apie situaciją Japonijoje yra tiesa, tada atsisakau šito punkto kritikos. ir, jo, gal režisierius nenorėjo labai lyst prie tų niuansų. ech, Rytų kultūra :)
is visu isvardintu maciau tik 3,tai praleisiu 2 gerai zinomus ir iskirsiu vieninteli apie kuri mazai snekama: TIES RIBA Į RYTOJŲ / Edge Of Tomorrow (2014).
Šimtus kartų jau esu tai sakęs, bet su filmų topais – visada ta pati problema, kai topą reikia sudarinėti iš to, ką esi matęs, o ne to, kas yra. Net iš nominuotų Oskarui už geriausią filmą, kiek juostų jau yra rodyta Lietuvoje (nekalbu apie kai kuriuos naujausius Europinius filmus)? BIRDMAN, mano nuomone, privalo būti bet kokiam tope. Ir IMITATION GAME puikus, savo formule mažai kuo besiskiriantis nuo kadais triumfavusio BEAUTIFUL MIND. Nors bus keista, jeigu laimės ne BOYHOOD (čia sekant tendencijomis ir jau esančiomis nuomonėmis, o ne mano skoniu ir suvokimu apie kiną).
Aš tai kažkaip labai nustebau dėl pačio fakto, kad Julianne Moore tik šiais metais gavo PIRMĄjį savo gyvenimo Oskarą.. ;)
Užsienio filmo kategorijoje aš ir „savo” oskarą būčiau atidavus ne lenkų „Idai”, o rusų „Leviatanui”.
Nu ir nekantriai laukiam „Birdman” mūsų didžiuosiuose LT ekranuose.. :)